Dėl koronaviruso grėsmės beveik 2 mlrd. žmonių buvo priversti apriboti savo veiklą ir užsidaryti namuose. Per šią pandemiją visa visuomenė patiria didžiulį psichologinį spaudimą, o turintys šeimą – dar ir stiprų stresą. Tai labai rimtas išbandymas tiems, kurių santykiai prieš karantiną buvo įtempti. Visgi papildomos įtampos neišvengia ir darnios poros. Tačiau porų psichologė Karolina Bajoriūnienė pastebi, kad šį ypatingą laikotarpį galima panaudoti santykiams stiprinti ir pataria, kaip tai padaryti.

 

santykiai

Kodėl ilgas ir nuolatinis buvimas su partneriu ar sutuoktiniu gali tapti problema?

 

Karantino režimas reikalauja atsisakyti tam tikrų dalykų, stipriai apriboti įprastas veiklas. Žmonių gyvenimas tampa daug uždaresnis. Tokiomis sąlygomis susiformuoja tuščia erdvė. Ir ji neišvengiamai turi kažkuo užsipildyti. Tas kažkas yra santykiai su artimiausiais žmonėmis. Tokiu metu itin sumažėja aplinkos dirgiklių, kurie įprastai nukreipia dėmesį nuo asmeninių santykių. Konsultuojant poras dažnai tenka išgirsti savotišką pasiteisinimą, kad žmonės tam tikriems dalykams tiesiog neturi laiko. Trūksta laiko investuoti į santykius, nueiti į pasimatymą su partneriu, stokojama laisvų akimirkų tiesiog atvirai pasikalbėti. Ir štai staiga laiko atsiranda. Nuolat tenka būti su antrąja puse, todėl natūraliai būtent į tą vienintelį asmenį koncentruojamas dėmesys. O tai lemia, kad pastebimi visi elgesio ar charakterio niuansai. Įprastomis sąlygomis į daugelį jų tiesiog galima nekreipti dėmesio. Mat jie išnyksta bendrame triukšme, juos užmaskuoja kitos veiklos. Taip pat reikėtų turėti omenyje, kad dirglumą ir jautrumą partnerio elgesiui ar tam tikroms situacijoms didina ir bendras nerimas. Šiuo metu galima sau priminti, kad normalu, jog neramu. Net ir gana saugiai besijaučiantys žmonės dabar patiria nerimą dėl ateities, jiems kyla daugiau klausimų. Tad visiškai išvengti nesaugumo jausmo tiesiog neįmanoma. O tai didina įtampą. Ši įtampa natūraliai persikelia ir į santykius. Tuomet kai kurie partnerio elgesio aspektai erzina labiau, į juos reaguojama daug jautriau. Tad natūraliai atsiranda ir daugiau progų susipykti.

 

Užsidarius namuose tampa sunkiau tramdyti negatyvias emocijas. Ar yra saugus būdas nuleisti garą?

 

Vienas pagrindinių įrankių nerimui ir įtampai sumažinti yra kalbėjimas. Būtent tai užkerta kelią emociniams sprogimams. Beje, šiuo metu kalbėtis – pačios tinkamiausios sąlygos. Anksčiau pokalbio buvo vengiama teisinantis laiko stoka arba būdavo progų tiesiog atsitraukti, išeinant iš namų. Dabar fiziškai nusisukti ir pabėgti nėra tiek daug galimybių. Visgi reikėtų suvokti, kad pokalbis yra kiek sudėtingesnis procesas, nei daugeliui atrodo. Ypač tais atvejais, kai poros nagrinėja santykių problemas. Jį galima palyginti su fiziniu krūviu. Atliekant pratimus egzistuoja tam tikra riba, kai emociškai žmogus vis dar geba priimti tam tikrą krūvį, tačiau fiziškai tai labai sunku. Šią ribą peržengus paprastai atsiranda antras kvėpavimas ir mankštą galima tęsti. Panašiai ir su jausminiu krūviu pokalbyje. Paprastai atvirauti pačioje pradžioje būna gana sunku. Mat tenka kalbėtis apie save, dalytis ne tik gražiais jausmais. Taip pat reikia įtempti klausą, kad pavyktų kuo kokybiškiau išgirsti partnerį. Visam tam reikia didelių pastangų, ypač jei žmonės neįpratę to daryti. Kai įtampos ir sunkumo susikaupia labai daug, norisi pokalbį nutraukti. Tačiau, kaip ir mankštinantis, reikia stengtis išbūti sunkų etapą, peržengti ribą. Tai padarius pokalbis tampa ir lengvesnis, ir gerokai gilesnis. Tai gali atrodyti paradoksalu, bet tik įvykus lūžiui pokalbis tampa produktyvus.

