Manyje gyvena daug eilėraščių

Vasara aktoriams dažniausiai yra poilsio metas, tačiau ne Eglei Jackaitei – ji organizuoja asmeninį projektą „Jausmų džiazas“, veda renginius, savanoriauja Pagalbos moterims linijoje. Aktorė atskleidė, kad birželį į Klaipėdos dramos teatrą atvyksta vienas garsiausių Italijos režisierių Alessandro Serra, kuris aktoriams ves kūrybines dirbtuves. „Jau antrą kartą turėsiu galimybę padirbėti su šiuo talentingu režisieriumi“, – sako pašnekovė. Ką dar papasakojo talentinga aktorė?

Eglė Jackaitė, Renatos Baltunytės Janulynienės nuotrauka.

KOKS vaidmuo, projektas labiausiai palietė jūsų širdį?

Sukurti vaidmenys – kaip vaikai: visi brangūs, todėl sunku išskirti vieną. Kalbant apie projektus – gal mano sukurtas „Jausmų džiazas“. Tai gražiausia poezija, jausmingos dainos, muzika. Man akomponuoja džiazo virtuozas Vytautas Labutis, kartais pianistas Antanas Cirtautas. Tai išties brangus projektas ne tik dėl to, kad pati jį sukūriau ir nuolat papildau naujais eilėraščiais bei dainomis, bet dar ir todėl, kad tai sielos šventė ir man, ir atėjusiems.

KĄ veikiate, kai nedirbate?

Kaip ir dauguma, užsiimu įvairia veikla. Mėgstu keliauti. Visai neseniai grįžau iš Ispanijos ir vėl savaitei birželį išskrisiu į šią šalį. Turiu daug draugų įvairiuose pasaulio kampeliuose, esu visur laukiama. Patinka ir aktyvus poilsis: važinėju dviračiu, plaukioju baseine, daug vaikštau, anksčiau labai mėgau aitvaravimą. Patinka ir ramūs vakarai su knyga, geru filmu. Žinoma, susitikti su brangiais žmonėmis visada gera, o kartais tiesiog prireikia tylos, tuomet išvykstu į vienuolyną, turiu pamėgtų vietų, kur atrandu poilsį dvasiai.

KAS visada yra jūsų rankinėje?

Nebūsiu labai išskirtinė (šypsosi). Neišeinu iš namų nepasiėmusi mobiliojo telefono, nes jame yra viskas, ko reikia šiuolaikiniam žmogui: ir piniginė, ir kontaktai, ir socialiniai tinklai… Kartais, eidama pasivaikščioti sąmoningai palieku telefoną, kad galėčiau pabėgti nuo visų reikalų, rūpesčių ir skirti dėmesį tiesiog sau. Šiaip be visko galiu išsiversti, rankinės turinys minimalus ir man tai patinka.

KOKIUS grožio ritualus laikote svarbiais?

Man svarbiausia – kūno ir sielos sveikata, kad būčiau sveika fiziškai ir dvasiškai. Tuo ir rūpinuosi.

KIEK pinigų pakanka?

Manau, menas yra mokėti išgyventi įvairiausiomis sąlygomis ir pasitenkinti tuo, kiek turi ir ką turi. Juk gyvenimas mus grūdina pateikdamas įvairiausių situacijų, aš – ne išimtis. Ačiū Dievui, kol kas viskam užtenka.

KOKIAS knygas mėgstate skaityti?

Pagal nuotaiką. Klasikinė literatūra, psichologinė, įvairaus stiliaus romanai. Žinote, su knygomis panašiai kaip su maistu – kartais norisi saldaus, o kartais sūraus. Retsykiais norisi dramatiškos literatūros, kai kada psichologinės, kuri moko, augina. Mano ritualas – Šventasis Raštas, jis visada su manimi.

KIENO eiles pacituotumėte pakelta vidury nakties?

