Žemėje yra galybė atokių kampelių, kuriuose gamta tokia priešiška, kad sąlygos beveik netinkamos jokiai gyvybės formai. Visgi nepaisydami karščio, šalčio, tamsos ar tykančių pavojų žmonės jose įsigudrina ne tik išgyventi, bet ir suklestėti. Vieniems tai atrodo mistiška, o kitiems toks gyvenimo būdas tėra valios tvirtybės įrodymas.

 

vietos

Išdegusios platybės (Australija)

 

Australija – didžiulis žemynas, tačiau visi šios šalies didmiesčiai stovi pakrantėse. Žemyno vidurys, vadinamas dykyne, beveik tuščias. Centrinės Australijos dykynės plotas didesnis už Europos Sąjungos, o gyventojų šiose nesvetingose žemėse mažiau nei milijonas. Vasaros dienomis karščiai būna nepakenčiami, o naktimis neretai užklumpa šalnos. Be to, dienomis čia apstu itin įkyrių musių. Mat bet koks gyvas padaras joms yra gyvybiškai būtinų skysčių šaltinis. Tad Australijos dykynėje pasirodę žmonės susiduria su į akis, nosį ir burną lendančiais vabzdžiais. Atvykėliai negali to pakęsti, o vietiniai per ilgus metus išmoko vabzdžius tiesiog ignoruoti. Visgi alinantis karštis, pavojingi ar įkyrūs gyviai ir milžiniški atstumai nesutrukdė čia pastatyti miesto. Kukas įkurtas 1917 m. kaip geležinkelio stotis traukiniams pasipildyti degalų ilgiausioje pasaulyje – 478 km – tiesioje geležinkelio atkarpoje. Šiame vaiduoklių mieste tėra stotis ir viena parduotuvė, kuri atidaroma ir uždaroma pagal traukinių sustojimo tvarkaraštį. Retais atvejais miestelyje nakvoja mašinistai, taip pat saugoma medicinos įranga tam atvejui, jeigu įvyktų avarija ir būtų sužeistų žmonių. Vos tik įkūrus šį miestelį bandyta auginti medžius, kurti ūkius, o vandenį pumpavo iš gilių požeminių gręžinių. Projektas nepavyko, tad dabar čia gyvena vos keturi gyventojai. Viskas, ko reikia šių žmonių išgyvenimui, pristatoma traukiniu – vanduo, maistas ir kiti būtiniausi daiktai. Ruošiantis misijai į Marsą mokslininkai itin domėjosi šia atokia vieta ir jos gyventojais. Mat šios nepaprastai fiziškai ir psichologiškai atšiaurios sąlygos iš tiesų galėtų priminti gyvenimą kitoje planetoje įkurtoje bazėje.

 

Dusinančios Andų plynaukštės (Peru)

 

Tokiuose aukščiuose, į kuriuos įkopia tik geriausiai pasirengę alpinistai (3300–5100 m), Peru jau daugybę amžių stovi miestai, keliai, net vyksta laivyba. Paprastam žmogui pakenčiamas Andų rekordas – 4528 m aukštis. Labai panašiame lygyje virš jūros yra Monblanas – aukščiausia Alpių viršūnė, kurioje nėra jokios gyvybės. Štai Anduose ji tam tikra prasme klesti. Čia yra net ežeras – Titikaka (3800 m virš jūros lygio). Plynaukštės čia plačios, apaugusios skurdžiomis pievomis. O tarp jų yra aukščiausia pasaulio gyvenvietė La Rinkonada. Šis grubiai suręstas kalnakasių miestelis pastatytas ant ledyno, 5100 m aukštyje virš jūros lygio. Ledynas šiek tiek juda, o to savo kailiu pajusti ir keliauja ekstremalių pojūčių ištroškę turistai. Norintys aplankyti La Rinkonadą turi įveikti siaurus kalnų kelius, stingdantį šaltį ir neišvengiamą kalnų ligą. Mažai žmonių La Rinkonadoje apsistoja daugiau nei kelioms paroms ne tik dėl šio miestelio nuošalumo ir juntamo deguonies trūkumo (turistams viešbučiuose siūloma pasinaudoti deguonies balionais), bet ir dėl savitos kultūros. Čia aukso gyslos pritraukia nepasiturinčius kalnakasius iš visos Pietų Amerikos. O šie gyvena pagal savą kodeksą. Įdomu tai, kad dingusių be žinios asmenų statistikos čia niekas neveda, nėra tikrų policijos pareigūnų, o teisinė sistema veikia tik tiek, kiek pageidauja vietos gyventojai. Nepaisant šiurpokų aplinkybių, miestelis gyvuoja ir jo veidas pamažu keičiasi. Mat išskirtinių įspūdžių ieškantys turtingi keliautojai vis dažniau ryžtasi įveikti atšiaurią gamtą ir nebijo susidurti su dar atšiauresniais vietiniais.

