Birželį miręs 86-erių Silvio Berlusconi – žiniasklaidos magnatas, politikas, dešimtmečius dominavęs Italijoje kaip įžūlus verslininkas, sukūręs didžiausią šalies žiniasklaidos konglomeratą, o vėliau kaip ilgiausiai po Antrojo pasaulinio karo dirbęs ministras pirmininkas. Prieštaringai vertintas visuomenės veikėjas be proto mėgo gražių moterų kompaniją, pinigus ir valdžią.

Italy,-,Milan,January,8,2018,-,Silvio,Berlusconi,Posed

 

Dainuodavo naktiniuose klubuose 

 

Silvio Berlusconi gimė 1936 m. rugsėjo 26-ąją Milane, Italijoje. Tėvas Luigi buvo „Rasini“ banko darbuotojas, o motina Rosa Bossi – namų šeimininkė. Vėliau porai gimė dar du vaikai: Maria Antonietta ir Paolo. Lankydamas vidurinę mokyklą pasižymėjo gabumais ir sumanumu. Anot vaikystės draugų pasakojimų, puikiai mokėjo graikų ir lotynų kalbas, turėjo gerą uoslę verslui, suprato jo subtilybes. Klasės draugams už kelias liras atlikdavo namų darbus. Tačiau grąžindavo pinigus, jei gautas pažymys neatitikdavo jų lūkesčių. S. Berlusconi didžiavosi tuo, kad po mokyklos baigė dvejų metų studijas Sorbonos universitete (Prancūzija), kurių metu išmoko prancūziškai. Vėliau kurį laiką pardavinėjo dulkių siurblius ir dainavo naktiniuose klubuose bei kruiziniuose laivuose. Dainininko karjerą tęsė įrašęs ir išleidęs neapolietiškų baladžių albumus, kurie vis dar plačiai grojami visoje Italijoje. 1961 m. Milano universitete su pagyrimu baigė teisės studijas. Nors pašauktas į karinę tarnybą, tačiau nuo jos galiausiai atleistas, nes buvo pirmagimis ir baigęs mokslus.

 

Visur matė verslo nišą

 

1960-aisiais Milanas simbolizavo Italijos ekonomikos pakilimą, daugėjo darbo vietų, buvo statomi būstai. Apytiksliai 600 tūkst. žmonių, ieškančių geresnio gyvenimo, atvyko į Lombardijos sostinę ieškoti darbo. Be abejonės, pirmiausia jiems reikėjo stogo virš galvos. Mieste nuolat vyko statybos, visur sukosi kranai, burzgė betono maišyklės ir kūrėsi nauji rajonai. S. Berlusconi greitai pamatė naudą, nes žinojo, kad būstų reikia čia ir dabar, todėl pelnas garantuotas. Pirmąsias statybas vainikavo pigių namų kvartalai, nors vien sklypas buvo vertas 180 mln. lirų. Tokių pinigų jis neturėjo, todėl daugeliui kilo klausimas, kas finansavo statybas? Nuo tiesaus atsakymo verslininkas išsisuko. Spėliota, kad pinigines lėšas jam užtikrino „Rasini“ bankas, kurio direktoriumi 1957 m. tapo jo tėvas Luigi. Taip pat skelbta, kad pinigų gavo iš mafijos, kuriai rūpėjo gyventojų migracija, o galiausiai prisimintas neaiškus Vatikano ir slaptojo mafijos bankininko Michele Sindonos vaidmuo. Netgi vėliau, kai vyras atsidūrė prokurorų taikinyje, o iškeltos bylos vijosi viena kitą, niekas negebėjo įrodyti, kad prie jo verslo prisidėjo mafija. S. Berlusconi gyvenimas tarytum atspindėjo visas neišspręstas šiuolaikinės Italijos mįsles. 8-ajame dešimtmetyje gudraus verslininko nekilnojamojo turto bendrovė išaugo į imperiją. Mat nusipirko dar daugiau žemės, pastatė gyvenamuosius kompleksus visame Milane ir aplinkiniame Lombardijos regione, įskaitant ambicingą projektą – naują rajoną „Milano 2“, kuriame dabar gyvena beveik 6000 žmonių. Jo gyventojai rado viską, ko norėjo: erdvų ir šviesų būstą, garažą automobiliui, prekybos centrą, mokyklas, ligoninę ir sporto aikšteles. S. Berlusconi svajonė ant popieriaus greitai virsdavo tikrove ir vis labiau viliojo būsimus pirkėjus, ieškančius svajonių būsto.

 

Vieno verslo vyrui nepakako, jis pradėjo kurti žiniasklaidos imperiją iš nekilnojamojo turto pelno. Pirmasis pristatė amerikietiško stiliaus komedijas italų auditorijai. Netgi sukūrė dabartinį didžiausią Italijos komercinį transliuotoją „Mediaset“, importuojantį JAV serialus ir laidas, kurių pats buvo apsėstas. Be to, taip pat pristatė visiškai kitokio tipo laidas, kuriose menkai apsirengusios moterys leido jomis gėrėtis vyresniems vyrams – jos retai kalbėdavo arba įsiterpdavo tik trumpam. Kurdamas tendencijas ir pasiūlą, kurios, pasirodo, labai reikėjo Italijos žmonėms, jis ir toliau investavo nemažus pinigus į nekilnojamąjį turtą, leidybą, komercines parduotuves ir futbolo klubą „AC Milan“. Pasinaudojęs Italijos meile sportui, verslininkas 1994 m. įkūrė politinę partiją „Forza Italia“.

