„TV Pagalbos“ žurnalistė Gerda Žemaitė niekada nelieka abejinga kitų problemoms. Regis, pats likimas ją veda padėti vis daugiau žmonių. Neseniai žinomai moteriai kilo mintis sukurti iniciatyvą „Nes aš to verta“, skirtą auginti moterų savivertę, įgalinti jas imtis pokyčių asmeniniame gyvenime. „Nors padedame keistis išoriškai, tos transformacijos paskatina kardinalius pokyčius kitose gyvenimo srityse“, – džiaugiasi Gerda.

 
Gerda Žemaitė, Aistės Gucaitienės nuotrauka.

Gerda Žemaitė, Aistės Gucaitienės nuotrauka.

 

KAIP kilo mintis sukurti iniciatyvą „Nes aš to verta“?

 

Viskas prasidėjo nuo kitokių minčių – labai norėjau kalbinti žinomus žmones. Pradėjome filmuoti tinklalaidę „Su Žemaite“. Viskas ėjosi puikiai, bet jaučiau, kad man trūksta vidinės motyvacijos toliau tuo užsiimti, norėjosi daryti kažką kitaip. Kartą vykome su „TV Pagalba“ į iškvietimą pas vienišą neįgalią mamą, kuriai buvo atjungta elektra. Būtent jos istorija įkvėpė sukurti prasmingą projektą – padėti moterims, kurios negali pasidžiaugti elementariais dalykais, kaip vizitu į kirpyklą ar pas manikiūro meistrą. Norėjosi suteikti joms įkvėpimo, pasitikėjimo savimi. Susisiekiau su drauge Gintare Armale, besirūpinančia moterų plaukų grožiu, ir papasakojau savo idėją. Ji iškart sutiko ir pradėjome filmuoti „Nes aš to verta“. Jau po pirmos istorijos, kurios heroje tapo Kristina, supratau, kad tai prasmingas projektas. Ji įgavo daugiau pasitikėjimo savimi, kurio ypač trūksta sunkiau gyvenančioms moterims. Sulaukiame daug laiškų iš norinčių dalyvauti mūsų projekte, todėl neketiname sustoti.

 

KOKIOS moterys tampa jūsų projekto herojėmis?

 

El. paštu nesastoverta@gmail.com savo nuotraukas ir pasakojimus gali siųsti visos moterys. Be abejo, mums svarbi herojų istorija – kad ji būtų įkvepianti, kad žiūrovai galėtų susitapatinti ir suprastų, jog jie nėra vieni sudėtingoje situacijoje. Kiekvienam pasitaiko blogų dienų, nesėkmių, nelaimių, svarbu suimti save į rankas ir imtis pokyčių, kurie pirmiausia prasideda galvoje. Padėdami moterims pasikeisti išoriškai, pažvelgti į save naujai, padedame rasti stiprybės svarbiems pokyčiams.

 

KODĖL išoriniai pokyčiai įgalina ir vidinius?

 

Dažnai akcentuojama, kad svarbus tik vidinis grožis, bet nuo to, ką matome veidrodyje, labai priklauso pasitikėjimas savimi. Kai jautiesi graži, atrodo, kad gali kalnus nuversti, nes atsiranda noro ir energijos imtis veiksmų. Štai mūsų herojė Kristina po pokyčių tiesiog pražydo akyse, net susirado darbą. Kai žmogus negali sau nieko leisti, jo savivertė sumenksta, o teigiami išvaizdos pokyčiai turi įtakos savęs vertinimui ir gyvenimo kokybei.

 

KO gali kiekvienas pasimokyti iš jūsų kalbinamų moterų?

 

Visų pirma, stiprybės. Kristina nuo gimimo turi cerebrinį paralyžių, viena rūpinasi sūnumi, nes tėvas paliko šeimą. Moterys apskritai labai stiprios, laiko visus keturis namų kampus. Iš herojų galime pasimokyti požiūrio į gyvenimą. Jos neverkia, nesėdi vietoje, bet susikaupusios eina pirmyn. Taip pat matydami kitų žmonių pavyzdžius galime geriau įvertinti savo situaciją: mažiau sureikšminti beprasmius dalykus, nesiskųsti dėl smulkmenų, džiaugtis tuo, ką turime, nes nemažai žmonių pasisekė kur kas mažiau. Šis projektas taip pat skirtas tam, kad visuomenė atkreiptų dėmesį ir padėtų toms moterims. Kai nufilmavome „TV Pagalbos“ siužetą apie Kristiną, kreipėsi daug žmonių, norinčių jai padėti finansiškai. Labai noriu atrasti moteris, mamas, kurioms reikia pagalbos, ir padėtume, kuo galime.

 

KAS jums padeda, jei pakliūvate į sudėtingą situaciją?

 

Jei kas nutinka, pirmiausia kreipiuosi į mamą, sesę. Mes esame labai artimos, neturime viena nuo kitos jokių paslapčių. Visada žinau, kad gausiu palaikymą bei patarimų ir iš draugių. Gera turėti žmonių, į kuriuos gali atsiremti kritinėse situacijose. Deja, taip pasiseka ne visiems. Kristina neturi nei mamos, nei sesės, todėl džiaugiuosi galėdama būti tuo žmogumi, kuriuo nuo šiol ji gali pasikliauti, tikrai bendrausime toliau. Norisi suburti moterų ratą ir parodyti, kad viskas nėra taip blogai, kad yra žmonių, kurie gali padėti, įkvėpti optimizmo, parodyti, jog nėra neįveikiamų problemų.