 

Svetimas ašigalių pasaulis – Antarktida

 

Didžiausia planetos dykuma iš ledo ir sniego oficialiai atrasta tik 1820 m. Ilgai vienintelė gyvybė Pietų ašigalyje buvo imperatoriškieji pingvinai. 98 % kontinento dengia ledas ir pusę metų čia tvyro aklina tamsa. Čia nėra natūralių maisto išteklių žmonėms, nėra medžių ar akmenų statybai, o stingdantis šaltis gali nužudyti. Visgi nuo XIX a. daug mokslininkų ir tyrėjų mokslo tikslais praleido lediniame žemyne ne vieną mėnesį. Iš atgabentų medžiagų jie pastatė bazes, o reikiamas atsargas ir dabar gauna iš pro šalį praplaukiančių krovininių laivų. Šiuo metu Antarktidoje veikia beveik 65 tyrimų stotys, daugelyje jų visus metus gyvena žmonės. Antarktidos gyventojų skaičius kinta nuo 4000 vasarą iki 1000 žiemą, o vasarą dar atvyksta 40 000 turistų. Antarktida – savotiškas Marsas Žemėje. Aplinka ten labiausiai artima raudonosios planetos sąlygoms, ypač stingdančiam šalčiui. Kartais temperatūra Antarktidoje nukrinta iki –90 ºС. Nors čia būna žmonių, o Marse jų dar nebuvo, tai dar nereiškia, jog šaltasis žemynas ištyrinėtas geriau už kosminį kaimyną. Žurnale „Geologija“ 2014 m. aprašytas sensacingas JAV mokslininkų atradimas. Jų teigimu, Antarktidoje yra tarpeklis, kurio plotas gali būti dvigubai didesnis už Didįjį kanjoną. Kiek anksčiau išnagrinėtas subglacialinio vandens drenažo principas, kartu su šio kanjono atradimu, privedė mokslininkus prie hipotezės, kad šiame kanjone po ledu plyti didžiulis ežeras. Tai beveik 1300 km2 dydžio vandens telkinys, kuriame, mokslininkų įsitikinimu, egzistuoja dar neatrastos gyvybės formos. Tikėtina, kad tai iki šiol mokslui nežinomos bakterijos ar unikalūs vandens padarai, sugebėję išlikti nepakitę milijonus metų.

 

Varžybos dėl šalčiausio miesto titulo (Rusija)

 

Ne mažiau mįslingi ir du unikalūs miestai Rusijoje. Pirmasis jų Verchojanskas. Jame gyvena apie 1500 nuolatinių gyventojų. Jie patys savo gimtinę vadina šalčiausiu miestu planetoje. Mat žiemą temperatūra nukrinta iki –50 ºC. Nepaisant tokių atšiaurių sąlygų, žmonės net šalčiausiomis dienomis keliauja į darbus, vaikai eina į mokyklas, o nedidelėse gamyklose veikla nesustoja. Tiesa, automobiliai žiemos mėnesiais čia visą parą laikomi specialiuose garažuose neišjungus variklio. Antraip mechanizmai sustotų ir nepavyktų jų užkurti iki pavasario. Šias vietas kadaise Rusijos imperijos carai, vėliau ir Sovietų Sąjungos jėgos struktūros naudojo trėmimams. Pagrindinis vandens šaltinis šiame atokiame Jakutijos regione – upė Jana. Tik didžiąją metų dalį ji būna užšalusi. O nuo rugsėjo iki kovo šiame mieste šviesu būna maždaug 5 val. per parą.

