Pasaulyje gyvena 8 mlrd. žmonių. Bendras jų svoris – apie 400 mlrd. kilogramų. Tai didžiulė našta Žemei visomis prasmėmis. Mokslininkai skaičiuoja, kad žmonių biomasė yra 100 kartų didesnė nei bet kurio kito mūsų planetoje gyvenusio didelio gyvūno. Žmonių populiacija ir toliau auga, bet kas nutiktų, jei staiga visi išnyktume?

 

Jeigu niekada nebūtume egzistavę… ??????????

 

Šiandien žmonių veiklos pėdsakus galime pamatyti kone visoje planetoje. Miestuose driekiasi dangoraižių ir betono džiunglės, o užmiesčiuose plyti ūkių laukai, kertami miškai, tiesiami keliai ir kitaip keičiama natūrali gamta. Kaip atrodytų pasaulis, jeigu Homo sapiens niekada nebūtų egzistavę?

 

Visų pirma, Žemėje egzistuotų daugiau gyvūnų ir augalų rūšių, mat daugybę jų sunaikinome medžiodami ir naikindami natūralias buveines. Skaičiuojama, kad be žmonių įsikišimo planetoje būtų išnykę 100 kartų mažiau rūšių nei yra išnykusių dabar. Homo sapiens naikinantis poveikis kone prilygsta į Žemę atsitrenkusio asteroido, kuris pražudė dinozaurus. Švedų zoologo Söreno Faurby teigimu, mūsų planeta be žmonių primintų šiuolaikinį Serengetį Afrikoje. Pasaulyje be žmonių būtų daug didesnė stambių žinduolių įvairovė. Pavyzdžiui, visoje Europoje gyventų drambliai, raganosiai, liūtai. Beje, gerokai didesni už šiuolaikinius, nes būtų išlikę jų senieji protėviai. Būtų galima sutikti ir unikalių rūšių, tarkime, automobilio dydžio šarvuočių.

 

JAV ekosistemų ekologas Christopheris Doughty teigia, kad be žmonių įsikišimo mūsų planeta būtų daug derlingesnė, o gyvybiškai svarbūs elementai tolygiau pasiskirstę. Minėtus elementus, tokius kaip kalis, fosforas, magnis ir kt., taip pat ir įvairias sėklas, daugiausia ėsdami ir tuštindamiesi perneša dideli gyvūnai. Šie nyksta, todėl šis pernešimas dabar sumenkęs kone 90 %. Tad be žmonių šie elementai būtų tolygiau paplitę visoje ekosistemoje ir mūsų planeta būtų derlingesnė, produktyvesnė bei svetingesnė vieta.

 

Be abejo, skirtųsi ir Žemės klimatas. Sunku prognozuoti, kaip jį paveikė senų senovėje gyvenę mūsų protėviai, tačiau vien nuo XX a. pradžios žmonės dėl savo pramoninės veiklos bei iškastinio kuro deginimo pasaulinę temperatūrą pakėlė apie 1,8 °C. Taigi pasaulis be mūsų būtų bent šiek tiek vėsesnė vieta. Tyrimai rodo, kad žmonių veiklos sukeltas klimato atšilimas artimiausią ledynmetį atitolino mažiausiai 100 000 metų.

 

Galiausiai Homo sapiens neegzistavimas būtų galėjęs atverti duris dabar jau išnykusiems mūsų giminaičiams, pavyzdžiui, neandertaliečiams. Galbūt būtent jie būtų buvę dominuojanti rūšis Žemėje. Žinoma, jie veikiausiai irgi būtų keitę planetos kraštovaizdį, tik įdomu, kaip. Nors tiksliai nežinoma, kodėl išnyko neandertaliečiai, pagrindiniais kaltininkais laikomi mes – Homo sapiens.

 

Kodėl galėtume išnykti?

 

Mokslininkai žmonių rūšies išnykimo hipotezę svarsto jau seniai. Galima prigalvoti įvairiausių negandų, kurios galėtų mus sunaikinti. Visgi specialistai sako, kad egzistuoja mažytė tikimybė, jog artimiausiu laiku žmonija išnyks dėl natūralių gamtinių kataklizmų. Pražūtingas asteroido smūgis, sunaikinęs dinozaurus, žinoma, galimas, bet tai mažai tikėtina (mokslininkai tokią tikimybę prilygina 1 iš milijono). Viskas grindžiama paprasčiausia tikimybių teorija. Žmonija egzistuoja jau per 200 000 metų ir visą tą laiką grėsė pastovi natūralaus sunaikinimo rizika, visgi žmonės neišnyko. Ta rizika nėra tokia jau didelė, skaičiuojama, kad tikimybė mums visiems pražūti dėl natūralių kataklizmų siekia 1 iš 14 000 per metus.

