Prisibelsti į žmonių širdis savo istorijomis

Pastarieji metai itin dosnūs lietuviškų filmų – viena kino premjera po kitos. Džiaugdamiesi galutiniu rezultatu ekranuose retas susimąsto, koks ilgas kelias nueitas nuo filmo idėjos iki kino seanso. Apie filmų keliones sutiko papasakoti prodiuserė Živilė Gallego, kurios naujausias kūrinys – kino juosta „Per arti“ – šiemet „Sidabrinių gervių“ apdovanojimuose pripažintas geriausiu metų filmu.

Živilė Gallego, Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka.

Živile, pradėkime nuo to, kodėl pasirinkote prodiuserės, o ne, pavyzdžiui, aktorės karjerą?

Niekada nenorėjau siekti aktorystės, net nebuvo tokių minčių (šypteli). Prodiusavimo kelią pasirinkau labai anksti. Kelerius metus dirbau televizijoje, tačiau visada traukė kinas ir jo prodiusavimas. Pereiti iš vienos srities į kitą padėjo studijos Los Andžele įsikūrusioje Niujorko kino akademijoje, kur mokiausi kino gamybos bei prodiusavimo. Studijos buvo išsamios, atlikome daugybę skirtingų užduočių – nuo filmavimo, vaidybos iki filmo gamybos ir kt. Po mokslų grįžusi į Europą toliau ėjau kino prodiusavimo keliu.

Dažnas sunkiai įsivaizduoja, kaip atrodo prodiuserio darbas. Gal išsklaidysite šią nežinomybę?

Kino prodiuserio darbo mozaika susideda iš daug smulkių detalių. Nuo pirmųjų idėjų, istorijų paieškų iki galutinio rezultato, kurį pristatome kino teatre – labai ilgas kelias. Sukurti vieną filmą dažniausiai užtrunka kelerius metus, per šį laikotarpį įvyksta daug gražių susitikimų. Mėgstu dalyvauti susitikimuose su scenarijaus autoriais. Tai pirmasis filmo vystymo etapas, kai ieškome visus tenkinančio scenarijaus varianto. Kai scenarijumi visi patenkinti, prasideda finansavimo kelionė, už kurią atsakingas prodiuseris. Šis etapas trunka ilgiausiai, ypač jei ieškome partnerių užsienyje. Tenka paplušėti, kol įtikini potencialius partnerius savo filmo istorija ir motyvuoji bendradarbiauti, kol gauni atsakymus iš Lietuvos bei užsienio šalių kino rėmimo fondų. Šis etapas gali tęstis ne vienus metus.

Gavus finansavimą (ne visada tiek, kiek planavome iš pradžių), prasideda aktyvus filmo pasiruošimo filmavimui ir filmavimo etapas. Vidutiniškai lietuviškam filmui nufilmuoti prireikia 30 pamainų. O paskui visi kiti etapai: montažas, muzikos kūrimas, garso postprodukcija, spalvų korekcija iki finalinės filmo versijos ir, galiausiai, kelionės po filmų festivalius, išleidimas į kino teatrus. Kiekvienoje filmo kelionės atkarpoje yra svarbių momentų, ir prodiuseris turi juos visus sujungti, išlaikyti ir suvaldyti.

Kokie jūsų darbo momentai labiausiai patinka, o kurie sudėtingesni?

Mane visada motyvuoja pati pradžia, kai sutinku istorijos kūrėją, su kuriuo jaučiu didelį bendrumą ir ypatingą norą, kad iš tos istorijos gimtų gražus filmas. Ilgiausiai trunka finansavimo kelionė – pagrindinis prodiuserio darbas, kuris yra įdomus etapas, bet jame daug pakilimų ir nusivylimų, todėl gana sudėtingas. Filmavimas prodiuseriui jau yra šventė, nes filmo gamybos procesas perduodamas didelei komandai.

