Onkologinių ligų priežastys mokslininkams vis dar neįminta mįslė: kodėl kartais vėžys pakerta prisiekusius sveikuolius, o žalingų įpročių nevengiantys žmonės nugyvena įspūdingą amžių? Vis garsiau kalbama, kad sveikatai neigiamą įtaką daro ne tik gyvenimo būdas, aplinkos veiksniai, bet ir emocijos.

 

vezys

Daugėja rizikos veiksnių

 

Moksliškai įrodyta, kad vėžį sukelia kancerogeninės medžiagos, radiacija, netinkama (daug gyvūninių riebalų, perdirbtų, rūkytų produktų) mityba, stresas. Taip pat žinoma, kad įtakos turi genetinis polinkis, pvz., jei krūties vėžiu dirgo mama, močiutė ar teta, rizika ir mums susirgti šia liga ženkliai padidėja. Tačiau daug žmonių, kuriems yra didelė rizika susirgti onkologine liga dėl neigiamų faktorių veikimo (pvz., besaikio rūkymo, darbo kenksmingomis sąlygomis ir pan.), visgi nesuserga, o gyvenantys iš pažiūros teisingai suserga ir nebeišsikapsto. Taip yra todėl, kad nežinome, kas iš tiesų vyko to žmogaus asmeniniame gyvenime ir vidiniame pasaulyje. Gal rūkalais piktnaudžiavęs žmogus myli gyvenimą, žmones ir save, o štai sveikuolį kažkas graužia iš vidaus?

 

Vis daugiau ir medicinos atstovų pripažįsta, kad liga nėra tik fizinė problema. Tai viso žmogaus – jo kūno, proto ir jausmų, problema. Taip pat medikai pastebi, kad emocijos turi įtakos ne tik ligai atsirasti, bet ir sveikimui. Štai JAV, įtraukiant žmogų į transplantacijos laukiančiųjų sąrašus, tikrinama sergančiojo psichologinė sveikata, vertinamas jo noras pasveikti ir gyventi. Jei žmogus nerodo noro kabintis į gyvenimą, jo vietą sąraše užima kitas, nes manoma, kad organą atmes organizmas. Taip pat visi yra girdėję apie placebo efektą – kai žmonės sveiksta vien tikėdami, jog menami vaistai jiems padeda, nors iš tiesų jiems lašinami skysčiai. Taigi emocinis pasaulis ir liga / sveikata neabejotinai susiję.

 

Kaip mus veikia emocijos?

 

Emocijas sudaro akivaizdžios, plika akimi (ne)matomos sudėtinės dalys. Matomieji emocijų komponentai yra veido išraiškos, judesiai, kalba ir kt. Iš nematomųjų komponentų labai svarbūs vidaus organų pakitimai: širdies ir kraujagyslių, endokrininių liaukų, medžiagų apykaitos, taip pat pačios nervų sistemos (ypač vegetacinės).

 

Tai, kas vyksta žmogaus organizme jam jaučiant tam tikras emocijas, yra natūralu, tačiau pernelyg intensyvios arba ilgai trunkančios emocijos ima varginti. Kai jaučiamos stiprios teigiamos ar neigiamos emocijos, sustiprėja širdies darbas, padidėja arterijų tonusas, pakyla kraujospūdis. Svarbu įsidėmėti, kad ilgesniam laikui kraujospūdis pakyla nuo neigiamų emocijų – baimės, sielvarto, nerimo. Dėl intensyvių neigiamų emocijų padažnėja kvėpavimas, tankėja širdies plakimas, gali sutrikti virškinimo organų veikla (pranyksta apetitas, gali sustoti skrandžio sulčių išsiskyrimas, prasidėti viduriavimas, pykinimas ir kt.).

 

Neigiamos emocijos sutrikdo nervų sistemos veiklą. Daugelis žmonių dėl stiprių išgyvenimų pradeda blogai miegoti, nepailsi, prastėja apetitas, darosi sunku susikaupti, sutrinka vidaus organų veikla. Įdomu tai, kad net teigiamos emocijos, jei jos itin intensyvios, veikia panašiai – laukiant kelionės ar šventės, galvojant apie mylimąjį ir pan., taip pat sunku susikaupti ir užmigti, gali dingti apetitas.

