Noriu sukurti klausytojams kitą pasaulį

Praėjus vos ketveriems metams nuo pirmojo solinio koncerto, Rokas Yan renka pilnutėles didžiausias šalies arenas. Išpopuliarėjimą muzikos kūrėjas prilygina sniego lavinai, kuri vieną dieną pasileido nuo kalno ir jos nesustabdysi. „Jaučiu ir dėkingumą, ir džiaugsmą, ir atsakomybę žiūrovams, todėl man svarbu, kad pasirodymai būtų daugiau nei koncertai. Kuriame konceptualų, ambicingą, teatrališką ir modernų šou“, – sako pašnekovas apie būsimus didžiuosius metų koncertus: lapkričio 20-ąją Kauno „Žalgirio“ arenoje ir gruodžio 18-ąją „Arena Vilnius“.

Rokas Yan, Vaido Jokubausko nuotrauka.

Rokai, kuo šiuo metu gyvenate?

Vis dar gyvenu albumo išleidimu, nes nepraėjo nė mėnuo nuo „Alkio“ pasirodymo. Tai trečiasis mano albumas. Ne tiek jau daug kartų per gyvenimą artistas gali pasakyti tokį sakinį. Šįkart turėjau išskirtinį albumo pristatymą: išleidimo išvakarėse surengėme koncertą tik ištikimiausiems klausytojams – į slaptą koncertą bilietus galėjo įsigyti tik gerbėjai su slapta nuoroda. Buvo labai ypatingas vakaras, o dabar smagu stebėti, kaip albumas pamažu gyvena savo gyvenimą.

Papasakokite daugiau apie albumą „Alkis“. Kuo jis ypatingas?

Albumo pavadinimas simbolizuoja ne tik troškimą kurti, mylėti ar augti, bet ir nuolatinį nerimą, lydintį žmogų visą gyvenimą.„Alkis“ pasakoja, kaip godžiai noriu ryti gyvenimą ir tai, kaip kartais jis ryja mane. Bandėme įamžinti tą nuolatinį trūkumo jausmą, tai, kas vis slysta iš rankų, ko niekada iki galo neužtenka. Toks alkis gyvena su mumis nuo pirmo įkvėpimo iki paskutinio atodūsio. Kartais jis laukinis, nevaldomas, įaugęs į mūsų prigimtį. Kartais tylus, kasdieniškas, beveik nepastebimas. Pagrindiniu „Alkio“ simboliu tapo Uroboras – gyvatė, ryjanti savo pačios uodegą. Šis senovinis ženklas simbolizuoja nesibaigiančius ciklus, transformaciją ir vidinę kovą – temas, persmelkiančias visą naująjį albumą.

Kas jus įkvepia kūrybai? Ar daug šiame procese disciplinos?

Esu tas kūrėjas, kuris stengiasi vis įnešti disciplinos į savo veiklą. Nuolat rašau dainas, nes įkvėpimas turbūt ir ateina darant. Aišku, įkvepia asmeninis gyvenimas, aplinkinių žmonių istorijos ir kiti meno kūriniai. Iš visur prisirenki, bet svarbiausia – nuolat prisėsti prie kūrybos ir auginti skambesį, atrasti naujų priėjimų prie muzikos, teksto. Man atrodo, kūryboje įdomiausia – nuolatinis bandymas augti, pranokti patį save.

Ar tiesa, kad visos dainos vienaip ar kitaip yra apie meilę?

Ne, yra daug kitų temų, ypač naujame albume: perdegimo, asmenybės pokyčių, baimių. Pavyzdžiui, dainą „Juodai“ parašėme trečiuoju asmeniu, nes norėjome papasakoti narkomanės istoriją, bet galiausiai joje sutilpo daug platesnis požiūris į pasaulį, kuris aktualus ir man, ir klausytojams. Tikrai ne visos dainos apie meilę, bet kai įdedi žodžius „tu“ ir „aš“, lengva pagalvoti, kad dainuojama apie romantinius santykius.

Kodėl jums svarbu atlikti savo dainas?