Man patinka atvažiuoti į filmavimo aikštelę ir pasižiūrėti per monitorių filmuojamą sceną – supranti, kad tai, apie ką svajojome su scenarijaus autoriumi ir režisieriumi, pagaliau įgyvendinama. Be galo džiugios akimirkos, kai matai, kaip prieš akis gimsta nuodugniai apkalbėta, ilgai kurta istorija. Maloni būna pirmoji „užrakinto“ filmo montažo peržiūra kino teatre, kai supranti, kad turime filmą, vėliau seka kitos techninės peržiūros, po kurių atliekami tam tikri garso, spalvų pataisymai. Smagu ir kai pristatai filmą žiūrovams, ypač kai matai, kad istorija palietė žmones. Tada supranti, kad pasiekei tikslą – juk mes norime prisibelsti į žmonių širdis savo istorijomis. Kai pavyksta, tai kelia didžiausią džiaugsmą.

Jūsų filmografijoje – „Nereikalingi žmonės“, „Sangailės vasara“, „Emilija iš Laisvės alėjos“ , „Drugelio širdis“ ir daug kitų. Ar visus jūsų darbus kažkas sieja?

Sakyčiau, kad temų gilumas: laisvė, socialinė atsakomybė, asmenybės augimas, šeima, motinystė. Kiekviena filmuose nagrinėjamų temų mane pačią jaudina, dėl to ir imuosi prodiusuoti. Dažniausiai filmai rezonuoja su tam tikrais įvykiais pačios gyvenime. Pavyzdžiui, kino filmą vaikams „Drugelio širdis“ prodiusavau, kai mano sūnus pradėjo domėtis kinu ir norėjo žiūrėti lietuviškus filmus vaikams. Jų turime tikrai mažai, todėl kilo idėja sukurti bent vieną.

Kalbant apie filmą „Per arti“, buvau mačiusi režisierės Austėjos Urbaitės trumpametražį filmą, kuris paliko didelį įspūdį. Filmo tematika buvo aktuali man pačiai – ilgą laiką gyvenu tarp lietuvių ir prancūzų kultūrų, nes mano vyras yra prancūzas. Buvo įdomu bendradarbiauti su prancūzų aktoriais, pasigilinti į kultūrinius skirtumus ir panašumus.

Kuo darbas šiame filme buvo ypatingas? Gal kažko naujo išmokote?

Išmokau nemažai dalykų, nes buvo ilgas ir sudėtingas procesas. Vienas sudėtingiausių finansavimo procesų, nes ieškoti finansavimo užsienyje nėra paprasta. Galiausiai turėjome likti prie kuklesnio biudžeto ir ieškoti sprendimų, kaip viską įgyvendinti. Visai komandai teko susidurti su iššūkiais, bet suprantu, kad nė vienas filmas negimsta lengvai – visi turi savo kelionę, dažniausiai gana vingiuotą kelią. Filmas „Per arti“ mano gyvenime yra jau septyneri metai. Džiugina tai, kad tie metai nenuėjo veltui. Neseniai grįžau iš Stokholmo, kur po filmo peržiūros žiūrovai neskubėjo skirstytis, liko pasikalbėti apie tai, ką matė ekrane, kaip filmas surezonavo su jų patirtimis. Tokiomis akimirkomis supranti, kad tas nueitas kelias buvo prasmingas. Tokie „vidiniai apdovanojimai“ prodiuseriui itin svarbūs.

Papasakokite daugiau, apie ką filmas „Per arti“.

Tai filmas universalia tema – apie šeimą ir naujų santykių kūrimą toje šeimoje, kai ją papildo vaikai. Prancūzų pora įsivaikina brolį ir sesę iš Lietuvos, o tam, kad būtų lengviau susikalbėti, pasikviečia kartu jauną lietuvę, kuri padeda vertėjauti ir prižiūrėti vaikus. Tos pačios tautybės auklė turėtų padėti vaikams geriau integruotis į naują šeimą, aplinką, kultūrą, tačiau palaipsniui išsiskiria dviejų moterų požiūriai į auklėjimą bei kultūrinius skirtumus. Filmas pavadintas „Per arti“, nes neįmanoma objektyviai vertinti situacijos, kai esi pernelyg įsitraukęs, įsijautęs į situaciją. Jei tik galėtum atitolti ir pasižiūrėti iš šalies, pamatytum bendrą vaizdą ir neatrodytų, kad esi visiškai teisus. Tai filmas apie personažų vidinį augimą ir naujų patirčių priėmimą.

Filme vaidina ir vaikai. Kaip keičiasi darbo dinamika, kai dirbama su mažaisiais aktoriais?

