Mažiems vaikams sunku valdyti neigiamas emocijas, tokias kaip nusivylimas, pyktis, liūdesys, todėl energija liejasi per karštus ne visada tinkamais būdais. Fiziniai veiksmai gali būti nukreipti tiek į aplinką, tiek į save. Tėvams naudinga žinoti strategijas, kaip padėti vaikui šiame vystymosi etape.

 

(Ne)normalus elgesysOh,No!,Little,African,Baby,Boy,Crying,And,Rubbing,His

 

Mažyliai išgyvena amžiui neproporcingus jausmus, negeba tinkamai iškomunikuoti, todėl kupini nenuspėjamos ir neišsenkančios energijos. Kartais ji virsta dviem stipriai sugniaužtais kumštukais. Tėvai pedagogiškai auklėja ir kartoja, kad negalima mušti nei žmonių, nei gyvūnų, nei žaislų. Agresija nepateisinama sveikoje socialinėje visuomenėje, todėl vaiko ketinimas smūgiuoti glumina ir kelia nerimą. Dar sudėtingesnė situacija klostosi, jei mažylis nukreipia energiją į save. Apie ketvirtadalis vaikų tam tikru reguliarumu smogia sau į veidą ar galvą. Toks elgesys pasitaiko 1–3 m. mažyliams. Prasideda nuo 6 mėn. ir aukščiausią tašką pasiekia 18–24 mėn. Galima pastebėti, kad atžala atlieka ritmingus pasikartojančius judesius, pavyzdžiui, trenkia galvą į sieną, kėdės ar sofos atkaltę, kumščiais daužo krūtinę ar šlaunis. Elgesys turėtų dingti vaikui augant.

 

Tipiška raidos stadija

 

Savęs raminimas. Vaikas save mušti gali, jei nervų sistema itin sudirginta ir negali nurimti. Sutrinka reguliacija tarp aktyvacijos ir slopinimo, todėl reikalingas stiprus dirgiklis. Fiziniais veiksmais išlieja adrenalino ir kortizolio perteklių, o skausmas signalizuoja smegenims, jog būtina susitelkti. Mintys perkeliamos nuo emocijų prie fizinių pojūčių. Mažylis intuityviai rimsta ir pradeda adekvačiai reaguoti į aplinką. Toks elgesys laikomas normaliu ir nebūtinai reiškia, kad vaikas turi sutrikimų. Kartais pasireiškia prieš miegą, kai vartosi nuo šono ant šono ir trankosi į lovytės kraštus.

 

Emocinė perkrova. Savęs mušimas padeda išveikti sudėtingus jausmus, su kuriais negali susidoroti nebrandi nervų sistema. Sunku tverti liūdesį, nusivylimą, pyktį, jei nepatenkinami lūkesčiai, baimę ar stresą nepažįstamose situacijose. Augdami mažyliai turi mokytis reguliuoti emocijas ir įgyti reikalingų įgūdžių, kaip tinkamai išreikšti jausmus. Vyresni vaikai jau gali papasakoti apie savo nusivylimą ar baimę žodžiais. Kuo dažniau sulaukia adekvataus suaugusiųjų palaikymo, tuo rečiau naudoja fizinę iškrovą ir mieliau taiko sveiką komunikaciją.

 

Savęs stimuliavimas. Kai kuriems vaikams reikia daugiau intensyvumo, kad pajustų tikrus pojūčius. Mušdami save pastiprina vyraujančią būseną. Linkę į kraštutines ir ekstremalias emocijas, kai net maža smulkmena veda prie isterijos arba euforijos. Gali pasirodyti, kad vaikas mažai jautrus skausmui ir žaloja save kiekvieną kartą susijaudinęs. Emocijos liejamos stumdant kitus žmones bei daužant daiktus. Gali išprovokuoti ir teigiami įvykiai, pavyzdžiui, iš džiaugsmo mėtys į orą pagalves ar žaislus.

 

Sunkinančios aplinkybės

 

Dėmesio stoka. Kai vaikas nori būti pastebėtas, apkabintas ir priglaustas, trūksta šilumos ir meilės, tačiau nemoka ir negali paprašyti, gali provokuoti suaugusiuosius netinkamais būdais. Elgesys pasireiškia situacijose, kai tėvai, ypač mama, yra labai užsiėmę ir neskiria dėmesio. Iš pradžių mažylis verkšlens. Jei taktika nepadės, ims daužyti save. Tikėtina, kad mama sureaguos. Vėliau darželyje panašiai pelnys draugų dėmesį. Muš save, aplinkiniai juoksis, elgesys kartosis.

