Mitai ir realybė apie laumės vaikus

Įvairių šalių mitologijoje sklando mitai apie sukeistus vaikus. Tariamai juos į lopšį paguldo ne tėvai, o piktosios dvasios, kad užaugtų laumiukas. Žvelgiant į kai kurių asmenų veiksmus ir elgesį, net šiandien gali pasirodyti, kad legendos neatsiranda be pagrindo… Užtenka vieno žvilgsnio į anomalią kai kurių individų išvaizdą, dėl kurios, pasak mitų, laumės vaikai išskiria iš kitų.

Fenomenas

Senovės Lietuvoje žmonės tikėjo, kad laumės gali sukeisti vaikus. Kitose Europos tautose tikėta, kad vaikus grobia ir sukeičia fėjos, goblinai, undinės, velniai, troliai, elfai. Jie pavagia naujagimį, mainais palikdami savąjį. Piktųjų dvasių vaikas išvaizda skiriasi nuo paprastų. Laumės vaiką esą galima atpažinti iš neproporcingai didelės galvos, silpnų bei plonų rankų ir kojų, atlėpusių ausų, išpūsto pilvo. Manyta, kad tokie vaikai blogai auga, daug serga, laiku nepradeda vaikščioti ir kalbėti, dažnai verkia, per daug valgo arba priešingai – visai nevalgo. Piktųjų dvasių kūdikis žemiškame pasaulyje ilgai neišgyvena.

Tokie vaikai vadinti laumės vaikais arba tiesiog sukeistais vaikais (changeling). XVII a. anglakalbiai taip pat vartojo žodį „oaf“ (daugiskaita „oaves“). Kai kuriuose šaltiniuose šis žodis rašomas kaip „auf“, „auph“, „oph“, „ouphe“, „aulf“. Manoma, kad šis terminas kilęs iš senosios skandinavų kalbos žodžio „álfr“, reiškiančio elfą. Liaudies pasakos apie sukeistus vaikus žinomos Skandinavijoje, Didžiojoje Britanijoje (daugiausia Kornvalyje, Velse ir Škotijoje), Airijoje, Ispanijoje (Astūrijoje), Prancūzijoje (Normandijoje) ir, be abejo, mūsų šalyje. Apie laumės vaikus rašoma ir brolių Grimų pasakose. Slavų tautos taip pat turi pasakojimų apie sukeistus vaikus. Viename italų tapytojo Martino di Bartolomeo (1389–1434 m.) paveiksle matyti, kaip velnias pavagia kūdikį iš lopšio ir jo vietoje palieka kitą naujagimį.

Visame pasaulyje

Bene seniausia istorija apie piktųjų dvasių įvykdytą vaiko pagrobimą pasakojama senovės Romos autoriaus Petronijos veikale „Satyrkone“. Tiesa, čia pasakojama apie tai, kad buvo pagrobtas jau miręs kūdikis: „Užrakinus duris grįžome prie liūdnos pareigos, bet mamai apkabinus sūnaus kaklą, ji rado tik šiaudinę pamėklę: nei vidurių, nei širdies – nieko! Žinoma, raganos nutempė berniuko kūną ir mainais pakišo šiaudinę lėlę.“

Panaši legenda sklando ir Afrikos igbų tautos mitologijoje. Igbai savo kalboje turėjo žodį „ogbanje“, reiškiantį vaiką, kuris ateina ir išeina. Kai moters vaikai gimdavo negyvi arba mirdavo netrukus po gimimo, buvo tikima, kad būtent ši piktoji dvasia ją persekioja, gimdama kaskart kaip jos vaikas.

Laumės vaikų analogas egzistuoja ir tarp filipiniečių, kur mažylių grobimai priskiriami pavidalą keičiančioms piktosioms dvasioms, vadinamoms „aswang“. Šių dvasių palikti vaikai taip pat daug sirgdavo ir greitai mirdavo.

Slavų tautos tikėjo, kad sukeitimas įvyksta iškart po gimimo arba iki krikšto. Kartais manyta, kad laumės galėjo sukeisti vaikus, jei nėščia moteris nesilaikė tam tikrų numatytų draudimų. Taip pat pyplys galėjo būti sukeistas, jei mama kurį laiką palikdavo jį be priežiūros. Sukeitimo priežastis galėjo būti ir motinos prakeiksmas, kai gimdytoja, pavargusi nuo kūdikio verksmo, nevalingai sušuko: „Po velnių!“. Kai kuriose vietovėse buvo tikima, kad piktoji dvasia kūdikį gali sukeisti dar motinos įsčiose ir tada moteris pagimdys ne savo, o laumės vaiką.

