Nėra moteriškos Kazanovos versijos

Praėjo 300 metų nuo Giacomo Casanovos gimimo. Indėlį į žmonijos istoriją apibrėžia įrašas Kembridžo universiteto žodyne, kuriame pateiktas bendrinis apibūdinimas, kad kazanova – vyras, turintis daug lytinių santykių. Tačiau kelias iki populiarumo olimpo nebuvo klotas rožėmis.

Garsi figūra

G. Casanova įsirašė į istoriją kaip garsiausias meilužis. Jo pavardė siejama su geidulingumu, seksualumu, potencija, meistriškumu lovoje. Vyras tapo sekso ikona, kuri nepavaldi laikui, apipinta romantinėmis istorijomis apie pikantiškus nuotykius. Apie jį rašomos knygos ir kuriami filmai. Kas gali pamiršti vyrą, kuris netyčia padėjo sukurti šimtmečių senumo precedentą apie seksą, galios dinamiką ir lyčių stereotipus.

G. Casanova gimė 1725 m., išgarsėjo kaip alchemikas, magas, dvasininkas (išmestas iš kunigų seminarijos), sukčius, avantiūristas, literatas. Tačiau labiausiai buvo žinomas dėl savo ydų – meilės moterims ir potraukio prie azartinių lošimų. Nepaisant liūdnai pagarsėjusios istorijos, kai sulaukė inkvizicijos nemalonės ir pateko į kalėjimą, sugebėjo išnešti sveiką kailį, užsitarnavo visų laikų geriausio širdžių ėdiko, gundytojo ir lovelaso reputaciją.

Spėjama, kad permiegojo su daugiau nei 150 moterų. Geidė visų iš eilės, buvo apsėstas vis naujų pasijų užkariavimu ir suvedžiojimu, o patenkinęs aistrą palikdavo ir puldavo ieškoti kito iššūkio. Dalinosi guoliu su ištekėjusiomis damomis ir vienuolėmis, politinėmis maištininkėmis, net giminaitėmis. Per 73 gyvenimo metus jis atliko prasmingų, tačiau mažiau žinomų darbų, pavyzdžiui, išvertė Homero poemą „Iliada“, aktyviai užsiėmė filantropija (rėmė ne tik moteris, bet ir vyrus). Galiausiai parašė memuarus, kurie išspausdinti tik 1825-aisiais.

Ne toks šaunus

Seksualaus vyro įvaizdis įsitvirtino taip tvirtai, kad tapo bendriniu apibūdinimu, atpažįstamu kiekvienoje šalyje. Pastaraisiais metais pasigirsta raginimų nustoti idealizuoti Kazanovą, atsižvelgiant į įtarimus dėl išprievartavimų ir susirūpinimą dėl nepilnamečių mergaičių, su kuriomis permiegojo, skaičiaus. Skelbiama, kad vyras jautė trauką nekaltybei, tačiau viliojo apimtas azarto, kaip kolekcionierius rinkdamas trofėjus. Nors tais gūdžiais laikais seksas buvo teisėtas nuo 10-ies, kyla nedviprasmiškas jausmas. Dar vienas neigiamas pavyzdys, kuris velkasi lyg gandų šleifas, – garsusis meilužis, nepaisant atsitiktinių santykių, atsisakė naudoti prezervatyvus. Ne kartą sirgo gonorėja. Ir paskutinis kirtis reputacijai – susižavėjimas nuosava 17-mete dukra, kuriai viešai išpažino geidulingus jausmus.

Kai šiandien skamba Kazanovos vardas, mintyse išnyra ne seksualinis nusikaltėlis, o romantiškas, sąmojingas ir fiziškai patrauklus blogiuko personažas. Panašus į tokį, kokį 2005 m. filme suvaidino aktorius Heathas Ledgeris. Tokia yra naratyvo stiprybė, kad vyrų hiperseksualumas visuomenėje – priimtinas, net išaukštinamas. Dažni, chaotiški ir moralei prieštaraujantys lytiniai santykiai neva atspindi vyriškumą, patvirtina teisingą elgesį. Šiais laikais sunku rasti vyrą, kuris nebūtų patenkintas pavadintas Kazanova. Priimtų kaip komplimentą ir išpūstų savo ego. Priskyrus tą pačią etiketę moteriai, pasitiks nebyli siena, pasmerkimas ir tūkstantmečius trunkanti gėdos našta.