 

Tačiau tik neigiamos emocijos gali susargdinti ir pabloginti kitų ligų gijimą. Dėl didelių išgyvenimų (baimės, pykčio, nerimo) gali prasidėti arterijų spazmai, ypač širdies (vainikinių arterijų) ir smegenų (pvz., kai kuriems susijaudinus pradeda skaudėti galvą ir kt.). Taip atsitinka todėl, kad spazmuojamos arterijos neaprūpina organų reikiamu kiekiu kraujo. Stipriai susijaudinus net gali įvykti stenokardijos priepuolis ar infarktas.

 

Pavojingiausia emocija – baimė

 

Jei žmogus nuolat jaučia nerimą, baimę, jis greičiau sensta. Britų medikai nustatė, kad baimė kenkia ląstelėms, dėl neigiamos jų įtakos didėja onkologinių, širdies ligų, demencijos ir mirtingumo rizika. Baimė neigiamai veikia telomerus – chromosomų grandinės galuose esančias daleles, kurios apsaugo jas nuo pažeidimų. Dėl patiriamos baimės telomerai būna trumpesni. Ištyrę 5000 moterų (42–69 m.) kraują britai išsiaiškino, kad įvairių baimių (ne)turinčių moterų telomerų ilgio skirtumas atitiko 6 metų skirtumą. Vadinasi, baimės sukeltas stresas iš tiesų trumpina gyvenimą.

 

Itin pavojinga sveikatai – stipri patologinė baimės, t. y. įvairios fobijos, ypač kancerofobija. JAV nacionalinis sveikatos institutas skelbia, kad dažnai vėžinių susirgimų baimė pridaro daugiau žalos nei pats vėžys. Pasitaiko daugybė atvejų, kai diagnozavus ligą griebiamasi drastiškų gydymo priemonių, pvz., mastektomijos ir profilaktiškai amputuojama ne tik ta krūtis, kurioje rastas navikas, bet ir antroji. JAV onkologų praktikoje vis dažniau pasitaiko atvejų, kai net neserganti moteris, turinti paveldėtą polinkį į krūties ar kiaušidžių vėžinius susirgimus, užkerta kelią ligai chirurginės intervencijos būdu (prisiminkime garsios aktorės A. Jolie atvejį). Tokiems žygiams pasiryžę pacientai net nesvarsto apie tai, kaip drastiškas gydymas paveiks jų fizinę bei psichinę sveikatą ir savijautą, nes vėžio baimė yra didesnė. Beje, statistikos duomenimis, onkologinę ligą, kaip baisiausią, įvardija net 41 % amerikiečių.

 

Visos baimės dėl didėjančio kraujospūdžio kenkia širdžiai ir kraujagyslių sistemai, todėl yra pavojingesnės net už onkologinius susirgimus, nes nuo širdies ir kraujagyslių ligų miršta 10 % daugiau žmonių nei nuo vėžio.

 

Vėžį sukelia nuoskaudos?

 

Garsi Estijos dvasinė mokytoja, gydytoja ir parapsichologė Luule Viilma įsitikinusi, kad vėžys – tai susikaupusios piktavališkos pagiežos rezultatas. Anot jos, onkologine liga sergantys žmonės savyje metų metus nešiojasi nuoskaudas ir kitus skausmingus išgyvenimus, kurie juos ima graužti iš vidaus. Dažniausiai nuoskaudos susijusios su artimiausiais žmonėmis, iš kurių patyrėme neteisybę. Vaikystėje – tai tėvai, seneliai, broliai, seserys, suaugus – sutuoktinis, draugai, kolegos. Jei pagauname save sakant tokias fraze, kaip „Niekada neatleisiu tam niekšui išdavystės“, „Iki šiol negaliu atleisti broliui už jo elgesį su tėčiu“ ir pan., vertėtų susimąstyti, nes tokios nuoskaudos mums ne į sveikatą.

 

Pasitaiko, kad nesuvokiame, jog savyje nešiojamės nuoskaudų. Regis, su visais puikiai sutariame, džiaugiamės gyvenimu, bet kartais arba lemtingą dieną, pvz., per savo gimtadienį, prisimename, kad jau 6 metus šventėje nedalyvauja sesuo, su kuria nustojome kalbėtis po paskutinio kivirčo. Tai reiškia, kad nuoskaudos kasdien nejaučiame, bet ji tūno kažkur giliai ir tyliai daro juodą darbą.