Kaip susigrąžinti savo vaiką?

Senovėje žmonės esą žinojo įvairių būdų, kaip priversti blogio jėgas grąžinti žmogaus vaiką ir pasiimti savąjį. Nelaimingiems tėvams patardavo tiesiog nekreipti dėmesio į kūdikio verksmą ir prie jo nesiartinti. Anksčiau ar vėliau tikrieji tėvai, susirūpinę dėl jo likimo, jį išsineš, palikdami anksčiau išsineštą vaiką. Dažnai sukeisti vaikai turėdavo būti nuplakami rykštėmis (kartais specialiose vietose: prie krosnies, ant slenksčio, ant mėšlo, sankryžoje, ant tilto). Žiniuoniai net patardavo laumės vaiką permesti per trobos slenkstį į kiemą arba tiesiog apšlakstyti švęstu vandeniu.

Kitose vietovėse žmonės bandydavo išgąsdinti piktąsias dvasias. Padėdavo tariamai sukeistą vaiką ant ližės (kastuvo) ir apsimesdavo, neva nori jį kišti į kūrenamą krosnį. Kai kurių būdų, kaip priversti laumes grąžinti žmonių vaiką, jautrių nervų žmonėms geriau nė nežinoti. Pavyzdžiui, vienas radikalių būdų – nusinešti vaiką į pirtį ir ten jį už kojyčių ir rankyčių siūbuoti taip, kad galvytė atsitrenktų į durų staktą. Tada, pasak legendos, laumės vaikas pavirs į nuodėgulį arba malką, o ant grindų stebuklingai atsiras tikrasis vaikas.

Galiausiai buvo būdas atskleisti laumės vaiko tapatybę, parodant jam ką nors neįprasto. Buvo plačiai paplitęs patarimas imituoti, kad ruošiatės virti alų kiaušinio lukšte. Tada sukeistasis tariamai pasakydavo: „Man jau šimtas metų, o alaus, virto kiaušinyje, dar nemačiau.“ Paskui jis dingdavo, o vietoj jo atsirasdavo tikroji namų šeimininkų atžala. Tokio siužeto istorijos pasakotos Lenkijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje.

Tikėtina, kad legendos apie sukeistus vaikus atsirado kaip bandymas paaiškinti atvejus, kai gimdavo mažyliai, turintys įvairių genetinių anomalijų. Kūdikių, turinčių daugybę chromosomų sutrikimų, (Dauno, Katės verksmo (Cri-Du-Chat), Viljamso Boireno, Hunterio, Preiderio-Viliosindromą,) išvaizda ir daugeliui šių ligų būdinga sulėtėjusi raida gali būti panaši į apibūdinamą laumės vaikų išvaizdą bei elgseną. Įdomu dar ir tai, kad mokslininkai Viljamso Boireno sindromą turinčių žmonių išvaizdą apibūdina kaip panašią į elfų.

Šiurpūs airių ir škotų papročiai

Šiuo atveju kai kurie tradiciniai būdai atsikratyti sukeistų vaikų (pavyzdžiui, smūgis galva į durų staktą) veikė kaip pateisinama vaikžudystė. Čia galima prisiminti kitą Airijoje anuomet taikytą metodą, kai į vaiko ausis ir burną pripildavo rusmenių (nuodingų augalų) sulčių. Jei tai bus laumės vaikas – jis mirs, jei ne – greitai atsigaus.

Rusmenėse yra stipriai širdį veikiančių medžiagų, nuo XVIII a. gydytojai jas naudojo kaip vaistą nuo širdies nepakankamumo. Tačiau viršijus dozę, tampa mirtinu nuodu. Daugeliui genetinių sutrikimų, be išorinių požymių, būdingi ir širdies defektai, todėl tokio vaiko mirties nuo rusmenių sulčių tikimybė buvo daug didesnė.

