Kiekviename žmoguje gyvena vidinis vaikas. Kartais jis ignoruojamas ir pamirštamas, bet jis niekada niekur nedingsta. Jis saugo prisiminimus apie įvairias, dažnai neigiamas gyvenimo patirtis, ir nesąmoningai daro įtaką sprendimams kasdienybėje. Vidinis vaikas mumyse dažnai slepia psichologines traumas vaikystėje, kurios niekur nedings, jeigu nebus imtasi veiksmų. Reikia išmokti jas atpažinti, paleisti ir pradėti naują, geresnį gyvenimo etapą.

 

vaikyste

6 patarimai, kaip išgydyti vaikystės traumas:

 
  • Pasitikėti. Sužeistas, įskaudintas vidinis vaikas išlįs iš savo slaptavietės, kai žinos, kad niekada jo daugiau neapleisite. Jūsų vidiniam vaikui reikia palaikančio, negėdijančio sąjungininko, kuris padėtų nesijausti apleistam ir visų pamirštam, ignoruojamam, kuris apsaugotų nuo išnaudojimo ir engimo. Vidinis vaikas turėtų pagaliau jaustis ramus ir saugus, žinoti, kad bent dabar niekas nebegali jo nuskriausti.
 
  • Pripažinti. Svarbu atpažinti vaikystės traumas, neneigti to, kad kadaise jautėtės ignoruojamas ar išnaudojamas tėvų ar jautėte gėdą dėl jų. Pripažinkite patys sau, kad jūsų siela yra sužeista ir ją reikia gydyti. Greičiausiai jūsų tėvai visai nebuvo blogi – jie patys – tokie patys sužeisti vaikai kaip ir jūs.
 
  • Patirti šoką ir jausti pyktį. Jeigu kažkas, kad nutiko praeityje, sukėlė šoką – tai geras ženklas, nes jis rodo, kad sveikimo procesas prasidėjo. Viskas gerai, jei jaučiate pyktį, net jeigu tai, kas jums buvo padaryta, nebuvo padaryta tyčia, ketinant jus įžeisti ir įskaudinti. Nebūtina rėkti ir verkti (nors jeigu norisi – galite daryti ir tai). Normalu pykti dėlto, kas jums nutiko. Niekada nepraraskite tikėjimo, kad jūsų tėvai darė viską, ką sužeisti vidiniai vaikai galėjo padaryti. Tačiau taip pat pripažinkite, kad jūsų sieloje yra žaizda ir tai turi pasekmių net suaugus. Pagalvokite, ką galite padaryti, kad tai baigtųsi, nebesijaustumėte išnaudojami ir jūsų gyvenimas pagerėtų.
 
  • Liūdėti. Po pykčio ateina skausmas ir liūdesys. Visiems teko pabūti aukos vaidmenyje, todėl reikia iškentėti, apgailėti išdavystę. Mes turime visą teisęs apgailėti savo prarastas svajones, bet neužstrigti ties jomis. Išmokti paleisti ir susikurti naujų.
 
  • Gedėti. Gedime, netekę artimo žmogaus ir tai padeda atsigauti, atsikelti ir toliau gyventi. Panašiai turėtumėte elgtis ir, norėdami, sumažinti širdgėlą dėl skaudžios vaikystės. Apraudojimas savo nesėkmių, padės suprasti, kad buvo, kas buvo ir nieko nebegalite pakeisti. Tuomet irgi negalėjote padaryti nieko kitaip. Supraskite, kad kitaip nebūtų buvę, susitaikykite su praeitimi. Jūs nesate tik tai, kas jums nutiko gera, kiekvienas įvykis, blogas ar geras, formuoja unikalią asmenybę. Skausmas padaro mus stipresniais.
 
  • Jaustis vienišiems. Sielvartas atsiranda iš gėdos ir vienišumo. Mums gėda, kad tėvai mus apleido. Mums atrodo, kad mes buvome blogi, tarsi nešiotume mirtiną virusą, todėl nesąmoningai pasmerkiame save vienatvei. Kadangi mūsų vidinis vaikas jaučiasi sugadintas, turintys daug trūkumų, todėl jis gali susikurti naują tapatybę. Tačiau tikroji tapatybė niekur nedingsta, ji tik būna nustumta į šalį, todėl apsimetinėti tuo, kuo iš tikrųjų nesate, nėra teisingas sprendimas. Nebijokite paliūdėti. Liūdesys – tai taip pat terapijos dalis, po kurios galima eiti prie kitų etapų. Stiprinkite savąjį „Aš“, nekurkite naujų tapatybių, kurios neturi nieko bendro su tuo, kas iš tiesų esate giliai širdyje.