Kitaip net neįsivaizduoju. Man kūryba, dainų rašymas turbūt mėgstamiausias dalykas gyvenime ir šitas procesas nedalomas: ką parašau – tą atlieku, atlieku tai, ką parašau. Tada jaučiuosi laimingas ir galiu įgyvendinti platesnę viziją, nes man muzika nėra tik vienas koncertas ar daina, kuri turėtų potencialo tapti hitu. Žiūriu į ilgalaikę perspektyvą, noriu, kad mano kūryba jaustųsi asmeniška ir gyventų ilgiau negu aš. Kai išeina albumas, jis – tarsi atskiras pasaulis, į kurį patenka klausytojas, o tą pasaulį padeda sukurti vientisumas visumoje: dainose, klipuose, gyvuose pasirodymuose.

Kaip priėmėte sprendimą, kad metas rengti koncertus arenose? Ar buvo kažkoks lemtingas momentas?

Atsimenu, vis pagalvodavau, kaip atrodys tas žingsnis. Atrodė, jis turi būti didelis ir drąsus, bet iš tiesų nebuvo konkretaus apsisprendimo „nuo dabar darysim arenas“. Tiesiog vyko natūralus augimas, viskas pamažu didėjo ir, regis, net nepastebėjau, kad koncertuoju nebe 200 žmonių, bet visai arenai. Viskas tiesiog pasileido lyg sniego lavina nuo kalno. Pačiam kartais sunku patikėti, kad visa tai vyksta, bet semiuosi pasitikėjimo iš savo komandos, esu be galo dėkingas klausytojams, kurie ateina į koncertus.

Papasakokite šiek tiek apie komandą, kuri dirba nematomą darbą, kad žiūrovai išvystų įspūdingą šou.

Daug žmonių dirba kartu. Pagrindinis yra mano vadybininkas ir visa ko partneris Henrikas – dviese priimame visus sprendimus. Juokauju, kad Rokas Yan – tarsi du žmonės, nes apie viską tariamės tarpusavyje. Toliau eina platesnė komanda, kuri prisijungia prie projektų. Tai ilgametis mano prodiuseris Gytis Valickas, su kuriuo kartu kuriame muziką, taip pat kiti draugai ir kolegos, kurie tampa dainų bendraautoriais. Muzikos grupė, su kuria koncertuojame ne vienerius metus ir esame kaip šeima. Alanas Cibulskas, su kuriuo esame nufilmavę dešimtis vaizdo klipų, kostiumų dizaineris Gintaras Rėpšas, choreografė Veronika Lukša, šokėjų komanda ir daugelis kitų. Visuomet akcentuoju, kad man patinka ilgą laiką dirbti su tais pačiais žmonėmis, kad pažintume vienas kitą, kad galėtume kurti darbų tęstinumą, o ne mėtytis. Šeimos santykis komandoje daug duoda, nes man kūryba – visas gyvenimas, jai skiriu daug laiko ir noriu, kad tas laikas praeitų su žmonėmis, kuriuos myliu ir kuriems rūpiu, nesu kažkoks užsakovas.

Kaip vyksta pasiruošimas areniniams koncertams? Kuri darbo dalis jums sudėtingiausia, o kas maloniausia?

Maloniausia yra pati pradžia, kai dar visos galimybės atviros ir dėlioji patį pasirodymo konceptą. Režisuojant didžiuosius šou labiausiai džiūgauja vidinis vaikas, nes supranti, kad viskas, ką sugalvosi, gali realizuotis. Tai ypatingas jausmas. Pirmosios repeticijos dažniausiai kelia malonų šiurpą, kai pamažu pradeda ryškėti rezultatai.

Sudėtingiausi – planavimo darbai, nes prie areninių pasirodymų dirba šimtai žmonių, ir turi visus juos suburti. Tam, kad viskas vyktų sklandžiai ir laiku, jau prieš metus turi pradėti viską planuoti, derinti datas ir kt.

Kaip gimsta jūsų sceninis įvaizdis, įspūdingi kostiumai ir kitos detalės?