Airijoje ir Škotijoje su sukeistu vaiku, kuris šiose šalyse vadintas „Sibhreach“, elgėsi ypač griežtai – uždėdavo ant ližės ir įkišdavo į krosnį ant įkaitusių anglių. Jei mažylis neišskrido, o tiesiog sudegė, vadinasi, nebuvo laumės vaikas. Dar XX a. pradžioje gyvą vaiką padėję ant karštos skardos tikėjosi, kad piktoji dvasia išskris pro kaminą. Meino saloje Airijos jūroje nutiko dar viena tragiška istorija. Ten vienas nebylys vaikas tiesiog laikytas sukeistu. Prietaringiems kaimiečiams iškart kilo įtarimų, kad vaikai gali būti sukeisti, jei ištikdavo kūdikių paralyžius, užklupdavo nežinomos ligos, atsirasdavo keistų sutrikimų. Norint susigrąžinti savo vaiką, tėvams patardavo neva laumiuką stipriai mušti, nunešti ir palikti ant fėjų (elfų) kalvos arba įmesti į ugnį. Tik retais atvejais kaimo išminčiai rekomenduodavo su tokiu vaiku elgtis gerai, nes jei su jų vaiku elgsis gerai, tai ir elfai elgsis garbingai su žmonių vaiku.

Legendos moralas

Neabejotina, kad tokiu būdu nužudyta ar mirtinai nukankinta daug vaikų. Ir tai vyko visoje Europoje, nes mitas apie sukeistus laumių vaikus buvo itin paplitęs. Įdomu tai, kad šis mitas turėjo ir teigiamų aspektų. Juk laumės ir elfai grobdavo tik nekrikštytus vaikus ir tuos, kurie likdavo be priežiūros. Todėl, norėdama apsaugoti mažylį, mama negalėjo jo palikti nė minutei. Tai turėjo įtakos kūdikių mirtingumo sumažėjimui pirmosiomis gyvenimo dienomis ir pačių gimdyvių sveikatai, nes iškart pagimdžiusi moteris beveik niekada nebuvo verčiama atlikti įprastų darbų: skaldyti malkų, nešti iš miško žabų, melžti karvių, imti derliaus, kulti ir pan. Po gimdymo moteris turėjo vienintelę užduotį – saugoti naujagimį, kad piktosios dvasios nepagrobtų ir nesukeistų su savo vaiku.

Archeologiniai radiniai

Deja, mažai žinoma, kaip senovėje buvo suvokiami naujagimiai, turintys genetinių anomalijų. Tačiau viduramžių laidojimo vietose rasta kaulų, pagal kuriuos tyrėjai nustatė, kad mirę vaikai sirgo Dauno sindromu. 1960 m. aprašytas devynmečio su Dauno sindromu atvejis, kurio palaikai datuojami apie 700–900 metus.

Šių metų pradžioje prancūzų mokslininkė Maïté Rivollat ir jos kolegos paskelbė apie dar vieną radinį moksliniame leidinyje „International Journal of Paleopathology“. 5–7 metų vaiko griaučiai rasti Sen Žan de Vinjis kapinėse šiaurės rytų Prancūzijoje. Jie datuojami V–VI a. Kaukolės ir kitų kaulų ypatybės leido tyrėjams padaryti išvadą, kad vaikas sirgo Dauno sindromu. Įdomu tai, kad jis palaidotas kapinėse, ir jo palaidojimas niekuo nesiskyrė nuo kitų. Tai gali būti įrodymas, kad tuo metu Dauno sindromą turintys žmonės nebuvo diskriminuojami. Tačiau, deja, nėra užtektinai informacijos tikslioms išvadoms.

Populiariojoje kultūroje

Anglų rašytojos Susannos Clarke romane „Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis“ elfas, pravarde Džentelmenas, pagrobė vieną iš pagrindinių veikėjų – žmoną ir sukeitė ją su ąžuolu, įgijusiu tos moters pavidalą. Po kelių dienų toji moteris mirė.

Populiariame amerikiečių televizijos seriale „Išrinktieji“ („Supernatural“), rodomame nuo 2005 m., buvo sukeistų veikėjų.

Hannah Kent romane „Gerieji žmonės“ rašoma apie įvykius, kurie prasidėjo tada, kai ėmė sklisti gandai, kad vaiko sielą pagrobė fėjos, dar žinomos kaip gerieji žmonės.