Dvigubi standartai

Nėra moteriškos Kazanovos versijos. Nors buvo bandymų sukurti panašų prototipą popkultūroje. Štai seriale „Seksas ir miestas“ toks vaidmuo atiteko Samanthai. Ji laikyta seksualinio liberalizmo, moteriškosios galios totemu, tačiau neprilygo kultiniam meilužiui. Dailiosios lyties atstovė, pasakojanti apie nuotykius lovoje, keičianti partnerius lyg vienkartinius indus, besimylinti tik dėl savo malonumo, laikoma įžūlia, agresyvia, nemoteriška ir, žinoma, nepadoria. Ar daug norinčių į ją lygiuotis? Apskritai moteris, kuri elgiasi nors pusę tiek, kiek Kazanova, gąsdina visuomenę.

Takoskyra tarp lyčių akivaizdi ne tik išgalvotuose siužetuose, bet ir realiame gyvenime. Štai dainininkė Taylor Swift ne kartą tapo apkalbų taikiniu, kaltinta dėl dažnos partnerių kaitos. Per visą savo karjerą 35-erių muzikantė negailestingai puolama dėl meilės gyvenimui, ieškojimų ir „nesugebėjimo susitupėti“. Kurpiami įvairūs gandai, neva ilgalaikių santykių nėra dėl baimės įsipareigoti, žvaigždžių ligos ar aikštingo charakterio. Internete plinta pajuokiantys vaizdo įrašai, kuriame publikuojami visi vyrai, su kuriais kada nors susitikinėjo.

Triukšmas geltonojoje spaudoje buvo toks didelis, kad T. Swift parašė dainą „Slut“ („Kekšė“). „Tai atkirtis balsams, kurie pradėjo mane gėdyti dėl pasimatymų, į kuriuos eina visos normalios jaunos moterys. Norėjau juos nutildyti. Tie šlykštūs anekdotai apie mano vaikinų kiekį… Esu vaizduojama kaip grobuonė, išnaudojanti vargšus berniukus, arba psichopatė maniakė. Tai skaudina“, – viename interviu kalbėjo moteris.

Ateityje – jokių permainų

T. Swift atvejis siunčia žinutę, kad bet kokie pasimatymai, kurie apima skirtingus partnerius tam tikru metu, yra neigiamas elgesys. Tai įrodo įsišaknijusią moterų seksualumo baimę, kuri išlieka iki šiol. Dar vienas garsus pavyzdys – Monicos Lewinsky istorija, suteršusi „doros moters mundurą“ taip smarkiai, jog prabėgus 30 metų nenuplauna gėdos, privalo teisintis ir aiškintis. Tapo pajuokos ir patyčių objektu, nors buvęs JAV prezidentas Billas Clintonas vaizduojamas kaip atgailaujantis šeimos vyras. Eilinės moterys gali išsisukti nuo masinės neapykantos lavinos, kuri tenka žinomiems asmenims. Tokia populiarumo kaina. Tačiau skauda vienodai, jei smerkia artimieji ir draugai.

Net nesusimąstydama apie Kazanovos epiteto kilmę, visuomenė žaismingai kelia vyrų savivertę. Pasigilinus atidžiau, stipriąją lytį pamalonina palyginimas su serijiniu lovelasu, pedofilu, prievartautoju, turinčiu polinkį į kraujomaišą. Vyras gali daryti visus šiuos dalykus ir vis tiek bus laikomas didvyriu. Moteris, turinti dažnus lytinius santykius su skirtingais partneriais, akimirksniu nustumiama į nedorėlių, piktavalių, amoralių pasileidėlių kategoriją. Turi teisintis ir pagrįsti seksualinius pasirinkimus, net jei nesukelia žalos, priešingai nei Kazanovos žygdarbiai.