 

Kitas į šalčiausios gyvenamos teritorijos titulą pretenduojantis miestas tame pačiame Jakutijos regione yra Oimiakonas. Šalčiausiu metų laiku temperatūra nukrinta iki –67,7 ºC. Gegužę čia dalis sniego nutirpsta, bet rugsėjį gali vėl prisnigti. Klimatas Oimiakone veikiausiai atšiauriausias Žemėje. Visgi čia gyvena žmonės, kurie užsiima elnininkyste. Regione mažai kelių, o atstumai dideli, tad arkliai tebėra populiariausia susisiekimo priemonė. Amžino įšalo žemės centras – Jakutskas. Čia itin dideli metinės temperatūros skirtumai – nuo –40 °C žiemą, iki +30 °C vasarą. Nepaisant tokių ekstremalių svyravimų, šiame mieste gyvena per 200 000 žmonių, kurių dauguma dirba kasybos pramonėje. Jakutskas taip pat turi teatrų, muziejų, net zoologijos sodą. Tai tarsi atskiras pasaulis, į kurį patekti gali ne kiekvienas.

 

(Ne)svajonių atostogos egzotiškose salose

 

Kelionių organizatorių reklaminiuose lankstinukuose galima išvysti pasakiškų vaizdų iš Maldyvų salyno. Ši atogrąžų salų grupė yra turistų rojus. Už maždaug 400 km į pietvakarius nuo Indijos išsibarsčiusias saleles namais vadina apie 350 000 žmonių. Ir iš pirmo žvilgsnio jie gyvena tikrame rojuje. Deja, realybė kitokia. Kas kelerius metus šias salas šluote nušluoja cunamiai. Dėl koralų rifų kasinėjimo buvo suardytas natūralus apsauginis barjeras. Tad jau suplanuota, kad kilus potvynio grėsmei visi gyventojai bus evakuoti į kaimynines Šri Lanką ir Indiją.

 

Kita apgaulingos ramybės sala – Java. Čia gyvena apie 145 mln. žmonių ir visi įsikūrę 22 aktyvių ugnikalnių papėdėje. Pats aktyviausias per 100 metų išsiveržia apie 60 kartų. Kartais Javos ugnikalniai išspjauna lavos burbulų, kurie sprogsta ir maždaug 15 km spindulių sudeginą viską, net akmenis. Visgi ugnikalnius supa itin derlingos žemės, tad ir dabar ant šių tiksinčių bombų įsikūrę šimtai tūkstančių ūkių.

 

Su kiek kitokiais sunkumais susiduria atokios Ramiojo vandenyno Velykų salos gyventojai. Nors jiems negresia ugnikalnių išsiveržimai ar cunamiai, tačiau atskirtis nuo likusio pasaulio gali būti ne mažiau žudanti nei gamtos stichijos. Velykų sala – toliausiai nuo kitų gyvenamų vietų nutolusi sala, į kurią galima nuskristi reisiniu lėktuvu. Artimiausias kitas oro uostas – už 3500 km. Kai kurie vietiniai visą gyvenimą praleidžia nepamatę šviesoforų, geležinkelių ar kitų civilizacijos atributų. Velykų sala laikoma mistine vieta, mat čia aptinkama žlugusios civilizacijos pėdsakų. O ekologai tikina, kad Velykų sala yra mikropasaulis, kuris it veidrodis atspindi visą planetą. Jie neabejoja, kad senoji Velykų salos civilizacija žlugo, nes saloje susibūrė per daug žmonių ir buvo išeikvoti visi ištekliai. Tai tarsi visos planetos likimo pranašystė.

