XIX a. žmonės neslėpė nuostabos pamatę meksikietę Julią Pastraną, sirgusią hipertrichoze. Dažnai vadinta barzdota ponia ar moterimi beždžione, save rodė plačiai publikai, kurią domino tik smagioji šou pusė. Užkulisinis moters gyvenimas buvo paženklintas tragedijų, rasizmo ir žiaurumo.

 

Julia,Pastrana,,Vintage,Engraved,Illustration.,From,The,Universe,And,Humanity,Neįprastos išvaizdos kūdikis

 

Kai 1834 m. Vakarų Meksikos kalnuose gimė Julia Pastrana, jos motina nerimavo, kad naujagimės išvaizda – antgamtinės būtybės įsikišimo padarinys. Vietinės gentys dažnai kaltindavo naualli, formą keičiančių vilkolakių veislę, dėl negyvagimių ir deformacijų, o pirmą kartą pamačiusi dukrą Julijos motina, kaip teigiama, pašnibždėjo būtent šį pavadinimą. Netrukus ji su dukra paliko gentį. Po dvejų metų Meksikos piemenys, ieškoję dingusios karvės, rado Julią ir jos motiną besislepiančias kalnų urve. Jie nuvežė pražuvėles į artimiausią miestą, kur Julia atiduota į vaikų namus, o motina netrukus mirė. Miela, protinga, juodaplaukė mergaitė tapo vietine įžymybe. Išgirdęs apie jos neįprastą išvaizdą ir mielą charakterį, Sinaloa gubernatorius Pedro Sanchezas priėmė Julią į savo namus su sąlyga, kad linksmins svečius ir dirbs tarnaite. Pasakojama, kad jis siaubingai elgėsi, todėl galiausiai mergina, sulaukusi dvidešimties, nusprendė grįžti į gimtinę. Tiesa, kelionės namo nebaigė. Mazatlano miesto muitinės pareigūnas Francisco Sepúlveda nuvežė Julią į JAV.

 

Traukė smalsuolių minias

 

Pavadinta įvairiausiais vardais – moteris beždžionė, moteris meška arba pavianų dama, prieš žiūrovų minią ji debiutavo 1854 m. gruodį Niujorko Brodvėjaus gotikinėje salėje. Julia vilkėjo raudoną suknelę, dainavo ispanų liaudies dainas ir šoko. Suaugusieji mokėjo 25 centus, o vaikai – 15 centų, kad ją pamatytų. Kiekvieno pasirodymo metu žmonės nenustojo ploti, bet žavėjosi ne atliekamomis dainomis ir šokiais, o keista, moteriai neįprasta išvaizda. Jie negalėjo atitraukti akių nuo plaukuoto veido ir kūno, atsikišusio žandikaulio, neįprastai didelių lūpų ir plačios plokščios nosies.

 

Jos vadybininkas Theodore‘as Lentas darė viską, kad priviliotų kuo daugiau žiūrovų – Julią vadino pusiau moterimi, pusiau gyvūnu. Netgi uždraudė jai vaikščioti gatvėmis dienos šviesoje, nes nerimavo, kad niekas nemokės pinigų, kad pamatytų ją scenoje, jei išvys nemokamai. Viktorijos laikų publika, troškusi cirkų ir keistuolių pasirodymų, plūdo į jos šou, o mokslininkai stebėjosi J. Pastranos būkle. Ji, vadinta trūkstama grandimi tarp beždžionės ir žmogaus, tikrinta kelių gydytojų, Šie išdavė pažymas, rodytas visur, kur J. Pastrana keliaudavo. Rašyta, kad ji iš tikrųjų ne moteris, o nauja gyvūnų rūšis – žmogaus ir beždžionės hibridas. Gydytojas Alexanderis B. Mottas paskelbė, kad ji iš dalies žmogus, o iš dalies orangutanas. Tokia diagnozė nustatyta pagal rasistinę tradiciją tamsius žmones sieti su gyvūnais. Tuo metu orangutanai buvo didžiausi primatai, kuriuos žinojo dauguma amerikiečių, laikyti laukinės gamtos ir pavojingo seksualumo simboliu. Garsiausias to meto anglų mokslininkas Charlesas Darwinas apibūdino Julią kaip gražią moterį, nors ir su vyriška barzda bei plaukuota kakta.