 

Visgi kartais, iki pradedant kalbėtis, reikia savo aštriausias emocijas šiek tiek prigesinti. Tam puikiai tinka rėkimas. Ko gero, daugelis turi galimybių nuvažiuoti į atokią vietą ir vienumoje parėkauti. Rėkimas, jei nenukreiptas į kitą asmenį, yra geras išveikos būdas. Taip pašalinama įtampa. Nereikėtų išsigąsti, jeigu po nuoširdaus rėkimo kils noras paverkti. Tai irgi galima padaryti. Taip apsivalo emocijos. Kiek neįprastai išleisti emocijas galima kartu su partneriu ar su vaikais. Beje, vaikams tai gali net patikti. Rėkimas turėtų būti ne gerklinis, o eiti iš krūtinės. Vaikai puikiai tai moka ir daro labai nuoširdžiai.

 

Jeigu rėkimas nepadeda arba yra netinkamas dėl tam tikrų aplinkybių, galima imtis bet kokios fizinės veiklos. Nieko gėdingo, jei žmogui šiomis sudėtingomis sąlygomis kyla agresija ir pyktis. Juos galima sudeginti judant ar net paėmus pagalį padaužyti žemę. Svarbu, kad pyktis būtų deginamas nekenkiant kitiems ir aplinkai. Išleidus iš savęs emocijas derėtų stebėti, kokios mintys kyla ir jas atidžiau panagrinėti. Tai padėtų atrasti tikrąsias pykčio priežastis. Beje, tokias metodikas taikyti galima ne tik karantino metu, tai naudinga ir įprastomis sąlygomis.

 

Kaip tvarkytis su išryškėjusiomis santykių problemomis?

 

Šiuo metu būtų pravartu sau priminti, kad visi yra jautresni. Tad prireikia daugiau atlaidumo bei supratimo, mažiau kritikos. Poros, pasiekusios kokybišką bendravimą, iš sudėtingų sąlygų gali išeiti gerokai sustiprėjusios. Santykis gali tapti kokybiškesnis, kai partneriai labiau išjaučia vienas kitą, atsiranda savitarpio supratimas. Iš tiesų psichologai Lietuvoje ir užsienyje stengiasi skleisti žinią, kad karantino režimas – ypatingas metas, kuris leidžia trumpam sustoti. Juk iki šio momento pasaulis sukosi didžiuliu greičiu. Ši pertrauka gali tapti neįkainojama galimybe sulėtinti gyvenimo ritmą ir apsidairyti. Tai padėtų išsiaiškinti, kokie psichologiniai procesai vyksta tiek žmogaus viduje, tiek jo aplinkoje. Apribojimų kupinas laikas suteikia progą pastebėti, kas iki tol buvo praleidžiama pro akis. Į kasdienybės rutiną įsisukę žmonės buvo įpratę slysti santykių paviršiumi, kaip vandens čiuožikai slysta vandeniu. Greitai, nepastebimai ir be jokio noro nerti giliau. Dabar galima patyrinėti savo ir santykių gelmes. Visgi svarbu nekelti sau ypatingų reikalavimų ir nesistengti dirbtinai išjudinti tam tikrų procesų. Mat siekis greitai ir ryžtingai nuveikti kažką didelio ir ypatingo priklauso tam pasauliui, kuris buvo prieš įvedant karantiną. Kur kas naudingiau būtų užduoti sau keletą esminių klausimų: „Kas aš esu?“, „Kaip jaučiuosi?“; „Kas aplink mane vyksta?“; „Kaip jaučiuosi su savo partneriu?“; „Kaip partneris jaučiasi būdamas su manimi?“ Tokie klausimai padėtų dabar juntamą nerimą, kaip savotišką energijos šaltinį, perkelti į santykių sritį.