 

Nusivylimas. Mažieji greitai susierzina ir supyksta, jei negauna norimo dalyko arba įvykiai klostosi ne taip, kaip tikėjosi. Lengva atpažinti dirgiklius, kurie sukelia įniršį. Užtenka pasakyti ne tai, ką vaikas norėjo išgirsti, ir kyla nepasitenkinimas. Jo emocijų reguliavimo galimybės ir kantrybė senka, jeigu yra pavargęs, alkanas, jaučia skausmą, serga. Patenkinus atžalos poreikius agresyvumas mažėja ir nesikartoja.

 

Fizinis skausmas. Savęs mušimas gali būti reakcija į fizinį skausmą. Negalėdamas apibūdinti savijautos, mažylis smūgiuoja ten, kur skauda. Sergant ausų uždegimu muš galvos šoną. Jei skauda dantenas, nes dygsta dantukai, delnu muš per burną ar skruostą. Jei skauda pilvą, gali mušti save kumštukais. Jeigu vaikas anksčiau niekada nesmurtavo, tačiau staiga pasikeitė, svarbu neatmesti skausmo faktoriaus ir medicininių priežasčių, pasikonsultuoti su gydytoju.

 

Ką daryti?

 

Padėkite suprasti ir saugoti save. Mažyliui sunku suvokti jausmus ir elgesio padarinius, todėl ekspertai pataria sutelkti dėmesį į kūno pojūčius. Mokykite pažinti organizmo signalus ir reakcijas. Skatinkite mylėti ir gerbti savo kūną. Pavyzdžiui, vaikas daužo save, nes pyksta, kad draugas paėmė žaisliuką. Atsitūpkite, kad akių lygis sutaptų su mažylio, ir švelniai kalbėkite: „Kaip jauteisi, kai draugas paėmė mašinytę? Pastebėjau, kad tavo veidas tapo raudonas. Ar tau buvo karšta? Ar pajutai, kaip įsitempė tavo rankos? Pastebėjau, kad sugniaužei kumščius. Tikriausiai tai labai nemalonu. Kitą kartą, kai jausiesi panašiai, bandyk kvėpuoti giliai giliai, kad nebūtų taip karšta.“ Taip pat galima pridurti, kad vaikas eis žaisti tik tada, kai kūnas bus ramus ir saugus. Tokiu būdu stiprės savikontrolės pranašumas pabrėžiant, kad pirmoje vietoje yra sveikata.

 

Modeliuokite geresnį elgesį. Atsižvelgiant į vaiko bendravimo lygį, geriausia, ką gali padaryti artimieji, tai padėti mokytis per socialinį ir emocinį foną. Pavyzdys šeimoje, aplinkos stebėjimas ir lyginimas, amžiui pritaikytos knygos ir animaciniai filmukai padeda pasinerti į sudėtingą jausmų pasaulį. Tėvams svarbu kalbėti ir patarti, kaip susidoroti su stresu, kaip keičiasi kūnas, kai vaikas nerimauja ar bijo, koks elgesys naudingas bendraujant, o koks – neparankus. Girkite kiekvieną kartą, kai mažylis susitvardo situacijose, kuriose anksčiau mušdavo save. Įgalinkite savarankiškumą ir gebėjimą kontroliuoti kūną bei reakcijas. Vaikai natūraliai nori įtikti tėvams ir sulaukti įvertinimo, todėl dės daugiau pastangų keisdami elgesį.

 

Pasiūlykite tinkamų metodų. Mažyliui sunku pastebėti kylančias kūno reakcijas. Ne visada smurtą prieš save galima atpažinti iš anksto. Psichologai siūlo mokyti vaiką nusiraminimo praktikų per žaidimus. Labiausiai tinka žaislinis tuščiaviduris rutulys, kuris išsiplečia ir vėl susitraukia. Laikant abejomis rankomis reikia sinchronizuoti judesius ir kvėpavimą. Kitas paprastas įrankis – elastingi streso kamuoliukai, kuriuos galima suspausti. Suteikia intensyvų pojūtį, kurio vaikas gali ieškoti. Trimečiui galima pasiūlyti išlieti perteklinę energiją saugiu būdu, pavyzdžiui, kumščiuoti bokso kriaušę ar pagalvę, mėtyti kamuolį į krepšį, spyruokliuoti atsisėdus ant didelio mankštos kamuolio.