 

Daugiau nerimo kelia pačių žmonių veikla, vedanti ne tik prie mūsų, bet ir visos planetos sunaikinimo. Apie tai, kad žmonija gali sunaikinti pati save, imta dažniau kalbėti po atominės bombos išradimo. Tas nerimas niekur nedingo iki šių dienų. Dar 2003 m. astronomas Martinas Reesas išleido knygą „Mūsų paskutinė valanda“, kurioje svarstė, jog tam tikrų technologijų pažanga kelia naujų grėsmių žmonijos išlikimui ir kad XXI a. gali būti kritinis istorijos momentas, kai bus sprendžiamas žmonijos likimas. 2020 m. išleistos knygos „Praraja: egzistencinė rizika ir žmonijos ateitis“ autorius Toby Ordo didžiausią grėsmę mūsų rūšiai išlikti mato plėtojant dirbtinį intelektą bei biotechnologijas. Iš tiesų būdų susinaikinti yra daug ir įvairių, pradedant termobranduoliniu karu, biologinių ginklų panaudojimu ir baigiant nanotechnologijų, dirbtinio intelekto nesuvaldymu ar mokslinėmis avarijomis, pavyzdžiui, netyčia sukurta mikrojuodąja bedugne, kurios pakaktų sunaikinti visai planetai. O kur dar žmonių veiklos nulemtos ekologinės katastrofos…

 

Pasaulis po mūsų

 

Gvatemaloje esantis senovinis majų miestas Tikalis – tik vienas iš pavyzdžių, ką gali padaryti gamta dingus čionykštei civilizacijai. Šiandien šį senovinį miestą džiunglėse gaubia gamta, archeologai yra iškasę ir ištyrinėję tik nedidelę dalį šio architektūrinio paveldo. Panašus likimas lauktų ir mūsų miestų, jeigu staiga nustotume egzistuoti.

 

Būtent miestuose prasidėtų pokyčiai. Ir čia jie būtų dramatiškiausi. Skaičiuojama, kad prireiktų vos 36 val., kad žmonių neprižiūrima infrastruktūra imtų byrėti. Pirmiausia būtų užtvindyti metro, nes niekas nebekontroliuotų kritulių ir kylančio požeminio vandens nukreipimo bei išsiurbimo. Be žmonių priežiūros atsirastų nepataisomų gedimų naftos perdirbimo gamyklose, atominėse elektrinėse ir greičiausiai tai sukeltų didžiulius gaisrus, branduolinius sprogimus. Taigi Žemei tektų patirti pavojingos spinduliuotės antplūdį. Panašu, kad paskui save galėtume nusinešti daugybės rūšių gyvybes. Po mūsų liktų ir tūkstančiai tonų neperdirbto plastiko bei kitų lėtai yrančių toksiškų atliekų, kurios dar milijonus metų kenktų aplinkai bei laukinei gamtai ir primintų apie kadaise egzistavusius žmones.

 

Pamažu irtų ir požeminiai vamzdynai, tiltai, keliai, pastatai… Į atsivėrusius plyšius skverbtųsi žemė, sėklos, augalija. Miestus pamažu prarytų gamta. Skaičiuojama, kad ji žmonių sukurtas konstrukcijas galėtų pasiglemžti per kelis šimtus metų. Pirmiausia griūtų modernūs stiklo ir metalo konstrukcijų statiniai, ilgiausiai atsilaikytų akmeninės konstrukcijos.

 

Beje, be elektros ir apšvietimo pasaulis taptų kur kas tamsesne vieta tamsiuoju paros laiku. Sumažėtų šviesos tarša, augalija bei gyvūnija grįžtų į natūralų paros ritmą.

 

Pokyčių netrūktų ir užmiesčiuose. Nelikus ūkininkų, niekas nebenaudotų pesticidų ir kitų cheminių medžiagų, todėl tuoj imtų daugintis įvairūs vabzdžiai. Pradėtų vešėti ir įvairūs laukiniai augalai, atsirastų daugiau sėklų, sykiu ir daugiau paukščių. Atsigautų natūralios gyvūnų ir augalų buveinės, dirvožemis, atsinaujintų natūralūs vandens keliai. Visa tai paspartintų biologinės įvairovės didėjimą pasauliniu mastu. Visgi atsigavimas būtų lėtas. Žemei prireiktų 3–7 mln. metų, kad grįžtų į tą lygį, koks buvo prieš įsigalint žmonijai. Tiesa, naminiai gyvūnai ir žmonių parazitai sulauktų sunkios dalios. Deja, dauguma šių rūšių pražūtų. Sumažėtų ir tarakonų bei žiurkių populiacija, nes išnykus žmonėms jie netektų svarbaus prasimaitinimo šaltinio.

 

Įdomu

 
  • Iki XVIII–XIX a. į žmonių išnykimo teoriją žiūrėta skeptiškai. Senovės filosofai Platonas, Aristotelis ir Lukrecijus rašė apie žmonijos pabaigą, bet svarstė ją tik kaip atsinaujinimo ciklo dalį.
  • Britų fizikas Edmondas Halley teigė, kad žmonijos išnykimas Žemei būtų naudingas.
  • Lordas Byronas apie gyvybės išnykimą Žemėje rašė eilėraštyje „Tamsa“, o autorės Mary Shelley romane „Paskutinis žmogus“ pasakojama istorija, kaip žmoniją beveik sunaikina paslaptingas maras.
  • Demografų manymu, žmonija piką pasieks ties 9 mlrd. gyventojų, o vėliau populiacija ims mažėti.
  • Kai kurie mokslininkai tiki, kad žmonės prisidėjo ir prie senovinės megafaunos, pavyzdžiui, mamutų, išnaikinimo. Esą jiems koją pakišo ne tik klimato kaita, bet ir intensyvi medžioklė.
  • Moksliniai tyrimai rodo, kad be didelio žmonijos poveikio rūšims centrinės JAV ir kai kurios Pietų Amerikos dalys šiandien būtų megafaunos gausios vietos Žemėje.
 

Autorius Jūratė Survilė