Į TV3 televizijos ekranus sugrįžo legendinis serialas „Moterys meluoja geriau“. Šį sezoną jame išvysime ir aktorę Agnę Levickaitę. Talentinga moteris atskleidžia, kad vaidinti populiariausiame lietuviškame seriale – malonus netikėtumas. „Sulaukusi pasiūlymo ilgai nesvarsčiau, nutariau, kad mano karjeroje atėjo metas naujam rimtam žingsniui“, – sako pašnekovė.

 
Agnė Levickaitė, Aušros Andrijauskienės nuotrauka.

Agnė Levickaitė, Aušros Andrijauskienės nuotrauka.

 

Koks jausmas prisijungus prie populiariojo serialo „Moterys meluoja geriau“?

   

Tai tikrai įdomi patirtis. Tenka išbandyti naują vaidmenį, be to, pakeičiu vieną aktorę, kurios personažą perimu, todėl stengiuosi susitvarkyti su šiuo iššūkiu ir pakeisti viską ne į blogąją, bet į gerąją pusę (šypteli). Kol kas manau, kad visai neblogai sekasi.

 

Kur daugiau patirties turite – filmavimo aikštelėje ar teatro scenoje?

 

Daugiau dirbau teatre, bet pamažu didėja ir televizinė patirtis. Darbas filmavimo aikštelėje ir teatro scenoje tikrai skiriasi. Scenoje aktoriai turime visus jausmus išgyventi, išjausti ryškiai, kad net toli nuo scenos sėdintys žiūrovai juos suprastų. Dirbdami prieš filmavimo kameras kaip tik turime kuo neutraliau ir paprasčiau vaidinti, kitaip viskas atrodys perspausta. Iš režisieriaus sulaukiau prašymų, kad šiek tiek sumažinčiau teatrinės vaidybos, kad viskas būtų perteikta kuo paprasčiau, lengviau, šviesiau. Iš pradžių buvo kiek sunku, tačiau palengva įsivažiavau. Kai jau užčiuopi ir pagauni tam tikrą virvutę, svarbu jos laikytis ir viskas bus gerai.

 

Kada ir kaip jus pašaukė aktorystė? Gal nuo mažens mėgote būti scenoje?

 

Nuo pat mažų dienų mėgau muziką ir kitus menus. Vaikystėje sakiau, kad užaugusi būsiu dainininkė arba aktorė. Pirminė svajonė buvo dainuoti, bet visada lygiagrečiai ėjo ir meilė teatrui, kitiems scenos menams. Mokiausi klasikinio dainavimo Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. Visus ketverius studijų metus tikėjau, kad būsiu operos solistė, nes labai mėgau klasikinę muziką, bet paskutinėje klasėje pradėjau lankyti scenos raiškos pamokas, kurios mane tiesiog užbūrė. Nesinorėjo mesti ir muzikos, tad nusprendžiau stoti į muzikinio teatro specialybę.

 

Kaip artimieji reagavo į jūsų pasirinkimą?

 

Teigiamai reagavo ir nuoširdžiai palaikė, nes buvau iš tų vaikų, apie kuriuos visi sako: „Čia jau tikrai bus scenos žmogus.“ Pati nė neprisileidau kitos minties – domino vien tik scena, todėl ją ir pasirinkau.

 

Tiesa, muzika niekur nedingo. Greta aktorystės ji visada kartu. Įkūriau muzikinį teatrą, kur vaidiname mano parašytus spektaklius ir atliekame mano kurtas dainas.

 

Papasakokite daugiau apie savo interaktyvų teatrą „GyviTeatre“.

 

Kol pati lankiau mokyklą, atrodė, kad labai trūksta spektaklių, kurie būtų rodomi ne tik stacionariuose teatruose, bet ir atvyktų į mažesnius miestus, supažindintų vaikus su teatro gyvenimu, aktoriaus profesija. Studijuodama Vilniaus kolegijoje pamačiau, kad vaikams ypač trūksta miuziklų. Taip ir kilo mintis apie darbą su vaikais bei paaugliais.

 

Įkūriau interaktyvų muzikinį teatrą „GyviTeatre“, kur vedu tetaro užsiėmimus vaikams ir paaugliams, kuriu spektaklius šeimai. Esame keliaujantis teatras – važinėjame po stovyklas, renginius. Taip pat turiu studiją Vilniuje. Šioje veikloje labiausiai save realizuoju.

 

Ką vaikams suteikia galimybė prisiliesti prie aktorystės?

