Antrasis pasaulinis karas, pažymėtas strateginėmis pergalėmis ir skaudžiais pralaimėjimais, slėpė kur kas daugiau. Intensyvi psichologinė ir fizinė įtampa, su kuria susidūrė kariaujančios šalys, buvo sunkiai išmatuojama. Vokiečių kareiviai, siekdami padidinti ištvermę ir kovinę galią, vartojo įvairius narkotikus, kurie ilgainiui tapo neatsiejama karo mechanizmo dalimi ir luošino gyvenimus.

 

Viską pakeitę narkotikaiNormandy,,France;,October,12,,2023:,Mein,Kampf,"my,Fight.",Pervitin

 

1893 m. susintetintas metamfetaminas, dešimtmečius vartotas kaip vaistas, nacistinėje Vokietijoje nelaikytas narkotiku, priešingai, buvo įvardijamas kaip legalus stimuliantas, poveikiu panašus į kavą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui šį narkotiką nuspręsta dalinti nacistinės Vokietijos kareiviams. Netrukus pastebėti teigiami rezultatai, skatinę nuolat kariams tiekti narkotikų. Kare, kuriame kasdien žūdavo tūkstančiai, narkotinių medžiagų paveikti naciai jautėsi neįtikėtinai žvalūs, pasirengę agresyviai kautis dieną ir naktį.

 

Karas buvo puiki proga mokslininkams išbandyti naujus kūrinius. Vieni už kitus stipresni narkotikai bei vaistai skirtingai veikė bandomaisiais triušiais paverstus karius, nes jų poveikis prieš vartojimą netirtas. Berlyne įsikūrusios farmacijos kompanijos „Temmler“ sukurtas pervitinas 1938 m. pristatytas visuomenei kaip stebuklinga piliulė, skatinanti budrumą. Jį kurį laiką leista įsigyti net be recepto. Karo gydytojas Otto Ranke, eksperimentavęs su pervitinu, buvo įsitikinęs, kad šis narkotikas padės Vokietijai laimėti karą. Vos po dvejų metų prieš pat suplanuotą ataką į Prancūziją vokiečių kariams išduota 35 mln. šio narkotikų dozių. Kariai kasdien privalėdavo išgerti 3–5 tabletes pervitino, kad išliktų budrūs, pasirengę kovoti ir nepailsdami žygiuotų daugybę kilometrų. Netgi vartojant mažesnes dozes padidėdavo agresija, keisdavosi elgesys, nuslopdavo nuovargis.

 

Pasakojama, kad sąjungininkų kariai irgi buvo aprūpinti narkotikais, vartojo amfetaminą benzedrino pavidalu, jog kovotų su nuovargiu. Britų ir amerikiečių bombonešių pilotams duodavo stimuliatorių, kad būtų budrūs ilgose misijose. Narkotikai greitai paveikdavo karių smegenis – sustiprindavo galios jausmą, agresiją, nuslopindavo baimę. Nors metamfetaminas buvo labai efektyvus, karo metais tai nebuvo vienintelė medžiaga, dalyta kareiviams. Vokiečių chemikai sukūrė „D-IX“ – kiekvienoje tabletėje buvo 5 mg oksikodono, 5 mg kokaino ir 3 mg metamfetamino. Bandomaisiais triušiais tapo koncentracijos stovyklų kaliniai. Kiekvienas jų su beveik 10 kg kuprine privalėjo kasdien nueiti daugiau nei 40 km. Eksperimentas tęsėsi ištisas dienas, kol batai plyšdavo. Įrašuose teigiama, kad vienas kalinys, suvartojęs 75 mg kokaino, nejausdamas nuovargio nuėjo apie 96 km. Eksperimento išvados buvo daug žadančios, mokslininkai nustatė, kad paskutiniuose mūšiuose kariams pakaks kasdien suvartoti 20 mg kokaino druskos arba kramtomosios gumos su kokainu.