 

Skatinkite reguliuoti emocijas. Pagrindas emociniam intelektui klojamas nuo mažų dienų. Kalbėkite su vaiku apie visus jausmus ir neskirstykite į blogus ar gerus. Nuneigimas padidina savęs žalojimo paauglystėje riziką. Mokykite priimti ir išbūti su bet kokiais jausmais. Padėkite atpažinti ir įvardinti pojūčius sakydami: „Matau, kad draugas tave įskaudino. Tikriausiai dabar tau liūdna. Normalu pykti. Aš irgi pykčiau tavo vietoje. Suprantu. Galime apsikabinti ir pabūti ramiai. Kaip jautiesi dabar? Ką norėtum veikti?“ Vaikas ilgainiui mokosi, jog norint suvaldyti emocijas ir jausmus reikia nusiraminti fiziškai, o ne mosikuoti kumščiais. Augant patariama vis labiau gilintis į psichologinę būseną: jausmų priežastis, intensyvumą, dažnį, trukmę ir kas padeda pasijusti geriau.

 

Ko nedaryti?

 

Neakcentuokite savęs mušimo. Psichologai siūlo priimti tokį elgesį kaip laikiną ir natūralią nervų sistemos vystymosi stadiją. Nereikia kritikuoti, lyginti su kitais vaikais ar kitaip sąmoningai atkreipti dėmesį į tai, ką atžala daro beveik nevalingai. Nepatariama įvardinti garsiai ar pamokslauti. Nesakykite: „Negalima daužyti galvos į sieną. Taip negražu. Taip niekas nedaro. Gali susižaloti. Tai reikia pakeisti.“ Tiesiog ignoruokite tokio elgesio apraiškas ir susitelkite į pozityvų auklėjimą. T. y. nekreipkite dėmesio, jei vaikas elgiasi netinkamai, pastebėkite, jei geba susivaldyti ir nesidaužo.

 

Nebauskite. Natūralu, kad tėvams kyla daug sudėtingų jausmų. Beviltiškumą gali lydėti pyktis, nusivylimas, nerimas, nesaugumas. Susilaikykite nuo noro pakeisti situaciją per trumpą laiką. Atminkite, kad bausmės tik normalizuos fizinį skausmą ir lems didesnių problemų, pakenks tarpusavio santykiams ir vaiko savivertei. Atvirkščiai, tėvai turėtų parodyti empatiją ir švelnumą mažyliui, kuris suteikia sau skausmą.

 

Nebandykite sustabdyti. Svarbu užtikrinti saugumą, kad nesusižalotų. Jei epizodas kyla viešoje vietoje arba yra grėsmė susižeisti į aplinkos daiktus, rekomenduojama apglėbti, prispausti prie savęs, o vaiko rankas sukryžiuoti ant krūtinės. Tikslas – sukurti saugią ir mylinčią atmosferą. Galima lengvai pasiūbuoti į šonus. Ekspertai nepataria kištis, jei mažylis daužo galvą ar nugarą į minkštą baldą. Per didelis dėmesys tam, kas vyksta, gali paskatinti manipuliacijas. Vaikas išmoks gauti, ko nori, mušdamas save. Jei nėra žiūrovų, spektaklis baigiasi daug greičiau. Vis dėlto pasibaigus epizodui, kuris vargina emociškai, vaikui reikia parodyti paramą ir atjautą. Artumas ne tik padeda nusiraminti, bet ir sukuria saugumo jausmą, didina pasitikėjimą bei ryšį su tėvais.

 

Reikalinga profesionali pagalba

 

Nors savęs mušimas yra dažnas elgesio modelis 1–3 m. vaikams, reikėtų pasikonsultuoti, jei sykiu pasireiškia nors vienas uždelsto vystymosi požymių. Pavyzdžiui, iki 2 m. neištarė nė vieno žodžio. Verta keiptis pagalbos, jei mažylis mušdamas save susižaloja, pavyzdžiui, lieka mėlynių, sunku pereiti nuo vienos veiklos prie kitos, mušimo epizodai kartojasi visą dieną arba reaguojant į bet kokią emociją. Svarbu atkreipti dėmesį, ar vaikas nesmūgiuoja į konkrečią vietą, kas gali signalizuoti apie kitus sveikatos sutrikimus. Galvos daužymas į aplinkos objektus kartu su ryškia pažintinių ir socialinių įgūdžių vystymosi stoka gali būti rimtų medicininių diagnozių, pavyzdžiui, autizmo, hiperaktyvumo, požymis. Problemą tiksliai įvardins tik specialistai, todėl kilus įtarimų būtina pasikonsultuoti su šeimos gydytoju, pediatru ar psichologu.

 

Autorius Jurgita Ramanauskienė