 

Sekso skandalų sūkuryje

 

Sėkmės lydimam verslininkui nebuvo nieko neįmanomo, todėl posūkis į politiką nieko nenustebino. Vyras greitai šovė į politines aukštumas ir netrukus tapo ministru pirmininku, vėliau sėkmę pakartojo dar du kartus. Nuo 2019 m. gegužės ėjo Europos Parlamento nario pareigas. Tiesa, labiau garsėjo ne vykdoma politika, o skandalais, į kuriuos įsiveldavo ypač lengvai. Dalyvavo daugybėje teismo procesų dėl korupcijos, sukčiavimo ir seksualinių nusikaltimų, nors dažnai būdavo pripažintas kaltu žemesnės instancijos teismuose, tačiau, pasinaudojęs Italijos teisinės sistemos spragomis, išvengdavo įkalinimo.

 

2010-aisiais visame pasaulyje nuskambėjo sekso skandalas su tuo metu nepilnamete 17-os šokėja Karima El Mahroug sceniniu vardu Ruby Rubacuori. S. Berlusconi pasirūpino, kad ją paleistų iš Milano policijos nuovados – pats paskambino viršininkui ir pamelavo, jog ta jauna moteris, įtariama brangakmenių vagyste, yra Egipto lyderio Hosni Mubarako anūkė. Tad neva gali kilti diplomatinė krizė. K. Mahroug vėliau tvirtino nemiegojusi su tuometiniu 74 metų ministru pirmininku, tik dalyvavusi vakarienėje jo viloje. Politikas pakvietė ją į viršų, įteikė voką su 7000 Eur ir padovanojo papuošalų. Taip pat teigė gavusi 10 000 JAV dolerių iš S. Berlusconi per „bunga bunga“ vakarėlius, surengtus jo viloje netoli Milano. Daugeliui toks pavadinimas kėlė dviprasmiškų minčių. Manoma, kad S. Berlusconi šį žodžių derinį išmoko iš Libijos lyderio Muamaro al Qaddafi, kuris beduinų palapinėse laikydavo pagrobtas nepilnametes mergaites kaip sekso verges. Abu lyderiai palaikė nepaprastai artimus santykius. Sekso orgijose S. Berlusconi ir daug jaunų moterų nusimesdavo drabužius ir atlikdavo afrikietišką ritualą, vadinamą „bunga bunga“. Daugelis vakarėliuose dalyvavusių damų tikriausiai tikėjosi pakliūti į šou verslą ar televizijos laidą, tačiau išsvajota karjera dažniausiai prasidėdavo ir baigdavosi lovoje.

 

Siekdamas nutraukti kaltinimus politikui, parlamentaras Gaetano Pecorella netgi siūlė sumažinti Italijoje pilnametystės amžių. Nepaisant to, kilus didžiuliam skandalui S. Berlusconi iš pradžių pripažintas kaltu sumokėjęs nepilnametei K. Mahroug už seksualines paslaugas, tačiau nuosprendis panaikintas apeliacine tvarka.

 

Buvusių žmonių išlaikymas

 

1965 m. politikas vedė pirmąją žmoną Carlą Elvirą Dall‘Oglio. Apie jų santykius nerašyta viešai. Ji tikriausiai vienintelė moteris, kuri bulvariniams leidiniams nieko nepasakojo apie judviejų santykius. Visą gyvenimą išlaikyta finansiškai, kas mėnesį mokėta kompensacija, kurios suma niekada viešai neskelbta. Akivaizdu, kad pinigų pakako, jog nepasiduotų žiniasklaidos prašymams pasikalbėti apie buvusįjį. Vaikai Marina ir Pieras Silvio tapo didžiulio verslo dalimi žiniasklaidos ir nekilnojamojo turto srityje. Nutrūkus santuokai, 9-ajame dešimtmetyje S. Berlusconi vedė antrą kartą, tuo metu populiarią aktorę ir modelį Veronicą Lario. Su ja susilaukė trijų vaikų. Pora išsiskyrė kilus įspūdingam skandalui 2009 m., kai moteris viename kairiųjų pažiūrų laikraštyje paskelbė, kad palieka politiką, nes jis gyvena su nepilnametėmis. S. Berlusconi pareikalavo viešo atsiprašymo ir pareiškė, kad mažai vilčių, jog santuoka tęsis. Galiausiai jam liepta mokėti 48 mln. JAV dolerių per metus buvusiai žmonai. Nepaisant iššūkių asmeniniame gyvenime, S. Berlusconi išliko aktyvus politikoje.

 

Nuo 2020 m. kovo iki pat mirties palaikė romantiškus santykius su 54 m. jaunesne italų politike Marta Fascina. Oficialiai nesusituokė dėl turtinių ginčų. Žinia apie ketinimą vesti sukėlė ažiotažą tarp penkių suaugusių jo vaikų. Pranešama, kad jie pasipiktino tokiu tėvo ketinimu, nes naujoji mylimoji gautų galimybę pretenduoti į pasakiškus turtus, kurių vertė viršija 5 mlrd. JAV dolerių. Italijos spauda pranešė, kad Marta įsižeidė ir labai nuliūdo dėl neįvykusių vestuvių. Tačiau po mylimojo mirties nuskriausta neliko – testamentu jai paliko 100 mln. Eur.

 

Autorius Monika Budnikienė