 

Būna ir tokių nuoskaudų, kurias jaučiame gyvenimui, likimui, Dievui, ypač ligos ar negalios atveju. Pvz., prakeikiame gyvenimą, nes pasiuntė ligą vaikui. Nekenčiame Dievo, jį neigiame, nes jis leido atsitikti avarijai, kurios metu netekome artimojo ir pan. Tokios nuoskaudos turi ypač didelį neigiamos energijos užtaisą, bet ne jos žalingiausios.

 

Negraužti savęs

 

Blogiausios nuoskaudos yra tos, kurias jaučiame sau. Nemeilė sau, savikritika, kaltinimai sau, per menka savivertė, negalėjimas sau atleisti kokio nors poelgio, anot bioenergetikų, greičiausiai priverčia atgulti į ligos patalą. Jei kitų mums padarytas skriaudas galime pamiršti, kai tų žmonių nematome, tai savos nuodėmes į paviršių iškyla kaskart veidrodyje išvydus savo atvaizdą. Dažnai ir to atvaizdo neprireikia, nes negatyvūs jausmai kunkuliuoja nesustodami. Ilgainiui visata, Dievas ar likimas pasiunčia ligą, kad mus supurtytų, priverstų pergalvoti elgesį, išvalyti mintis, perdėlioti vertybes. Dažnai tik prie mirties slenksčio atsidūręs žmogus supranta, kaip myli gyvenimą. Pasak psichologų, kitaip vertinti savo būtį ima ir tie, kuriems tenka slaugyti mirtina liga sergantį artimąjį. Staiga atsiveria akys, kad buvo gyventa netinkamai. Jei suspėjama laiku pasikeisti, likusį gyvenimą žmogus nugyvena kokybiškai.

 

Nuoskaudų priežastys veikia skirtingus organus

 

Garsus ezoterikas Valerijus Sinelnikovas knygoje „Pamik savo ligą“ rašo, kad visos ligos turi emocinį pagrindą. Priklausomai nuo to, dėl ko kyla nuoskaudos, pyktis, skausmas, suserga atitinkamas organas.

 

Stuburo, nugaros ligos susijusios su nuoskaudomis; kad mums gyvenime stinga atramos; kad tenkančią naštą priversti nešti vieni; kad neturime artimųjų arba dar blogiau – turime, bet jie nesuteikia atramos ir pagalbos.

 

Akių problemos susijusios su nenoru ko nors matyti ir su tuo susijusiu pykčiu, neapykanta.

 

Smegenų auglių gali atsirasti dėl negebėjimo susitvarkyti su pareigomis, mintimis; dėl nuolatinės sumaišties galvoje.

 

Virškinimo sistemos onkologinės ligos kyla dėl nenoro pamiršti nuoskaudų, paleisti praeities, prisiminimų, žmonių, net daiktų. Gal bijome prarasti darbą ar išsiskirti su žmogumi, su kuriuo mūsų laikas jau praėjęs?

 

Gerklės ligos rodo, kad niekada neapgynėme savęs nuo skaudinančių žmonių; kad nuoskaudas su karčiais žodžiais nurijome ir pasilikome sau.

 

Plaučių ligos simbolizuoja liūdesį, melancholiją, depresiją, vienatvę. Juk kai liūdime, dažnai tylime, iš mūsų sklinda tik gilūs atodūsiai.

 

Širdies ligos susijusios su meile. Jei skauda, duria širdį, mums stinga meilės sau arba artimiausiems žmonėms, gal net pačiam pasauliui. Gal mus išdavė ir negalime to nei pamiršti, nei atleisti. Užsivėrusi džiaugsmui širdis suserga, širdies ligomis sergantys žmonės neretai pasaulį linkę vertinti negatyviai.

 

Atleisti ir paleisti

 

Visi žinome, kad susipykus prašoma atleidimo ir atleidžiama. Deja, ne visuomet tai lengva padaryti, ypač jei padaryta skriauda itin didelė. Tačiau atleisti ir paleisti būtina dėl savo pačių fizinės ir psichologinės sveikatos. Ne veltui žmonės vaikšto pas psichologus, krapšto iš pasąmonės skaudulius ir bando atleisti skriaudikui, susitaikyti. Paradoksalu, tačiau žmogui sunkiausia atleisti sau. Nuo mažens esame mokyti, kad atsiprašius turime atleisti, o štai apie atleidimą sau niekas nekalba. Jeigu žmogus geba atleisti sau, jis gebės išsilaisvinti iš nuoskaudų daromo žalingo poveikio.

