XIX a. Amerikoje pramonės pakilimas davė pradžią turtuolių kalvei. Nors dažniausiai magnatų gretos pildėsi vyriškomis pavardėmis, sužibėjo ir viena moteriška. Nepaprasta Henriettos „Hetty“ Green drausmė tokiais laikais leido tapti viena turtingiausių moterų pasaulyje. Visgi istorijos apie jos taupumą, atsisakymą mokėti už karštą vandenį ir įprotį dėvėti vieną suknelę sunkiai suprantamos, juk aukso amžiuje reikėjo džiaugtis prabanga, o ne ją slėpti.

 

Hetty_Green_cph.3a42973Buhalterės darbas tėvo versle

 

Henrietta „Hetty“ Robinson gimė 1834 m. lapkričio 21 d. Masačusetse, turtingoje Naujosios Anglijos kvakerių šeimoje, kuri turtus užsidirbo iš Naujojo Bedfordo uosto banginių medžioklės laivyno. Vienintelis moters brolis mirė dar būdamas kūdikiu, palikdamas ją šeimos turto paveldėtoja. Vos dvejų buvo išsiųsta gyventi pas senelį Gideoną Howlandą ir tetą Sylvią. Senelis skatino anūkės smalsumą ragindamas ją skaityti finansų skiltis laikraščiuose, dažnai aptarinėdamas su ja finansinius reikalus. Nuo mažens mergaitė žinojo, kad tai paveldės didžiulius turtus, todėl tam buvo ruošiama. Ne kartą sakė: „Nuo šešerių metų buvau mokoma, kad turėsiu valdyti savo turtą.“ Išauginta kaip griežta kvakerė, išmokyta gyventi taupiai. Būdama 8-erių atidarė pirmąją banko sąskaitą su pinigais, kuriuos sutaupė iš kišenpinigių. 10-ies pradėjo lankyti griežtą kvakerių internatinę mokyklą Sandviče, Masačusetso valstijoje. Po senelio mirties Henriettos tėvas tapo „Isaac Howland“ banginių medžioklės įmonės vadovu, o mergaitė pradėjo sekti tėvo verslo pėdomis. Dėl senelio ir tėvo įtakos ir galbūt dėl ​​to, kad mama nuolat sirgo, ji buvo ypač artima su tėvu. Netrukus paskirta dirbti tėvo buhaltere arba, kaip pati vėliau aiškino, buvo priversta imtis verslo. Pamažu išmoko skaityti buhalterines knygas ir prekiauti. Lydėjo tėvą į sandėlius, pas prekeivius ir biržos maklerius. Tuo metu visas jos vaikiškas gyvenimas sukosi apie didžiulį verslą.

 

Menkai rūpinosi išvaizda

 

Dėl nuolatinės įtampos ir siekio viską padaryti gerai, Henrietta mažai rūpinosi išvaizda, mėgo rengtis senais drabužiais. Jos elgesys liūdino motiną ir tetą Silviją, nes šios baiminosi, kad ji liks vieniša. Naujojo Bedfordo prieplaukose mergina jautėsi kaip namie, geriau nei bendraudama su klasės nariais. Kai Hetty sukako 20 metų, teta Sylvia paragino susirasti sutuoktinį. Nenoromis persikėlė į Niujorką gyventi pas motinos pusbrolį Henry Grinnellį. Per savo laiką Niujorke ji atsidūrė tarp vietos grietinėlės narių ir dalyvavo prabangiausiuose vakarėliuose. Tiesa, vis dar mažai domėjosi vyriškosios lyties atstovais, kaip galimais kandidatais į jos širdį. Vietoj to, ji daug laiko praleido klausydama vyrų, kai jie aptarinėjo naujausias Volstrito dramas. Artimieji supyko, kai ji keliais mėnesiais anksčiau grįžo į Naująjį Bedfordą be jokių žinių apie vestuves. Tėvas buvo vienintelis žmogus, nesugebėjęs suvaldyti džiaugsmo, kai sužinojo, kad Hetty iš savo 1200 JAV dolerių biudžeto išleido tik 200, o likusią dalį investavo į obligacijas.

 

Ikivedybinės sutarties pradininkė

 

Praėjus keleriems metams po grįžimo į Naująjį Bedfordą, Harrietos tėvas pasitraukė iš banginių medžioklės verslo ir persikėlė į Niujorką. Jo pasitraukimas sutapo su laiku, kai nafta tapo pagrindiniu kuro šaltiniu, o banginių aliejus tapo nebepopuliarus. Šešerius metus Hetty praleido skraidydama tarp Niujorko ir Naujojo Bedfordo. Niujorke padėdavo tėvui, kuris plėtojo naują verslą, o grįžusi namo įkyrėdavo tetai Silvijai, nes ši siekė, kad testamente įrašytų jos pavardę. Nuolatinė kova dėl tetos Silvijos valios tapo užsitęsusiu teisminiu ginču, kuris Harrietą persekiojo visą gyvenimą. Kai 1960 m. mirė motina Abby Robinson, jos 100 000 JAV dolerių vertės turtas atiteko tėvui.