 

Pasmerktieji Europos miestai (Italija)

 

Niūriu likimu skųstis gali ne tik atokios salelės, bet ir gražiausi Europos miestai. Legendiniame Italijos mieste Venecijoje ir dabar žiemos rytais gyventojus pažadina išorinio pavojaus sirenos. „Bus potvynis“ – praneša. Antroji sirenos dalis praneša, koks potvynis laukia. Jei gana nedidelis, skęs tik Šv. Morkaus aikštė. Bet vandeniui pakilus labiau, po juo atsidurs didžioji miesto dalis. Neretai potvynio riba pasiekia 154 cm. O didžioji Venecijos miesto dalis pakilusi tik 1 m virš jūros lygio. Venecija išrado daug priemonių prisitaikyti prie potvynių. Statomi paaukštinti tiltai, apsauginės užkardos, bet kasmet vanduo kyla vis aukščiau ir aukščiau. Šį nepaprasto grožio miestą ant vandens skandina visuotinio vandenyno lygio kilimas. Ir mokslininkai jau neabejoja, kad Venecija virs šiuolaikine Atlantida kur kas greičiau nei norėtųsi. Visus architektūrinius lobius pasiglemš tamsios bangos.

 

Kitam pasmerktam išnykti Italijos miestui grasina ne vanduo, o ugnis. Pompėja – viena žymiausių archeologinių vietovių. Po Vezuvijaus išsiliejimo 79 m. Pompėją ir kaimyninį Herkulanumą visiškai užklojo lava. Ji išsaugojo žmones ir statinius, taip suteikdama archeologams neprilygstamą galimybę pažvelgti į kasdienį romėnų gyvenimą. Be to, paaiškėjo, kad miestą ir anksčiau ne kartą buvo niokoję ugnikalnio išsiveržimai ir žemės drebėjimai. Nepaisant pamokančios tragedijos, žmonės liko čia gyventi. Derlingą žemę Pompėjos apylinkėse dirba apie 25 000 žmonių. Ugnikalnis išsiveržia periodiškai ir kaskart pareikalauja aukų. Paskutinis išsiveržimas buvo 1944 m., tad spėjama, kad kitas lavos sprogimas bus įspūdingai didelis.

 

Gyvenimas amžinoje tamsoje (Norvegijos dalis)

 

Svalbardas – Norvegijos valda, bet ne Norvegija. Į šią teritoriją turi teisių 42 valstybės (tarp jų ir Lietuva), o rusai net pastatę savo gyvenvietes. Visgi karingiausias pretenzijas į salyną, esantį Arkties vandenyne, reiškia pati gamta. Už miestelio ribų išeiti leidžiama tik nešinam šautuvu, nes gali užpulti baltieji lokiai. Tokiuose ekstremaliuose planetos toliuose gyvenimo ritmas visiškai iškreiptas. Net liepą termometras retai rodo daugiau +7 ºC. Keturis vasaros mėnesius saulė nenusileidžia, o žiemomis tiek pat ilgai neprašvinta. Kituose Šiaurės kraštuose poliarinė naktis tik taip vadinasi, mat apie vidudienį vis tiek tampa šviesiau. Saulė priartėja prie horizonto, dangus 1–2 val. prašviesėja, bet greitai vėl sutemsta. Štai Svalbardo sostinėje Longjyrbiene gamta taip neapgaudinėja. Gruodžio pabaigoje ten tamsu kiaurą parą. Mat miestelis plyti net 78º šiaurės platumos. Palyginimui Oslas yra ties 59º, Vilnius – ties 54º. Svalbardas yra tiek pat šiauriau nuo Lietuvos, kiek Lietuva – šiauriau karštųjų Egipto kurortų. Longjyrbiene gyvena maždaug 2000, o Svalbarde – 2600 žmonių. Salyno plotas panašus į Lietuvos. Dėl rečiausiai gyvenamos šalies statuso ji konkuruoja su Grenlandija. Svalbardas yra šiauriausia vieta, turinti nuolatinių gyventojų. Bet retas čia pasilieka nuo mažens iki senatvės. Vidutiniškai norvegai Svalbarde praleidžia šešerius metus, kitataučiai – ketverius. Vos ketvirtis svalbardiečių salyne gyvena dešimtmetį ir daugiau. Daugelis nesugeba prisitaikyti prie amžino šalčio, tamsos ir vienatvės. Manoma, jog gyvenimas šioje teritorijoje primeną tai, kas pasaulio lauktų ištikus vadinamajai atominei žiemai, kai po atominio sprogimo užsiteršia atmosfera ir pro ją negali prasiskverbti saulės šviesa.