Panašu, kad šis apmaudus kontrastas dar ilgai nepasikeis. Nors visame pasaulyje garsios moterys kalba apie seksualinę laisvę, permainos užtruks ilgiau nei 300 metų. Kita vertus, gal ir gerai, jog nėra moteriškos Kazanovos versijos. Tai ne tas etalonas, į kurį verta lygiuotis. Gal geriau palikti dirbtinai išpūsto libido įvaizdį vyrams, o moterims elgtis taip, kaip šimtmečius diktavo intuicija.

Įdomu

Vaikystėje G. Casanova kentė nuo keistos ligos – spontaninio varginančio kraujavimo iš nosies. Močiutė nuvedė berniuką pas raganą, kuri davė stebuklingų vaistų.
15-metis prarado nekaltybę su dviem suaugusiomis moterimis, kurios buvo seserys. Gedėjo netekęs pirmosios ir vienintelės dvasinės meilės – gražuolės Betinos, kuri mirė nuo plaučių uždegimo. Nuo to karto užsibrėžė tikslą permiegoti su kuo daugiau moterų.
Nepavykus tapti kunigu, įstojo į kariuomenę, nes patiko puošnios uniformos. Garsėjo kaip didžiausias dabita nuodėmių mieste Venecijoje. Metė karininko profesiją, kuri pasirodė perdėm nuobodi.
Svajojo tapti profesionaliu lošėju, tačiau niekada nepralobo. Tuomet ėmė griežti smuiku vakarėliuose, kuriuose ieškojo aukų geidulingoms fantazijoms.
Veikė pagal savo autorinę sistemą: 1. Susirasti gražią moterį su pavyzdžiu meilužiu. 2. Vaidinti didvyrį ir išgebėti auką nuo žiauraus elgesio. 3. Suvilioti ir pasilinksminti. 4. Kai nusibos, surasti damai kitą vyrą arba grąžinti buvusiajam. 5. Bėgti į kitą miestą ir viską pradėti nuo pradžių.
Vienintelė moteris, privertusi pasijausti kvailiu, – Parmoje gyvenusi prancūzė Henriette. Ji buvo graži, protinga, išsilavinusi ir aistringa. Kalbama, kad sugebėjo nušluostyti nosį net lovoje. Nenuostabu, jog dužo širdis, kai pirmoji paliko lovelasą.
Vokietijos mieste Drezdene dirbo Karališkajame teatre, kur pastatė pjesę. Pagrindinį vaidmenį atliko G. Casanovos motina.
Venecijos valdžia, jausdama bažnyčios spaudimą dėl paleistuvystės ir juodosios magijos, pasamdė šnipą, o vėliau įkalino G. Casanovą vienutėje 5 metams.
Paryžiuje įkūrė pirmąją valstybinę loteriją. Pardavinėjo bilietus, o pelną padalindavo laimėtojui, valstybei ir sau. Tačiau sugebėjo susipykti su karaliumi Liudviku XV.
Suktumą vilioti pinigus iš pagyvenusių damų įrodo istorija apie markizę d‘Urfe, kuriai pažadėjo sugrąžinti jaunystę panaudojus juodąją magiją. Kol klientė suprato apgavystę, neteko pusės namuose laikyto turto.
Atvyko į Londoną nemokėdamas angliškai, todėl neveikė įprasti saldžialiežuvio kerai. G. Casanova sugalvojo spąstus. Paskelbė laikraštyje, kad nuomoja butą ir laukdavo atvykėlių moterų, ieškančių, kur apsistoti.
Gyvenimas Varšuvoje baigėsi beveik mirtina dvikova. Iš Ispanijos pasipustė padus po pasikėsinimo nužudyti.
Senatvėje iš charizmatiško jaunuolio liko niūrus, keistas, paranojiškas ir groteskiškas senis, nuo venerinių ligų likusių randų išvagotu veidu. Savo dienas baigė Bohemijoje (dabartinėje Čekijoje).