Vaikai filmavimo aikštelėje lemia kiek kitokį režimą ir darbo valandas. Tačiau buvo smagu, kad režisierė su vaikais turėjo laiko repeticijoms dar iki filmavimo pamainų, todėl filmavimas klostėsi sklandžiai. Šie vaikai – abu nuostabūs aktoriai. Nors ir neprofesionalai, po šio vaidmens nori tęsti aktoriaus karjerą. Kartu tikrai gerai praleidome laiką ir galėjome džiaugtis galutiniu rezultatu.

Ar sūnui linkėtume aktoriaus karjeros?

Kol kas jis suvaidinęs filmo „Drugelio širdis“ masinėse scenose, reklamoje, tačiau sunku pasakyti, ar bus aktorius, nes vaikų norai keičiasi augant. Be abejo, sūnus mato mano pasaulį, dalyvauja premjerose nuo labai jauno amžiaus, bet dar per anksti matyti, į kurią pusę linksta.

Kaip jus pakeitė ir tebekeičia motinystė?

Turbūt motinystė yra pati didžiausia dovana žmogaus ir asmenybės augimui. Motinystė mane nuramino, suteikė daug pasitikėjimo ir pilnatvės. Manau, visi gyvenime kažko ieškome, siekiame savirealizacijos, turime lūkesčių, svajonių, man motinystė suteikė didžiausią savirealizaciją. Tai nereiškia, kad neturiu kitų svajonių, turiu jų labai daug, esu aktyviai dirbanti mama. Bet dabar gyvenu harmoningesnį ir prasmingesnį gyvenimą.

Filme „Per arti“ susiduriame su dviem skirtingais vaikų auklėjimo modeliais. Kuo skiriasi lietuvių ir prancūzų auklėjimo būdai?

Prancūziškas auklėjimas pasižymi griežtomis taisyklėmis. Vaikai nuo mažens žino savo pareigas ir atsakomybes, tam tikras ribas, kurių negali peržengti. Lietuviškas auklėjimas laisvesnis, mes daugiau orientuojamės į vaiko poreikius: ko jis (ne)nori, kaip jaučiasi. Prancūzų auklėjime pirmoje vietoje yra tėvų poreikiai ir vaikas turi prie jų prisitaikyti. Nežinau, kuris modelis geresnis, savo šeimoje taikome tarpinį variantą, nes kiekvienas iš savo kultūros atsinešame skirtingą požiūrį į auklėjimą. Filme „Per arti“ atrodo, kad vienas pagrindinių personažų yra pernelyg griežtas, turi daug taisyklių, tačiau tai yra kultūros ir asmenybės dalis. Be to, vaikai turi priimti savo šeimos taisykles, tai vėliau padeda rasti savo vietą gyvenime.

Sutiktumėte, kad kiekviena vaikų karta yra kitokia nei buvo jų tėvai?

Manau, taip. Vien dėl technologijų vystymosi augome labai skirtingose situacijose ir tai stipriai lemia mūsų charakterį bei elgesį. Kiekviena karta atsineša kažką nauja ir gauna kažko daugiau, kad galėtų nueiti toliau, vystymosi prasme. Bet man žavu matyti, kaip seneliai bendrauja su vaikais, anūkais, kaip randa bendrą kalbą, nes esminiai gyvenimo dalykai nesikeičia. Kad ir kokiose skirtingose aplinkose visi augome, pamatiniai dalykai lieka tie patys, pavyzdžiui, noras turėti glaudų santykį su artimaisiais. Tai pagrindinis dalykas, kad užaugintume laimingą asmenybę, o technologijos niekur nedings ir jos gali prisidėti prie didesnių vaiko galimybių.

Kalbant apie ryšį šeimoje, vienas puikių būdų pabūti kartu yra kino filmų žiūrėjimas. Kinas – pati paveikiausia (ir brangiausia) vizualinė priemonė, daranti didžiausią įtaką. Noriu pakviesti į filmą „Per arti“ ateiti su vyresniais vaikais, nes jį žiūrint kyla nemažai klausimų apie santykius šeimoje, požiūrį į kultūrinius skirtumus, galima išsinešti daug vertingų įžvalgų.

Autorius Laima Samulė