 

Siekiant išvengti išankstinio negatyvaus nusistatymo, galima mėginti grįžti į santykių pradžią. Poros, išgyvenančios santykių krizę, galėtų tarytum filmą savo galvose prasukti gyvenimo istoriją. Tai padėtų atrasti akimirkas, į kurias norėtųsi grįžti. Tam tikrais gyvenimo etapais jausmai, požiūris į santykius teikia daug komforto ir pasitenkinimo. Aptikus tą praeities momentą galima mėginti analizuoti, kas tuomet buvo kitaip, nei yra dabar. Žmonės keičiasi, kinta ir požiūriai, tačiau, nepaisant pokyčių, įmanoma atkurti džiaugsmo teikiančias sąlygas. Abu partneriai tokiu būdu turėtų pastebėti, kaip elgėsi tuomet, kai bendras gyvenimas jiems teikė daugiausia pasitenkinimo.

 

Karantino sąlygos atveria dvi galimybes. Pirmiausia tai proga puoselėti tradicijas. Be to, atsiranda erdvės spontaniškumui. Šiems svarbiems dalykams iki šiol paprastai žmonės stokodavo laiko. Santykiams reikia harmonijos tarp tradicijų: bendros vakarienės, bendros veiklos, laisvalaikio bei to, kas netikėta ir žadina jausmus. Poroms, auginančioms vaikus, spontaniškų akimirkų kūrimas tampa savotišku iššūkiu, tačiau tikrai nėra neįmanomas. Ryto valandomis ar laisvomis popietėmis galima daryti ką nors, ko šeima ar pora iki tol niekada nedarė. Tai savotiškas kūrybos procesas, kai galima daryti viską, kas šauna į galvą, bet yra saugu. Pavojinga šiuo laikotarpiu aptingti ir leisti, kad visos dienos taptų vienodos. Mat tuomet karantino galimybės bus prarastos.

 

Santykius gilinti yra labai svarbu, tačiau žmogui reikia ir atokvėpio akimirkų. Kaip rasti laiko tik sau, pabūti vienumoje?

 

Laikas vienumoje iš tiesų ne mažiau svarbus nei praleistas su partneriu ar šeima. Žmogui būtina pailsėti. Ir labai svarbu neįsižeisti dėl to, kad partneriui kyla natūralus noras trumpam atsitraukti. Poroms būtų pravartu sudaryti tam tikrą grafiką. Vieną vakarą netrikdomoje ramybėje gali pabūti moteris, o kitą – vyras. Toks susitarimas padeda išvengti konfliktų ir sustyguoja kasdienybę. Laiko intervalą galima nustatyti pagal individualias galimybes. Jis gali trukti kelias valandas, kai vienas partnerių ilsisi, o kitas rūpinasi buitimi, vaikais. Atsiribojimo galima pasiekti net neišeinant iš namų. Tereikia riboti bet kokį bendravimą su kitais asmenimis. Poilsio akimirkas galima išnaudoti knygai, maudynėms vonioje ar tiesiog miegui. Puiku pasivaikščioti vienumoje. Tai savotiškas pasislėpimas oloje, padedantis atsikvėpti ir perkrauti emocijas.