 

Ypatingi fiurerio įpročiai

 

Nepaisant sveikam protui sunkiai suvokiamų idėjų ir planų gausos, Vokietijos fiureris Adolfas Hitleris, suformavęs rasinius idealus, po kelerių metų pradėjo vartoti narkotikus. Karas buvo negailestingas ne tik mūšių epicentre buvusiems kariams, bet ir iš saugios vietos vadovaujančiam diktatoriui. Jis nepajėgė atlaikyti streso, todėl asmeninis gydytojas Teodoras Morelis paruošė kasdienę narkotikų injekciją, kuri turėjo palaikyti iliuziją, kad pasaulis yra toks, kokį nori matyti. Gydytojo leisti įvairūs narkotikai, vaistai ir probiotikai kartais būdavo net eksperimentiniai. Visuose kruopščiai slėptuose T. Morelio medicininiuose įrašuose A. Hitleris žymėtas kaip pacientas A. Pagal gydytojo užrašus, per daugiau nei 9 metus jis sušvirkštė A. Hitleriui įvairių narkotikų, įskaitant amfetamino, barbitūratų ir opiatų. Per metus jam suleisdavo daugiau nei 800 injekcijų. Karui užsitęsus ir fiureriui keliant vis didesnius reikalavimus, T. Morelis tapo visiškai nepakeičiamas. Dėl bendradarbiavimo su A. Hitleriu jis sugebėjo klientų sąrašą papildyti aukštuomenės atstovų pavardėmis, net įsigijo didelę Čekijos įmonę, kad galėtų gaminti vitaminų ir hormonų preparatus, naudodamas įvairias gyvūnų dalis, įskaitant jaučių sėklides. Iki paskutiniųjų karo metų gydytojas suleisdavo A. Hitleriui keletą injekcijų per dieną, kad silpstantis fiureris išlaikytų kompetentingą įvaizdį. Galiausiai jo sveikata nepaprastai nusilpo. Karo pabaigoje suintensyvėjus bombardavimui, farmacijos gamyklos sunaikintos, tad T. Morelis nebegalėjo gauti vaistų, prie kurių A. Hitleris buvo pripratęs. Manoma, kad 1945 m. pavasarį, prieš pat nusižudant bunkeryje, fiureris greičiausiai kentėjo nuo narkotinės abstinencijos.

 

Nepastebimas pavojus

 

Prieš Antrąjį pasaulinį karą tokie vaistai kaip morfinas buvo lengvai skiriami visiems, netgi sergantiems kūdikiams. Kai 1933 m. A. Hitleris atėjo į valdžią, jis iškart stojo į kovą dėl legaliai paplitusio narkotikų vartojimo. Naciai didžiavosi savo politika, kurioje nebuvo vietos narkotikams. Asmenys, vartoję narkotikus ir pažeidę įstatymus, siųsti į koncentracijos stovyklas. Pasinaudojus antisemitine propaganda imta skleisti, kad narkotikus vartojantys žydai kaip maras sunaikins vokiečių tautą. Gydytojai, skyrę narkotikų pacientams, galėjo būti nubausti ir bent penkeriems metams nušalinti nuo darbo. Informacija apie piliečių sveikatą nelaikyta konfidencialia. Sukurtos narkotikų kortelės, skatinta vesti apskaitą apie šeimos narius, kurie tapo priklausomi nuo narkotikų. Pirmaisiais valdžios metais, kol pats dar neišbandė narkotikų, A. Hitleris buvo apsėstas tobulumo. Kalbėta, kad net atsisakydavo gerti kavą.

 

Nuo pristatymo visuomenei pradžios pervitinas tapo kasdien vartojamu narkotiku visoje šalyje. 1941 m. nuspręsta jį paskelbti nelegaliu, neleista įsigyti su receptu. Nors viešai žinota, kad pervitinas sukelia šalutinį poveikį ir priklausomybės riziką, jokių pokyčių neįvyko, vartojimo įpročiai nesikeitė ne tik tarp karių, bet ir paprastų gyventojų.

 

Autorius Monika Budnikienė