Manyje gyvena daug eilėraščių, galiu juos deklamuoti rytą vakarą, dieną naktį nesustodama. Jie ne tik mano atmintyje, bet ir sieloje. Vienas brangiausių – Vytauto Mačernio „Aš pažinau karalių tavyje“.

KOKĮ filmą ar serialą žiūrėjote ne kartą?

Dar sykį pažiūrėčiau režisieriaus Jano Komasos filmą „Kristaus kūnas“. Labai įtraukė serialai „Sostų karai“, „Sopranai“, „Vakarų pasaulis“.

KURIS gyvūnas būtumėte pagal charakterį?

Netikiu astrologija, bet žinau, kad pagal gimimo metus esu tigras. Nesakau, kad prilyginčiau save tigrui, bet manau, kad tam tikrose situacijoje, jei reikėtų apginti brangius žmones, galėčiau virsti tigre. Bet taip pat galėčiau būti ir katė, ir vilkė. Manau, vieno gyvūno negalima priskirti, nes gebu prisitaikyti prie įvairių situacijų.

KO negalėtumėte atleisti?

Esu tikinti, o viena svarbiausių katalikiškų tiesų skelbia – „atleisk ir tau bus atleista“. Jei noriu, kad man atleistų, kaip galiu neatleisti kitam? Tiesa, „atleisti“ ir „pamiršti“ – du skirtingi dalykai. Yra dalykų, kurių negaliu pamiršti, dėl kurių skauda iki šiol, tik ne taip aštriai. Kaip ir daugelis žmonių, gyvenime buvau daug kartų įskaudinta, bet visa širdimi stengiuosi atleisti, nelaikyti pykčio.

KOKIA mama esate?

Vienu ypu pasakyti, kokia mama esu, tikrai sunku (šypteli). Manau, visoms mamoms būdinga savikritika, visos galvojame, kad galime būti geresnės, bet viliuosi, kad vaikams esu pati ypatingiausia, nes esu jų mama – nepakeičiama ir vienintelė, geriausia. Labai tikiuosi, kad jie apie mane taip galvoja, o aš galvoju, kad vaikai – mano mokytojai, iš jų mokausi kiekvieną akimirką.

KO norėtumėte išmokti, bet vis pritrūksta laiko arba drąsos?

Norėčiau laisvai kalbėti keliomis kalbomis, bet vis pritrūksta laiko. Labiausiai norėčiau patobulinti anglų kalbos įgūdžius. Susikalbu, bet galėčiau šnekėti geriau. Taip pat norėčiau išmokti groti kokiu nors instrumentu. Man taip gražu, kai kažkas skambina pianinu. Tačiau tai daugiau svajonės nei siekiai, nes kol kas nežengiu jokių žingsnių, kad juos įgyvendinčiau. Žinoma, anglų kalbą kartkartėmis praktikuoju, bet groti instrumentu nebandau.

KUR mieliau nukeliautumėte – į praeitį ar ateitį?

Noriu būti čia, dabartyje. Pasitikiu ir priimu kiekvieną akimirką tarsi dovaną. Nenoriu kapstytis praeityje, nes tai praėjo, o ateitis nė vienam nepažadėta. Tiesiog esu dėkinga už šią akimirką, ją priimu ir joje gyvenu.

KO labiausiai bijote?

Sakoma „ko bijai, tas ir nutinka“. Neturiu stiprių baimių, bet jaučiu atsargumą dėl sveikatos. Noriu pati būti sveika ir kad visi artimieji būtų sveiki, kad galėtume gyventi kokybiškai, juk sveikata – viena svarbiausių gyvenime.

KOKIA didžiausia jūsų svajonė?

Svajonių daug, sunku viską aprėpti ir sudėti į vieną. Norėčiau būti šimtu procentų išsipildžiusi kaip moteris, mama, aktorė, žmogus, asmenybė. Trokštu absoliučios kokybės pasirinktame kelyje ir kad jame lydėtų sėkmė.

Autorius Laima Samulė