 

Taip pat atsitraukti padeda vaidmenų žaidimas. Jo metu bent pusdieniui žmona gali tapti vyru, ir atvirkščiai. Šis žaidimas itin patinka kiek vyresniems vaikams. Jie įsitraukia ir žaismingai pakoreguoja tėvų elgesį, natūraliai nurodydami, kaip iš tiesų elgiasi vyras bei moteris. Partneriai apsikeičia darbais, elgesio modeliais, net manieromis. Toks žaidimas labai naudingas, nes padeda lyg pasimatuoti partnerio gyvenimą, o tai didina empatiją ir suvokimą, kaip antroji pusė jaučiasi santykiuose. Kita nauda – savo elgesio analizė. Mat tokiomis sąlygomis nesunku pastebėti, kaip partneris suvokia demonstruojamą elgesį. Neretai paaiškėja, kad tam tikros situacijos partnerių suvokiamos visiškai skirtingai, o tai leidžia pakoreguoti bendravimą.

 

Pasibaigus karantinui reikia pamažu grįžti į normalaus gyvenimo vėžes. Kaip tai padaryti protingai, nebėgant nuo santykių ir jų problemų?

 

Svarbu suvokti, kad bet koks pokytis kelia įtampą. Suaugusio žmogaus smegenys tam priešinasi, nes pokyčiams būtina energija, papildomi ištekliai. Visa tai gali kelti nemalonius pojūčius. Tad karantino pabaiga taps dar vienu iššūkiu. Vėl pajautrės emocijos. Todėl ir šią situaciją derėtų įveikti kalbėjimą bei atvirumą. Beje, šiomis aplinkybėmis praverstų ir prevenciniai pokalbiai. Poroms prieš santuoką ir jau plėtojant ilgalaikius santykius būtina aptarti savo norus, poreikius ir suderinti interesus. Pavyzdžiui, susitarti dėl to, ar abu partneriai nori vaikų, kurioje šalyje pageidauja gyventi. Tai labai svarbūs gyvenimiški klausimai. Tad ir dabar galima mėginti aptarti būsimą gyvenimą, lūkesčius ir pokyčius. Stresą mažina žinojimas ir aiškūs susitarimai. Tai didina saugumo jausmą. O kuo saugesnis jaučiasi asmuo, tuo jis mažiau jautrus ir adekvačiau reaguoja į pokyčius. Dar prieš karantino pabaigą pravartu aptarti savo baimes, nerimo šaltinius ir mėginti išsiaiškinti, kaip gyvenimas klostysis vėliau. Viena jautrių temų ir įprastomis, ir karantino sąlygomis – šeimos finansai. Itin pravartu aptarti, kaip vėl pasikeitus sąlygoms jie bus tvarkomi. Beje, neretai daugelis porų turi atskirus biudžetus. Paprastai nebyliu susitarimu pasidalijamos sritys, kuriomis rūpinasi atskirai vyras ir moteris. O vienas partneris net nežino, kiek uždirba kitas. Patiriant tokį ekonominį nerimą kaip dabar, šis nežinojimas ir atskiri biudžetai didina įtampą. Mat neaišku, ar pavyks padengti įsipareigojimus ir išlaikyti įprastą gyvenimo būdą. Tai kelia baimę, o baimė ir nesaugumas provokuoja porų kivirčus. Konfliktai gali kilti net dėl ne vietoje padėto puodelio. Puodelis tik pretekstas, o konfliktas – tik būdas išlieti susikaupusius jausmus.

 

Šiuo metu būtų pats laikas pradėti atvirai kalbėtis, kas teikia saugumo ir kaip tai sukurti. Tai gali būti bendro šeimos biudžeto sudarymas, naujų santykių taisyklių kūrimas, susitarimas daugiau laiko leisti kartu net pasikeitus sąlygoms. Tam reikalingas kalbėjimas. Juk žmogaus gyvenimas prasideda nuo pirmo šūksnio ir baigiasi paskutiniais žodžiais. Bendravimas – nepaprastai svarbus, o dabartinė situacija yra palanki jį gilinti bei gerinti.

