2020 m. birželį „RM Sotheby‘s“ aukcione parduotas išskirtinis automobilis „Ferrari Enzo“. Už jį pirkėjas nepagailėjo pakloti įspūdingos 2,64 mln. JAV dolerių sumos. Šis konkretus ir labai retas modelis tapo brangiausiu internetiniame aukcione parduotu automobiliu. Tai neturėtų stebinti, mat „Ferrari“ prekės ženklas atspindi prestižą, greitį ir išskirtinę prabangą. Visgi už visų šių įspūdingų dalykų stovi tik vienas žmogus, kurio istorija įamžinta knygose ir kino juostose. Tai ambicingasis italas, vadinamas plieno žirgų užkalbėtoju – Enzo Ferrari.

 

Diena, pakeitusi gyvenimąMilan,,Italy,-,April,9,,2024:,Enzo,Ferrari,And,One

 

Enzo Anselmo Ferrari gimė 1898 m. vasario 18 d. mažame Italijos miestelyje Modenoje. Ši vietovė Emilijoje-Romanijoje garsėja kaip gurmanų itin vertinamo balzaminio acto gimtinė. Visgi mažasis Enzo niekada per daug nesižavėjo nei gimtine, nei jos istorija. Labiau nei balzaminiu actu gardintos pomidorų salotos jį žavėjo plienas. Mat berniuko tėvas darbavosi nedidelėje metalo apdirbimo įmonėje, kuri jam pačiam ir priklausė. Čia gamintos konstrukcijos tiltams ir traukinių stočių stogams. Enzo ir jo vyresnėlis brolis nuolat sukiodavosi tarp plieno apdirbimo staklių ir anksti susipažino su metalo apdirbimo subtilybėmis. Visgi nė vienas iš Ferrari berniukų nesvajojo tapti kalviais. Juolab mažasis Enzo, kurio gyvenimą negrįžtamai pakeitė vos viena išvyka su tėvu į Bolonijoje vykusias automobilių lenktynes. Enzo tuomet buvo tik dešimt metų, tačiau tai, ką jis pamatė trasoje, padarė neišdildomą įspūdį. Tad pasišovė tapti lenktynininku ir niekada neišsižadėjo šio troškimo. Tik, deja, prieš troškimui išsipildant likimas iš jo pareikalavo visko, ką turėjo. 1916 m. siaučiant gripo epidemijai nuo šios sunkios ligos mirė abu Enzo tėvai ir vyresnysis brolis. Nors šį išbandymą jis atlaikė, tačiau netrukus sušlubavo paties sveikata. Jaunuolį parklupdžiusi liga privertė atlikti net kelias operacijas. O kai galiausiai buvo išleistas iš ligoninės, sužinojo du dalykus: Enzo dėl sveikatos būklės atleido nuo tarnybos kariuomenėje (tai puiki žinia, mat Europą niokojo Pirmasis pasaulinis karas), o antroji žinia buvo ne tokia maloni – „Ferrari“ plieno apdirbimo įmonė bankrutavo, visas turtas ir įrengimai paimti karo reikmėms. Enzo buvo visiškai vienas, dar ne visiškai sustiprėjęs po ligos ir praktiškai beturtis.

 

Žirgo gimimas

 