Kaip ir su pasirodymo konceptu, pirminė idėja, raktažodžiai ir kryptys kyla iš manęs, o paskui tiek idėjiškai, tiek jau viską įgyvendinant prisijungia kostiumų dizaineris G. Rėpšas, su kuriuo dirbame keletą metų. Visi kostiumai susiję su albumo estetika, kartais net siunčiame jais tam tikras žinutes prieš albumui pasirodant. Akyliausi gerbėjai neretai pastebi ir perskaito subtilius ženklus kostiumuose.

Ar turite tradicijų, ritualų, susijusių su koncertais?

Galvoju, kad jau būtų pats metas tokių susikurti, nes krūvis tikrai milžiniškas. Jau dabar sau sakau, kad prieš didžiuosius metų koncertus stengsiuosi viską pasidaryti dar anksčiau, jog paskutinį mėnesį galėčiau ramiai susikaupti, daugiau pabūti vienas namuose, neorganizuoti paskutinių repeticijų. Svarbiausia – psichologinis pasiruošimas, nes tos emocijos, kurias tenka išgyventi, labai stiprios ir jų daug vienu metu, todėl svarbu susitvarkyti su galva, tada ir visa kita bus gerai.

Kaip stiprinate psichologinį atsparumą?

Tai nuolatinis darbas su savimi, mąstymas apie vertybes, galvojimas, dėl ko viską darau. Svarbu atrasti laiko poilsiui ir mylimiems žmonėms. Regis, paprasti dalykai, bet man vis dar sunku atskirti muziką, karjerą ir tikrąjį „aš“. Vis ieškau būdų, kaip viską suderinti, kad ir koncertai, albumai būtų įspūdingi, ir pats neišprotėčiau (šypsosi).

Kokios muzikos klausotės? O gal, kai nedainuojate ir nekuriate, labiau mėgstate tylą?

Esu laimingas, kad mane vis dar džiugina būti ir muzikos klausytoju. Man atrodo, tame slypi vis užgimstanti meilė naujiems žanrams. Įkvėptas kitų kūrėjų muzikos, galiu save iš naujo atrasti, todėl stengiuosi klausytis kuo įvairesnės, važinėti po užsienio atlikėjų koncertus, kad kuo plačiau įsikvėpčiau.

Ar lengva atsispirti pagundai nekurti to, kas madingiausia, nekopijuoti tam tikrų manierų?

Negaliu sakyti, kad lengva, bet, mano manymu, būtina. Nuo pat karjeros pradžios iki dabar kuriu tik tokią muziką, kuri man nuoširdžiai patinka, nedarau kompromisų, kad įtikčiau masėms. Natūralu, kad su metais mano skonis bręsta, dainos tampa muzikaliai labiau kompleksiškos, turinčios daugiau gylio – dabartinėje visuomenėje tai nebūtinai atneša didesnį populiarumą, tačiau suteikia prasmės jausmą man pačiam.

Kokių savybių reikia, kad žmogus galėtų būti atlikėjas?

Drąsos, nes klausytojai žavisi atlikėjais, klausosi jų muzikos ir eina į koncertus, nes per save tarsi rodome dalykus, kurių jie norėtų, bet neišdrįsta patys išgyventi, pasakyti, padainuoti, patirti kasdienybėje. Stengiuosi nuolat sau priminti, kad sprendimus priimčiau laisvai ir kūrybiškai, neklausydamas tam tikrų nuomonių. Tam irgi reikia drąsos.

Kaip atrodo jūsų laisvalaikis?

Aš privengiu viešai kalbėti apie savo gyvenimą už scenos ribų. Man tai turi žavesio. Noriu kurti ryšį su klausytojais tik per muziką ir pasirodymus, o tai, kas užkulisiuose, tegul išlaiko šiek tiek paslapties, kurios, man atrodo, šiais laikais labai trūksta.

Ar kažkuria prasme jau pajutote žinomumo kainą?

Žinoma, bet jauti tiek, kiek leidi sau jausti. Tai irgi psichologijos dalykas: gali nuolat galvoti, kad esi matomas, svarstyti, ką apie tave galvoja kiti žmonės. Taip, visa tai egzistuoja, bet kai viską išjungi ir užsidarai tarp artimų žmonių, staiga atrodo, kad to nebėra. Tad gal tai nėra taip tikra?

Autorė Laima Samulė