 

Zoologas Francisas Bucklandas, 1857 m. ištyręs J. Pastraną, iš esmės sutiko su kolegų vertinimu. Jis sakė, kad, nepaisant bjaurumo, jos nepaprastai gera figūra. Cirko savininkas Hermannas Otto teigė, kad ji visam pasauliui atrodo kaip pabaisa, už pinigus demonstruojama lyg dresuotas gyvūnas. Nors reklamuojant Julios pasirodymus pabrėžtas jos moteriškumas, tačiau neišvengta gyvuliško ir rasinio kitoniškumo. Reklaminėse skrajutėse jos gentis minėta kaip arši ir sunkiai valdoma, gyvenanti gyvūnų urvuose ir lytiškai santykiaujanti su lokiais bei beždžionėmis. Smalsuoliai, gydytojai ir žiūrovai J. Pastraną vertė jaustis labai vienišą. Anot H. Otto, tai ją giliai paveikė ir įskaudino. „Ji turi stovėti prieš žmones, o ne su jais, ir būti rodoma kaip keistuolė dėl pinigų, negalėdama pasidalinti jokiais kasdieniais džiaugsmais meilės pripildytuose namuose“, – sakė H. Otto.

 

Mirė gimdydama

 

Manoma, kad J. Pastrana įsimylėjo savo vadybininką, kai kartu keliavo po Ameriką ir Europą. Bjauriausia pasaulio moterimi įvardinta Julia gražiu gyvenimu negalėjo džiaugtis nei scenoje, nei už jos ribų. Nors ištekėjo, tačiau visa tai įvyko daugiau ne dėl meilės, o verslo. T. Lentas norėjo būti tikras, kad niekas jo žmonos, kurią vertino kaip investiciją, nepasisavins. Netrukus po vestuvių J. Pastrana pastojo. Gimdymas kėlė pavojų vos 138 cm ūgio gimdyvei. Gydytojai naudojo žnyples, kad padėtų kūdikiui ateiti į pasaulį. Naujagimis patyrė keletą sunkių traumų, išgyveno vos ilgiau nei parą ir paveldėjo būklę, kuri išgarsino jo mamą – taip pat buvo apaugęs tamsiais plaukais. Praėjus penkioms dienoms po vaiko mirties, J. Pastrana dėl gimdymo komplikacijų mirė. Oficiali mirties priežastis buvo akušerinis peritonitas, pilvaplėvės uždegimas, tačiau kiti šaltiniai, norėję jos gyvenimui suteikti daugiau žavesio, teigia, kad neva mirė dėl sudaužytos širdies. Tikras verslininkas T. Lentas pardavė jų lavonus Maskvos universiteto profesoriui, kuris pažadėjo juos balzamuoti ir vežtis į turą po pasaulį. Julios kūnas išsaugotas taksidermijos būdu, kuris įprastai naudojamas medžioklėms trofėjams išsaugoti. Nors kai kurie šį profesoriaus darbą vadino mumija, tačiau išsaugotas kūnas techniškai nemumifikuotas, tik pripildytas puvimą stabdančių chemikalų. Profesoriui šis procesas truko šešis mėnesius. Keistuolės kūnas tapo iškamša, bet atrodė kaip gyva moteris, stovinti rankomis įsirėmusi į klubus. Ji atrodė pasitikinti savimi ir leido akimirkai įsivaizduoti Julią kaip bet kokią savarankišką jauną moterį, stovinčią gatvės gale ir laukiančią autobuso ar taksi. Norėdamas užsidirbti dar daugiau pinigų, T. Lentas netgi susirado kitą moterį, vardu Marie Bartel, kurios būklė buvo tokia pati kaip Julios, ir ją vedė. Jis pervadino ją Zenora Pastrana ir melavo publikai sakydamas, kad ji jaunesnioji Julios sesuo.

 

Mirtis neišlaisvino J. Pastranos nuo viešumos. Daugiau nei 100 metų jos ir sūnaus kūnai eksponuoti viso pasaulio muziejuose, cirkuose ir pramogų parkuose, kol galiausiai atsidūrė Norvegijoje. 1976 m. rugpjūtį vandalai įsiveržė į saugyklą ir apgadino kūdikio kūną, o galiausiai jo palaikus sugraužė pelės. Išsaugotas Julios kūnas pavogtas po trejų metų, tačiau rastas ir saugotas Oslo teismo medicinos institute. Tiesa, iki pat 1990 m. kūnas neidentifikuotas ir daug metų ilsėjosi užantspauduotame karste Oslo universiteto Anatomijos katedroje. 1994 m. Norvegijos Senatas rekomendavo palaidoti palaikus, tačiau galiausiai nuspręsta ištirti. 2013 m., praėjus daugiau nei šimtmečiui po to, kai ji paliko Siera Madrės kalnus, J. Pastrana pagaliau grįžo namo. Sinaloa valstijos gubernatoriaus Mario Lópezo Valdezo, Niujorko vizualiosios menininkės Lauros Anderson Barbatos ir Norvegijos valdžios pastangų dėka J. Pastrana pagaliau grąžinta į tėvynę ir palaidota miestelyje netoli tos vietos, kurioje, kaip teigiama, gimė. Surengta katalikiška ceremonija be pašalinių akių.

 

Autorius Monika Budnikienė