 

Gyvendama Niujorke susipažino su būsimu vyru Edwardu Henry Greenu iš Vermonto. Iki 44 metų Edwardas buvo „Russell Sturgis & Company“ partneris ir tapo milijonieriumi dėl savo verslo Tolimuosiuose Rytuose. Henriettos tėvas džiaugėsi dukros vaikinu ir paskatino jų santuoką, tačiau aiškiai pareiškė, kad būsimas sutuoktinis nepaveldės dukros pinigų. Parašęs testamentą ir būdamas ramus dėl savo pinigų, mirė netrukus po to, kai Henrietta ir Edwardas paskelbė apie sužadėtuves. Nors dukra buvo pagrindinė naudos gavėja, didžioji dalis turto perduota patikėjimo teise, moteris gavo tik pinigus. Skaičiuojama, kad tėvo turtas siekė 6 mln. JAV dolerių, tačiau visi, išskyrus 1 mln., buvo perduoti patikos fondui. Suprasdama, kad pinigais turi rūpintis pati ir su niekuo jų nesidalyti, sukūrė ikivedybinės sutarties pavyzdį, siekdama apeiti santuokinio turto įstatymą. Kai 1867 m. ištekėjo už E. H. Greeno, ji teisėtai pasirūpino, kad jų finansiniai reikalai būtų atskirti. Tikriausiai dėl to, kad, skirtingai nei ji pati, jis buvo neatsargus investuotojas, mėgęs pašėlusiai spekuliuoti ir gyventi ekstravagantiškai. Nepaisant to, ji ne kartą gelbėjo jį nuo skolų, bent jau iki 1885 m., kai sužinojo, kad jis planuoja panaudoti 550 000 JAV dolerių iš jos pinigų nuostoliams atlyginti. Dėl jos teisinės sutarties bankas atsisakė pervesti lėšas. Nors po tokios išdavystės su vyru neišsiskyrė, jie atsiskyrė finansiškai ir daugiau nesusitaikė. Santuokoje jiedu susilaukė dviejų vaikų.

 

Ne kiekvienam suvokiamas šykštumas

 

Bėgant metams Henrietta nuolat didino savo turtą spekuliuodama doleriu ir investuodama į hipoteką, nekilnojamąjį turtą, geležinkelius. Jai testamentu paliktas turtas taip pat padidino ir taip nemažą turtą. Tačiau ši moteris garsi ne tik dėl pinigų, bet ir neįprasto taupumo. Aukso amžiuje turtingieji švaistė santaupas negalvodami apie rytojų, tačiau ji buvo kitokia. Žiniasklaidoje rašyta, kad ji niekada neįjungė šildymo ar nevartojo karšto vandens. Taip pat vilkėjo vieną juodą suknelę, kurios nepakeisdavo, kol ši visiškai nusidėvėdavo. Be to, nurodė skalbėjai plauti tik nešvariausias suknelių vietas (kraštelius), kad sutaupytų pinigų muilui. Buvo rašoma, kad ji negydė sūnaus sužalotos kojos, kurią galiausiai teko amputuoti. Žiniasklaidoje buvo pateiktas įrodymas, kad neva ji atsisakė mokėti už vizitą pas gydytoją. Tačiau visa tai buvo melas, kurį vėliau išsklaidė pats sūnus. Iš tiesų ji negailėjo išlaidų ir pastangų sūnui gydyti. Nuolat lankėsi pas gydytojus ir net keitė gyvenamąją vietą, kad tik galėtų juo rūpintis. „Apie mano motiną išspausdinta daug netiesos. Ji vaizduota kaip taupi, bet taip nėra. Ji dirbo sunkiau nei bet kuris vyras Niujorke“, – žurnalistams pasakojo moters sūnus.

 

Asmeninis Henriettos požiūris į taupumą skyrėsi nuo likusios visuomenės. Pasakojama, kad taupumą paveldėjo iš tėvo, kuris buvo sėkmės lydimas investuotojas. Kartą ji savo taupumą paaiškino papasakodama apie tėvo atsisakymą brangaus cigaro. „Aš rūkau keturių centų vertės cigarus ir man jie patinka. Jei rūkyčiau geresnius, galėčiau prarasti skonį pigiems, kurie dabar man atrodo gana patenkinami“, – tėvo pamokas prisiminė moteris.

 

Kišosi į vaikų gyvenimą

 

Jaunystėje Edwardas „Nedas“ Greenas atsitraukė nuo motinos, kad galėtų valdyti šeimos turtą Čikagoje, o vėliau ir Teksase. Grįžęs į Niujorką paskutinius mėnesius gyveno su motina. Henriettos dukra Sylvia su mama gyveno iki trisdešimties. Motinai nepatiko dukters mylimieji, nuolat įtarė, kad jiems reikia tik pinigų. 1909 m. vasario 23 d. Sylvia pagaliau ištekėjo už Matthew Astoro Wilkso, turtingos šeimos įpėdinio, kuris santuokos metu turėjo 2 mln. JAV dolerių. To pakako, kad Henrietta patikėtų, jog jis nėra aukso ieškotojas. Nepaisant to, ji privertė jaunikį pasirašyti ikivedybinę sutartį, kuria atsisakė teisės paveldėti Sylvijos turtą. Kai jos suaugę vaikai paliko namus, Henrietta ne kartą persikraustė į nedidelius butus Bruklino aukštumose. Tai darė siekdama išvengti Niujorko nekilnojamojo turto mokesčio. Senatvėje išsivystė išvarža, tačiau atsisakė operuotis ir mieliau vaikščiojo su lazdele.

 

1916 m. liepos 3 d. 81 metų turtuolė mirė sūnaus namuose Niujorke. Pasakojama, kad ją ištiko apopleksijos priepuolis, kai susiginčijo su tarnaite dėl nugriebto pieno. Palaidota Vermonte, šalia sutuoktinio. Jųdviejų vaikai pasidalijo jos turtą. Sylvia mirė 1951 m., palikdama maždaug 200 mln. JAV dolerių – beveik visus paaukojo kolegijoms, bažnyčioms, ligoninėms ir kitoms labdaros organizacijoms. Abu vaikai palaidoti šalia tėvų.

 

Autorius Monika Budnikienė