Jane Austen buvo Didžiosios Britanijos karalių Jurgių I–IV epochos autorė, geriausiai žinoma dėl kandžių pasisakymų tokiuose romanuose kaip „Protas ir jausmai“, „Puikybė ir prietarai“ bei „Ema“. Autorės biografija atskleidžia nuo mažų dienų puoselėtą meilę kūrybai.

 

Jane AustenŠeimos vertybės

 

Žinoma rašytoja gimė 1775 m. gruodžio 16 d., pietinės Anglijos grafystėje Hampšyre. Cassandros ir George’o Ostinų šeimoje ji buvo septintas vaikas iš aštuonių ir antroji dukra. J. Austen tėvai buvo gerbiami bendruomenės nariai. Tėvas dirbo netoliese esančioje anglikonų parapijoje, buvo įgijęs Oksfordo išsilavinimą. Šeima buvo artima, o vaikai augo aplinkoje, kuri pabrėžė mokymosi ir kūrybinio mąstymo svarbą. Nuo mažumės J. Austen kartu su broliais ir seserimi buvo raginama skaityti įvairias knygas iš gausios tėvo bibliotekos. Būdami vaikais jaunieji Ostinai rašydavo ir vaidindavo savo kūrybos pjeses, žaisdavo šaradas. Tačiau vien mokymo namuose nepakako, todėl tam, kad dukterys įgytų oficialų išsilavinimą, tėvas Jane ir Cassandrą išsiuntė mokytis į internatinę mokyklą. Tačiau rašytoja ir jos sesuo oficialiu švietimu ilgai nesimėgavo: abi mergaitės pasigavo šiltinę, o Jane vos paspruko iš ligos gniaužtų. Galiausiai baigėsi ir mergaičių mokslams skirti pinigai, todėl ilgai netrukus seserys grįžo namo.

 

Kūryba, prasidėjusi nuo mažumės

 

Nuo mažų dienų žavėjosi istorijų pasauliu, todėl savo literatūrinį kelią pradėjo rašydama istorijas į užrašų knygeles. 1790-aisiais, jau būdama paaugle, pradėjo kurti romanus ir parašė pirmąjį kūrinį „Meilė ir draugystė“ („Love and Freindship“). Klaida originaliame pavadinime anglų kalba palikta tyčia, nes būtent toks ir rastas originalas. „Meilė ir draugystė“ – tai romantinė grožinės literatūros parodija, kurioje sudėta meilės laiškų serija. Čia J. Austen atskleidė savo protą ir panieką jautrumui ar romantiškai isterijai, o ši ryški perspektyva ilgainiui ėmė atsispindėti ir tolesniuose darbuose. Jau kitais metais, po knygos „Meilė ir draugystė“, mergina parašė dar vieną kūrinį – 34 psl. istorinių raštų parodiją „Anglijos istorija“, kurioje puikavosi ir sesers Cassandros nupieštos iliustracijos. Šios užrašų knygelės, apimančios romanus, apsakymus, eilėraščius ir pjeses, dabar vadinamos J. Austen jaunystės darbais, kurie tapo svarbiu impulsu autorės kūryboje.

 

Iš laiškų, kuriuos parašė seseriai Cassandrai ir kitiems šeimos nariams, matyti, kad Jane didžiavosi savo gebėjimu rašyti. Jai patiko diskutuoti apie naujausius savo darbus, dalytis naujienomis apie romano rašymo pažangą ir dalyti kūrybinius patarimus kitiems pretenduojantiems autoriams šeimoje. Taip pat atidžiai klausėsi šeimos narių ir draugų komentarų bei patarimų apie jos kūrybą.

 

Pomėgis, tapęs aistra

 

Literatūrinė kūryba nebuvo vienintelė J. Austen veikla ankstyvame amžiuje. Didesnę laiko dalį mergina skyrė namams, padėdama juose tvarkytis, grojo pianinu, lankėsi bažnyčioje ir bendravo su kaimynais. J. Austen daug laiko skyrė savo laisvalaikiui, o naktys ir savaitgaliai nepraeidavo be populiarių XVIII a. katiljonų šokių, todėl žinoma rašytoja tapo ir puikia šokėja. Ramesniais vakarais į savo veiklas įtraukdavo visą šeimą – tuomet iš namų bibliotekos išsirinktą romaną garsiai skaitydavo artimiesiems. Retomis progomis mergina skaitydavo ir savo kūrinius. Visgi greta smagių veiklų visada būdavo ir rašymas. J. Austen toliau rašė plėtodama savitą stilių kur kas ambicingesniuose kūriniuose, pvz., „Ponia Siuzana“. Šioje laiško formos istorijoje autorė pasakoja apie manipuliuojančią moterį, kuri naudoja savo seksualumą, intelektą ir žavesį norėdama netrukdomai bendrauti su kitais. Taip pat pradėjo rašyti keletą svarbiausiais jos karjeroje tapsiančiais kūrinių, ir vienas pirmųjų buvo „Elinor ir Marianne“. Tai dar viena laiško formos istorija, tačiau galiausiai šiam kūriniui buvo suteiktas kitas pavadinimas ir knyga buvo išleista kaip „Protas ir jausmai“. Ji pradėjo ir dar vieną projektą, pavadintą „Pirmaisiais įspūdžiais“, kuris vėliau buvo išleistas kaip viena žymiausių rašytojos knygų „Puikybė ir prietarai“. 1818 m. parašė „Susan“, kurį jau po rašytojos mirties brolis Henry išleido pavadinimu „Nortangerio abatija“.