 

Kur sunku atvykti ir dar sunkiau išvykti?

 
  • Medogas (Kinija, Tibetas) – džiunglėmis apaugusi teritorija Himalajų kalnų papėdėje. Čia įkurta gyvenvietė nepasiekiama keliais, tad iki pasirinktos vietos tenka kulniuoti pėsčiomis. Atstumams įveikti paprastai reikia 4 dienų. O keliaujant dar tenka įveikti kabančiuosius tiltus. Vienintelis motorizuotas transportas, kursuojantis tarp išorinio pasaulio ir Medogo, – specialiai perdaryti motociklai, kuriais gabenami kroviniai. Tačiau ir juos nuolat užklumpa lietus, purvo nuošliaužos, vairuotojų gyvybei grėsmę kelia nuodingi vabzdžiai ir plėšrūnai.
 
  • Brazilijos atogrąžų zona garsėja didžiausia pasaulyje bioįvairove, ir daug gyvūnų ten pavojingi žmonėms. Upėse plaukioja net ryklių, o elektriniai unguriai gali mirtinai pakratyti. Bet pavojingiausi gyvūnai – mažiausi: nuo į lyties organus galinčių įlįsti žuvelių iki uodų platinamų virusų. Tačiau vietiniams Brazilijos atogrąžos labiau ekstremalios ne dėl gyvūnijos, o dėl atstumų ir to, kad į daugelį kaimų ir miestų čia galima nuplaukti tik laivais, nes kelių nėra. Atstumai skaičiuojami ne valandomis, o dienomis.
 
  • Japonijos sniego kraštas – atšiauri, bet įspūdinga vietovė. Nagano apylinkėse kasmet iškrinta 11 m sniego. Naganas – tankiai gyvenama teritorija, itin modernus didmiestis. Čia kursuoja greitieji traukiniai, veikia oro uostai ir visa tai neuždaroma net tada, kai sniego kalnai siekia pastatų stogus. Žiemos mėnesiais dėl drėgmės pakrantėse ir pačiame mieste susiformuoja milžiniški varvekliai, kurių pašalinimu rūpinasi atitinkama tarnyba.
 
  • Benino Respublika – valstybė vakarinėje Afrikos dalyje. Iki 1945 m. ši šalis vadinta Dahomėja. Šią vietovę pasiekti nesudėtinga, tačiau vykti pasidairyti rekomenduojama ne visiems. Mat Beninas yra savotiška juodosios magijos sostinė. Čia netgi organizuojami specialūs vudu festivaliai, o turguose laisvai pardavinėjami ritualams reikalingi atributai. Visgi turistai čia laukiami ne tik dėl naudos ekonomikai, tačiau ir tam, kad pirkdami suvenyrus taip pat pasiimtų vietinių ligas bei kitas negandas.
 
  • Vudu gajus ir dar keliose Afrikos šalyse, pvz., Toge, Ganoje, Nigerijoje. Tačiau istoriškai susiklostė taip, kad šis tikėjimas praktikuojamas ir už Afrikos ribų. Viena tokių valstybių – Karibų jūroje esantis Haitis. Šią salelę dabar ištikusi humanitarinė ir politinė krizė. Tačiau net neabejojama, jog vos atstačius uraganų ir gaujų nusiaubtus miestus čia vėl bus pradėta praktikuoti vudu magija.