 

Kaip tai padaryti? Pirmiausia reikia į dienos šviesą išvilkti neigiamus jausmus ir jų priežastis. Šiuos dalykus galime įvardyti sau, patikėti psichologui arba artimam žmogui. Nuoskaudų pripažinimas yra pirmas žingsnis į sveikimą. Nustojęs būti savo nuoskaudos auka žmogaus atgauna laisvės jausmą ir vėl gali kontroliuoti savo gyvenimą. Kai nereikia eikvoti gyvybinės energijos nuoskaudoms, daugiau energijos lieka gyventi, o ligos atveju – sveikti.

 

Jei nuoskaudų pasakoti nenorite, pravartu jas surašyti popieriuje, o tada sudeginti ir pelenus paliesti pavėjui. Galime laiškus adresuoti nuoskaudas sukėlusiems žmonėms. Jei jie dar yra mūsų gyvenime ir norime, kad būtų toliau, naudinga pasidalyti laiškais, išsiaiškinti ir atversti švarų santykių lapą. Jei jų nebėra, tuomet laiško pelenus patikėti vėjui. Toks paleidimo ir apsivalymo ritualas taps naujo gyvenimo pradžia, kur rinksime ne skaudžius dalykus, o gražias akimirkas.

 

Sveikimui reikia noro gyventi

 

Didžiosios Britanijos medikai pastebėjo, kad kai kurių onkologinių pacientų gydymo rezultatai geresni nei kitų. Atlikus pacientų apklausą pastebėta, kad labiau gydymui pasiduota tie, kurie turi svarių priežasčių gyventi. Medikai daro prielaidą, kad tikslo turėjimas ir jo siekimas padeda pasiekti geresnių gydymo rezultatų. Priežastys pasveikti ir grįžti į normalų gyvenimą gali būti įvairiausios: mokytojas privalo paruošti dvyliktokus abitūros egzaminams; tėtis turi palydėti dukrą prie altoriaus; štai vyresnio amžiaus moteris žino, kad be jos sutuoktinis nei valgyti pasidarys, nei trobą išsišluos. Kad ir kokios būtų priežastys, visos jos pacientams taip svarbios, kad sustiprina norą gyventi, tampa vidinės stiprybės šaltiniu, kuris ypač reikalingas sergančiajam onkologine liga.

 

Įdomiomis įžvalgomis pasidalijo ir paliatyviosios priežiūros specialistė Laima Baršauskienė. Anot jos, bet kurį žmogų šiame pasaulyje laiko jo reikalingumas. Jei žmogus jaučiasi reikalingas, jis turi jėgų kabintis į gyvenimą. Moteris pasakoja savo akimis mačiusi ne vieną atvejį, kai netrukus po slaugyto artimojo anapilin iškeliauja ir jį slaugęs žmogus, nes jo misija lyg ir baigta. Taigi, sergant reikia rasti bent vieną svarią priežastį, kodėl šis pasaulis be mūsų pražūtų. O turint sergantį artimąjį, jam sukurti reikalingumo jausmą.

 

Vėžio priešnuodis – gebėjimas džiaugtis

 

Gyvenimo džiaugsmo praradimas stipriai veikia imunitetą ir sukelia hormonų pusiausvyros sutrikimus. Tai gali paspartinti netipinių ląstelių dauginimąsi. Tokia būsena sudaro palankią terpę vėžinėms ląstelėms vystytis. Geriausiu nepatentuotu vaistu nuo vėžio galima laikyti gebėjimą džiaugtis gyvenimu, pastebėti net mažiausias gražias detales ir akcentuoti jas. Per dieną iš paniurusio žmogaus netapsime nepataisomais optimistais, bet galime įgūdį džiaugtis akimirka treniruoti: kas vakarą surašyti dienos momentus, kai nusišypsojome, kai sušilo siela. Pagalvoti apie juos kelias minutes ir padėkoti, kad jie šiandien nutiko.