Dvidešimtmetis Enzo pradėjo ieškotis darbo. Ėjo paskutiniai Pirmojo pasaulinio karo metai, tačiau italai jau nujautė, kad pabaiga netoli. Tad mūšiai tapo retesni, o gyvenimas ėmė grįžti į senas vėžes. 1918 m. ekonomika pamažu augo, mūšių nusiaubtai šaliai reikėjo visko, taip pat ir automobilių. Enzo patraukė į Milaną, kuriame plėtėsi automobilių gamybos pramonė, ir įsidarbino automobilių bandytoju mažoje kompanijoje „C.M.N.“. Po metų draugo dėka pradėjo dirbti lenktynininku „Alfa Corsa“ komandoje. 1923 m. po laimėtų lenktynių Enzo susipažino su tuo metu garsiu Italijos karo lėktuvo piloto Francesco Baracca tėvu, kiek vėliau ir su jo mama, kuri įteikė sūnaus pasirašytą nuotrauką ir pasiūlė naudoti ant lėktuvo nupiešto išdidaus žirgo emblemą kaip talismaną ant savo automobilių. Šis talismanas prigijo taip gerai, kad Enzo su juo praktiškai nesiskirdavo. Tai buvo jaunojo lenktynininko apsėdimas ir įkvėpimo šaltinis. Sėdėdamas lenktyniniame automobilyje Enzo iš tiesų jautėsi lyg skriedamas eikliausiu žirgu. Ir tasai atsidavimas, drąsa, net nedidelis pamišimas dėl greičio jam padovanojo garbę. 1924 m. vos 26-erių E. Ferrari už pasiekimus automobilių sporte gavo „Cavaliere“ apdovanojimą. Vėliau taip ir pravardžiuotas – kavalieriumi. Lenktyniauti Enzo patiko, bet dar labiau mėgo pergales. Jaunas vyras gavo nepaprastą galimybę – suburti lenktynių komandą „Scuderia Ferrari“. Į ją pakviesti geriausi tarpukario lenktynininkai iš visos Europos. Ant šių automobilių galiausiai uždėta legendinė piestu stovinčio žirgo emblema. Ją puikiai įsiminė automobilių sporto entuziastai, nors daugelis ir įžvelgė gluminančių panašumų su „Porsche“ logotipu. Visą šį ambicingą projektą finansavo „Alfa Romeo“ – įmonė, kuri vėliau taps aršia „Ferrari“ konkurente.

 

Fašistų klaida tapo unikalia galimybe

 

Enzo konkurencijos niekada nevengė. Net ją skatino. Kaip komandos vadovas garsėjo tuo, kad sukiršindavo savo lenktynininkus, dažnai jais psichologiškai manipuliuodavo ir priversdavo pasijusti taip, lyg ketintų atleisti. Mat troško, kad lenktynininkai nuolat jaustų įtampą ir atiduotų visas jėgas trasoje. Ir tai pasiteisindavo. „Scuderia Ferrari“ laimėjo daugybę trofėjų. Visgi net ir patiems geriausiems ateina metas pasitraukti. Paskutinės lenktynės, kuriose kaip pilotas dalyvavo pats Enzo, vyko 1931 m. rugpjūčio 9 d. Tą dieną jis gerbėjams aiškino, kad pasitraukti iš trasos verčia gyvenimiškos aplinkybės. Legenda tapusiam lenktynininkui gimė sūnus, o vadovavimas komandai atėmė per daug laiko ir jėgų, tad negalėjo tinkamai pasiruošti lenktynėms. Visgi jau tada buvo įtariančių, kad tai išmintingas atsitraukimas ruošiantis perimti kompanijos vairą. Ir tai įvyko 1937 m., kai E. Ferrari paskelbtas „Alfa Corse“ kompanijos vadovu. Tai reiškė ne tik garbę, įtaką, bet ir didelius pinigus. Būtent pinigai suteikė laisvę kurti išskirtinius automobilius ir tobulinti juos taip, kaip pageidavo unikalus inžinieriaus protas. Visgi jau po dvejų metų Enzo nusprendė palikti „Alfa Corse“ kompaniją. Skyrybos nebuvo gražios, o kai kurių detalių net ir atkakliausiems biografams nepavyko atskleisti. Tačiau žinoma viena, kad 1939 m. rugsėjį E. Ferrari išsikėlė sau naują tikslą – aplenkti „Alfa Romeo“. Jis su šeima persikėlė į gimtąją Modeną ir įkūrė „Auto Avio Construzioni“ kompaniją. Pirmieji „Ferrari“ automobiliai buvo kuriami ant „Fiat“ automobilių platformos. O tada prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Tuo metu Italijoje viską valdė fašistai ir vertė gaminti dalis bei transporto priemones karo tikslams. Apsimesdamas, kad būtent tuo ir užsiims, E. Ferrari gavo leidimą plėtoti automobilių kūrimo įmonę ir sukūrė savąją imperiją.