 

Ilgai lauktas pripažinimas

 

Sulaukusi 30-ies pradėjo anonimiškai publikuoti savo kūrinius. 1811–1816 m. užsimaskavusi pseudonimu išleido knygas „Protas ir jausmai“, „Mansfieldo parkas“, „Ema“ bei „Puikybė ir prietarai“. Pastarąją knygą autorė įvardijo kaip brangų vaiką, kuris sulaukė milžiniško kritikų pripažinimo. Nors gana komiški meilės romanai tarp diduomenės savo laiku nebuvo plačiai žinomi, Viktorijos laikais ji buvo pripažinta kaip puiki autorė. XX a. jos reputacija pasiekė aukštumas ir dėl jos šlovės išaugo klestinti komercinė pramonė.

 

Liga, sustabdžiusi kūrybą

 

Būdama 41 metų susirgo, pasak kai kurių specialistų, Adisono liga, dar žinoma kaip antinksčių nepakankamumas. Tačiau liga nesustabdė nenumaldomo noro kurti, todėl moteris ėmėsi redaguoti savo senesnius kūrinius, taip pat pradėjo naują romaną „Broliai“, kurio nebaigtas, tačiau po jos mirties išleistas pavadinimu „Sandition“. Kitas romanas „Įtikinėjimas“ buvo išleistas jau po rašytojos mirties. Deja, kažkuriuo metu J. Austen sveikatos būklė tiek pablogėjo, kad ji nustojo rašyti. Rašytoja mirė 1817 m. liepos 18-ąją Vinčesteryje, Hampšyro grafystėje, Anglijoje.

 

Palikimas, pripažintas šedevrais

 

Nors Jane spėjo pasidžiaugti pirmųjų trijų romanų sėkme, tik po mirties brolis Henry atskleidė visuomenei, kad būtent J. Austen buvo šių kūrinių autorė.

 

Dabar J. Austen populiarumas itin išaugęs – tiek akademinė, tiek plačioji visuomenė J. Austen laiko viena iškiliausių rašytojų Anglijos istorijoje. Rašytojos transformacija iš mažai žinomos į pasaulietinę autorę prasidėjo 1920-aisiais, kai mokslininkai pradėjo pripažinti jos darbus šedevrais. Jos kūrybos populiarumas atsispindi daugybėje filmų ir televizijos ekranizacijų: „Ema“, „Mansfieldo parkas“, „Puikybė ir prietarai“, „Protas ir jausmai“. Didžiulio žiniasklaidos dėmesio paskutinį sykį autorė susilaukė 2007 m., kai rašytojas Davidas Lassmanas kelioms leidykloms pateikė kelis J. Austen rankraščius su nedideliais pataisymais, autorystę nurodęs kitu vardu. Visi rankraščiai buvo atmesti ir nieko nesudomino siūlyti knygų projektai. D. Lassmanas aprašė šią patirtį straipsnyje pavadinimu „Atstumti Džeinę“ – tinkama pagarba autoriui, kuris galėtų įvertinti humorą ir sąmojį.

 

Įdomu

 

  • Niekada nebuvo ištekėjusi, tačiau buvo susižadėjusi vienai nakčiai. Žinoma autorė siūlymą tekėti priėmė iš artimo šeimos draugo, už ją jaunesnio 5 metais. Spėjama, kad sutiko tekėti dėl patiriamų finansinių sunkumų, tačiau per naktį apsigalvojo ir kitą rytą atsisakė tekėti.
  • Manoma, kad apsigalvojo tekėti, nes tikėjo, kaip vėliau parašė dukterėčiai, svarstančiai apie fiktyvią santuoką, kad nieko negalima palyginti su kančia būti surištam su kitu žmogumi be meilės.
  • Rašytojos kūriniuose gvildenama romantikos tema kelia daug klausimų apie jos pačios romantinį gyvenimą. Tačiau apie tai nėra jokių įrodymų, nes po mirties sesuo Cassandra cenzūravo likusius rašytojos laiškus, kai kuriuos jų sunaikino.Tačiau pačios J. Austen romanai pateikia neginčijamų įrodymų, kad jų autorė puikiai suprato meilės patirtį.