 

Didžiosios Britanijos mokslininkai tvirtina, kad žmonės, kurie kasdien patiria daugiau laimės akimirkų, yra gerokai sveikesni nei paniurėliai. Andrew Steptoe ir jo kolegos iš Londono universitetinio koledžo tyrė daugiau nei 200 vidutinio amžiaus Londono gyventojų. Jiems buvo reguliariai atliekami streso testai, stebimas kraujo spaudimas ir širdies veikla bei prašoma kasdien fiksuoti savo laimingus patyrimus. Paaiškėjo, kad žmonių, kurie dažniau per dieną pasijusdavo laimingais, vidutinis streso hormono kortizolio lygis buvo žemesnis nei tų, kurie retai pasijusdavo laimingais per dieną. Kuo mažiau streso, tuo geresnė fizinė ir dvasinė savijauta, tuo mažesnė tikimybė susirgti širdies ir kraujagyslių bei onkologinėmis ligomis.

 

Įdomu

 
  • Nacionalinio vėžio instituto duomenimis, sergamumas onkologinėmis ligomis Lietuvoje kasmet didėja 1 %, tačiau panašiu tempu mažėja ir mirštamumas.
  • Didžiausias mirtingumas – nuo plaučių vėžio, toliau rikiuojasi kepenų, skrandžio ir storosios žarnos onkologinės ligos.
  • Lietuviai vyrai dažniausiai susiduria su priešinės liaukos (prostatos) (32 %), plaučių (13 %) ir odos navikų (9 %) vėžiu.
  • Moterys dažniausiai serga odos navikų (19 %), krūties (18 %) ir gimdos (7 %) vėžiu.
  • Vyrams dažniau mirtinas būna plaučių, o moterims – krūties vėžys.
 

Specialistės komentaras

Geštalto terapeutė Daiva Žukauskienė

 

Kaip jausmai susiję su ligomis?

 

Vyrauja klaidinga nuomonė, kad stiprios emocijos sukelia rimtas ligas. Stiprios emocijos dažniausiai būna trumpalaikės ir organizmas turi užtektinai resursų su jomis susidoroti. Pačios kenksmingiausios, t. y. didžiausią žalą darančios emocijos yra neintensyvios, negatyvios ir ilgai trunkančios. Liaudis sako, lašas po lašo ir akmenį pratašo, to niekaip nepadarytų nei šliūkšteltas kibiras vandens, nei išpiltas visas ežeras vienu metu.

 

Dar vienas būdas save ar kitą stipriai sužaloti, traumuoti – sustabdyti stiprias emocijas jų pasireiškimo metu. Sustabdyti jausmai niekur nedingsta, jie tyliai griauna žmogų iš vidaus. Stiprus liūdesys, stiprus emocinis skausmas, kančia, kai jiems neleidžiama laisvai reikštis, tarytum užsikonservuoja viduje ir tyliai, pasiburbuliuodami rūgsta, kol vieną dieną nušauna dangtį ir prasiveržia įvairiausiomis ligomis. Nevalia drausti verkti, gedėti, sielvartauti, nes raudos ir ašaros yra sveikatos šaltiniai, kurie plauna sielos žaizdas, jas dezinfekuoja ir gydo. Didžiulį išgąstį ar pyktį taip pat reikia išgyventi, jo neraminti, jokiais būdais nemigdyti, kad psichiką traumuojantis įvykis neįsirašytų į ilgalaikę atmintį ir nesugrįžtų netikėtų atminties blyksnių pavidalų daugelį metų.

 

Kaip padėti sau ir kitiems?

 

Vertingiausia kito žmogaus pagalba – nuoširdus buvimas kartu ir atviras pokalbis, ramus išklausymas. Nedrauskite žmogui kalbėti ir pasakoti tai, kas jį stipriai veikia. Pokalbis malšina emocijas, o buvimas kartu suteikia bendrystės jausmą, leidžia pasidalyti sunkumais. Jautrus klausytojas yra daug veiksmingesnė pagalba, nei raminantys vaistai ar miegas. Išklausytas žmogus nurimsta, atsipalaiduoja ir sunkios emocijos nepalieka kūne žaizdų, o psichikoje – randų. Liga – tai lėtinio ardomojo proceso pasekmė, o tokią žalą organizmui daro senos nuoskaudos, neišsakyti pykčiai, nurytos ašaros, neatleista skriauda, neišjausta kančia, neišliūdėtas liūdesys, įsisenėjusi baimė.