 

Likimo smūgiai ir superautomobilis popiežiui

 

1945 m. E. Ferrari ėmė kurti pirmąjį automobilį, kuriam suteiktas „Ferrari“ vardas. Šio modelio kūrimas truko dvejus metus, o 1947 m. pristatytas pirmasis „Ferrari“ 125 S. Verslininkas žengė užtikrintą žingsnį į automobilių sportą ir skynė pergales vieną po kitos: 1949 m. laimėjo „Mille Miglia“, po metų 24 valandų Le Mano, dar po dvejų – „Grand Prix“ Pasaulio čempionatą. „Ferrari“ buvo greitesni ir manevringesni už visus kitus. Tai buvo aukso amžius talentingajam Enzo ir jo dievinamam sūnui Alfredo, geriau žinomo kaip Dino. Deja, idilė truko trumpai – 1956 m. dėl raumenų distrofijos vos 24-erių Dino mirė. Sunkūs laikai atėjo ir pačiam Enzo, ir jo įmonei. Kol genialusis inžinierius gedėjo, amerikietis Carrollas Shelby pristatė „Cobra“ automobilį, kuriuo ėmė lenktyniauti Europos trasose. Po beveik penkmetį trukusių varžytuvių 1964 m. „Ferrari“ turėjo pripažinti „Cobra“ pranašumą. Tuomet įmonę prispaudė finansiniai sunkumai. „Ferrari“ nupirkti siekė automobilių pramonės gigantas „Ford“, tačiau Enzo žinojo, kad atsidūrusi po „Ford“ sparneliu „Ferrari“ tiesiog išnyktų. Tad priėmė sunkų sprendimą ir pardavė 50 % akcijų „Fiat“ grupei. Tai leido kurti toliau. 1985 m. „Ferrari“ sukūrė modelį, kuris tapo ikona. Didelių gabaritų „Testarossa“ puikavosi ant plakatų. 1987-aisiais dienos šviesą išvydo tuo metu greičiausias, galingiausias ir brangiausias „Ferrari“ F40. Tai paskutinis modelis, prie kurio dirbo kompanijos įkūrėjas. E. Ferrari mirė 1988-ųjų rugpjūčio 14 d., sulaukęs 90-ies. Visgi Enzo iš šio pasaulio iškeliavo palikdamas milžinišką palikimą: nuo unikalių inžinerinių sprendimų iki trokštamų superautomobilių. Beje, „Ferrari“ sukūrė 400 superautomobilių „Enzo“, 399 automobilius pardavė, o paskutinį atidavė Vatikanui, kad panaudotų labdarai. Jonas Paulius II jį pardavė aukcione ir gavo beveik milijoną dolerių. Pinigai turėjo būti skirti Pietų Azijos gyventojams, nukentėjusiems nuo cunamio.

 

Įdomu

 
  •  E. Ferrari asmeninis gyvenimas nebuvo itin tvarkingas. Meilę jis dalino tarp žmonos Lauros ir meilužės Linos Lardi. Ši susilaukė sūnaus Pjero. 1978 m., mirus žmonai Laurai, kita Enzo šeima atsikraustė pas jį gyventi.
  •  Enzo pats kurstė mitą apie savo keistumą. XX a. 5-ojo dešimtmečio viduryje visur pradėjo nešioti akinius nuo saulės. Net patalpose. Ir tai darė iki mirties.
  •  Nepaisant visų pasiekimų, buvo labai priekabus. Jo vyriausiasis inžinierius Mauro Forghieri kartą sakė, kad kaip verslininkas Enzo puikus, tačiau kaip žmogus – niekingas.
  •  Apie „Ferrari“ per metus pasaulyje pasirodo maždaug 100 naujų leidinių. Daugiau per metus knygų išleidžiama tik apie „Porsche“ automobilius.
 

Autorius Eglė Stratkauskaitė