 

KAS jums padeda nenuleisti rankų?

 

Tenka daug dirbti su savimi, skaityti psichologinių knygų. Neslėpsiu, reguliariai lankausi ir pas psichoterapeutą, kad padėtų viską susidėlioti į vietas, ramiai priimti įvairius dalykus, turėti pozityvų požiūrį, suvokti, kad nėra neišsprendžiamų problemų. Reikia tik imti ir veikti.

 

KAIP geriausiai pailsite?

 

Nelengva rasti laiko sau, nebent per atostogas. Neseniai su draugėmis buvau išvykusi į Italiją, tai buvo tikras laikas sau, kurio neturėjau nuo pat Nikolo gimimo. Nemanau, kad laikas sau yra kirpykla ar manikiūro salonas, tai elementarūs dalykai, kuriuos turi atlikti, nes to reikalauja mano darbas. Man laikas sau yra knygos skaitymas, išėjimas pasivaikščioti, paplepėjimas su drauge prie kavos puodelio. Pasibaigus „TV Pagalbos“ sezonui tokio laiko bus šiek tiek daugiau.

 

KOKIE ritualai jums svarbūs?

 

Man svarbus ritualas – sportas. Sportuoju bent tris kartus per savaitę. Porą sykių per mėnesį man atlieka masažą, nes nugaroje daug įtampos. Ritualas yra ir su šeima pabūti gamtoje. Žemiški, bet reikšmingi dalykai.

 

KADA jaučiatės laimingiausia?

 

Tada, kai visi būname kartu ir esame sveiki. Paskutiniais metais Nikolas daug sirgo, ir dabar planuojame išskristi atostogų, bet sergu ir aš, ir sūnus. Laimingiausia jaučiuosi, kai susirenka mano vaikai, Andriaus vaikai, mano šeima ir visi esame sveiki. Sveikata yra svarbiausia, nes kai jos nėra – nieko negali. Esu dėkinga likimui, kad nė vienas neturime sunkių ligų.

 

KOKIA mama esate?

 

Su Marku buvau griežtesnė mama, o su Nikolu visa išsilydžiusi (šypsosi). Marką pagimdžiau būdama 22-ejų ir, ko gero, turėjau mažiau kantrybės, todėl auklėjau griežčiau. Kai pagimdžiau Nikolą, man suėjo 38-eri: visai kitas supratimas apie motinystę, pačią save, turiu daugiau kantrybės, daugiau leidžiu sūnui. Tiesa, ir vyras mažyliui daug atlaidesnis, tai juokaujame, kad jau tuoj ant galvos mums užlips, pasitaiko visokių ožiukų. Gal ir perlepinome, bet nieko negaliu padaryti – esu švelni mama.

 

KOKIAS svarbiausias vertybes norite perduoti sūnui?

 

Pirmiausia nuoširdumą ir atjautą kitam. Man tai labai svarbu. Žiūrėdama į Marką dažnai pasidžiaugiu, kad man pavyko. Štai neseniai gavau jo nuotrauką iš kraujo centro, kur sūnus neatlygintinai paaukojo kraujo. Didžiuojuosi, kad pagalvoja apie kitus. Tikiuosi, ir Nikolui pavyks tai perduoti. Man svarbu, kad žmonės būti žmogiški, kad atjaustų, padėtų, juk niekada nežinai, kada pačiam reikės gero žodžio ar pagalbos.

 

KĄ dažniau darote – pagiriate ar pabarate save?

 

Dažniau save pabaru, nes esu perfekcionistė. Atrodo, galėjau viską padaryti geriau, nei padariau. Kita vertus, juk negalėtum tobulėti, jei galvotum, kad visada viską darai puikiai. Man neišeina savęs tik girti, nors dažnai ir turiu kuo pasidžiaugti. Kritikos sau pažeriu dažniau nei komplimentų.

 

KOKĮ geriausią komplimentą esate gavusi iš kitų?

 

Vertinu, kai man pasako, kad esu paprasta ir nuoširdi. Man tai svarbiausios savybės. Dažnai šio komplimento sulaukiu, nes mano darbe reikia važiuoti pas žmones, nuoširdžiai įsigilinti į jų problemas ir padėti jas išspręsti. Didžiausias įvertinimas, kai jie pastebi, kad tai darau nuoširdžiai.

 

KAS jums geriau pažįstama – moteriškas solidarumas ar konkurencija?

 

Moteriškas solidarumas. Konkurencijos apskirtai nemėgstu. Kiekvienas esame savaip gražus ir talentingas. Manau, naudingiau susikoncentruoti į save, siekti asmeninių tikslų ir mažiau pavydėti bei dairytis į kitus. Man nereikia nieko vytis, stengtis aplenkti ar įrodyti. Esu laiminga savo profesinėje ir visuomeninėje veikloje. Mano tikslas – asmeninis tobulėjimas, o ne varžybos su kitais.

 

Autorius Laima Samulė