 

Statistika rodo, kad dalis porų dabartinio išbandymo neišlaiko ir kreipiasi dėl skyrybų. Kaip skirtingais keliais nepasukti per anksti?

 

Poroms, kurios susiduria su skyrybų grėsme, norėtųsi pasiųsti prasmingą žinutę: bet kokia krizė skatina kraštutinius išgyvenimus ir formuoja neįprastą elgesį. Didelė įtampa dirbtinai sustiprina išgyvenimus. Dėl šios priežasties krizės sąlygomis užmegzti santykiai laikomi rizikingais. Tad ir sprendimas skirtis gali būti neracionalus. Įsitempę žmonės yra jautresni, dirglesni, o ir santykių problemos atrodo gerokai didesnės. Netrūksta ir spontaniškų pasisakymų, kurie žeidžia partnerį. Tad krizės sąlygomis padaryti sprendimai retai būna teisingi. Kitas svarbus aspektas – skyrybos dažniausiai yra lengviausias būdas. Nors skamba paradoksaliai, tačiau tai bėgimas nuo problemos, ne jos sprendimas. O štai ieškoti santykių problemų priežasčių, kalbėtis ir emociškai apsinuoginti prieš partnerį yra gerokai sunkiau. Tačiau būtent šis būdas duoda geriausių rezultatų. Deja, kartais skyrybų sustabdyti neįmanoma. Visgi būtų naudinga užduoti sau kritinį klausimą: „Ar prieš apsispręsdamas nutraukti santykius padariau viską, kad to išvengčiau?“ Rutina, trintis gali niveliuoti jausmus. Tačiau kartais pertrauka, atokvėpis padeda vėl juos įžiebti. Yra atvejų, kai psichika nuo per didelio artumo ginasi siūlydama išsiskirti vien tam, kad žmogus galėtų pabūti vienas. Visgi taip pat pasitaiko, kai neįprastos situacijos parodo žmonėms, kad jų bendras gyvenimas nėra įmanomas. Bet kokiu atveju skubėti nederėtų. Skyrybos niekada neturėtų būti spontaniškas sprendimas.

 

Įdomu

 
  • Kinijos Fudžou miesto vietinė taryba, nutraukus karantiną, sulaukė tiek daug ištuokos prašymų, kad teko nutarimu apriboti išskiriamų porų skaičių. Per dieną dabar čia išskiriama ne daugiau kaip 10 porų.
  • 2018 m. atlikti tyrimai atskleidė, kad poros, kartu apsigyvenusios prieš santuoką, turi mažesnę tikimybę išsiskirti nei tos, kurios kartu apsigyveno tik po vedybų. Didesnė skyrybų rizika taip pat būdinga poroms, kartu gyvenančioms 5 m. ar ilgiau.
  • Pasibaigus karantinui tikimasi ne tik skyrybų, bet ir naujagimių bumo. Ohajo universiteto (JAV) perinatologijos dr. Michaelas Cackovicius mano, kad tokia galimybė yra įmanoma, tačiau sunkiai įrodoma. Mat daugelis jaudinasi dėl ateities ir sprendimą susilaukti vaikų linkę atidėti bent metams.
  • Norvegijoje atliktas tyrimas įrodė, kad porų, besidalijančių buities darbais, skyrybų rodiklis yra net 50 % didesnis nei tų, kuriose namų ūkį ant pečių laiko moteris. Pasirodo, šiuo atveju daugiau skiriamasi dėl to, kad kinta požiūris ir į pačią santuoką, ir gyvenimo vertybes, o vyrai labiau pasitiki savimi.
  • Mičigano universiteto (JAV) tyrėja Terry Orbuch tikina, kad karantino metu daugiausia įtampos patiria jaunos poros, kurios gyvena vienuose namuose su tėvais.