 

Teatras atveria pasitikėjimo savimi lobyną. Vaikai ir paaugliai tampa labiau pasitikintys savimi, drąsesni, kūrybiškesni, nebijo reikšti savęs. Jie kuria gyvą teatrą, ieško savęs, bando įvairias scenos meno formas. Aš ir pati augu kartu su jais: dirbdamas su vaikais mokaisi geriau reikšti savo mintis, džiaugtis paprasčiausiais dalykais, nusikelti į fantazijų pasaulį. Atsiveria visiškai nauja minčių ir idėjų lobių skrynia.

 

Kokių svarbiausių dalykų turėtų žinoti jaunimas, planuojantis sieti gyvenimą su aktoriaus profesija?

 

Reikėtų labai gerai apgalvoti tokį pasirinkimą, nes yra nemažai barjerų, kuriuos gali tekti įveikti. Vienu jų gali tapti šeimos narių nepritarimas tokios profesijos pasirinkimui. Nuo seno sklando gandai, kad aktoriai Lietuvoje nieko neuždirba. Visgi esu įsitikinusi, kad kai labai nori ir atkakliai sieki, gali susikurti ką tik nori – taip pat ir finansinę gerovę. Tiesiog reikia stipriai tikėti, nuoširdžiai stengtis, sunkiai dirbti ir nepasiduoti aplinkinių įtakai. Susikoncentruoti į tai, ką pats jauti, ko trokšti ir to siekti.

 

Kokių savybių reikia aktoriui, o kokias išugdo jau pati aktorystė?

 

Pirmiausia reikia būti pačiu savimi. Stojant mokytis aktorystės, nereikėtų apsimesti kažkuo kitu, bet būti savimi: su savo jausmais, žinių bagažu. Aktorystė išmoko gyvenimo, nes aktoriaus profesija yra nuolatinis stebėjimas, ieškojimas, išjautimas – tiek aplinkoje, tiek savo viduje.

 

Ar pasitaiko vaidmenų, kurie itin sudėtingi, ilgai nepaleidžia emociškai?

 

Turėjau tokių vaidmenų. Vienas jų – reikėjo vaidinti, kad miršta mano tėtis. Tai pareikalavo didžiulio susikaupimo, apmąstymo, gilaus išjautimo. Išjausti tą sceną buvo sunku emociškai, nes scenoje reikėjo suvaidinti, kad nebeturiu to žmogaus, kurį gyvenime turiu ir labai vertinu. Išeiti iš šio vaidmens buvo sunkiau nei iš kitų. Tačiau visada labai padeda pasivaikščiojimas gryname ore, pušyne ar šiaip miške – greitai išsivalo mintys, nuskaidrėja emocijos. Pabuvimui gryname ore dažnai skirti mano savaitgaliai arba vakarai.

 

Atliekate nuotaikingus vaidmenis „Domino“ teatro spektakliuose. Ar sunku kurti humorą scenoje?

   

Man patinka ir įdomu kurti komediją. Manau, ją sudaro dvi pusės. Pirmoji – ta, kurią mato žiūrovas. Jam tai lengvas, šypseną keliantis žanras, padedantis atsipalaiduoti ir atitraukti mintis nuo rimtesnių dalykų. Kita pusė – aktorių perspektyva. Tai daug kantrybės, atsidavimo ir didelių pastangų reikalaujantis darbas, kuriame kaskart tenka stengtis neperžengti plonos ribos tarp realybės ir pajuokos. Iš pradžių komedija man atrodė sunkus žanras, bet, kaip ir serialuose, – perpranti tam tikrą formulę ir viskas pavyksta.

 

Lengviau prajuokinti ar pravirkdyti žiūrovą?

 

Ir tą, ir tą padaryti sunku. Viskas priklauso nuo publikos – su kokiu nusiteikimu, su kokiomis emocijomis žiūrovai atėjo stebėti spektaklį ar žiūrėti filmą.

 

Kiek humoras svarbus kasdien?

 

Humoras palengvina daug dalykų kasdienybėje. Ypač praverčia tada, kai kažką atlikti emociškai ar fiziškai sunku: pajuokauji ir jau darai su šypsena – iškart lengviau. Manau, kad ir bendraujant humoras labai svarbus, bet pavyksta susikalbėti ir su humoro jausmo nelabai turinčiais žmonėmis.

 

Ne paslaptis, kad aktoriams svarbu rūpintis išvaizda, sportuoti. Ar daug dėmesio tam skiriate?

 

Kiekvieną rytą pradedu nuo stiklinės vandens su citrina. Veidą prausiuosi šaltu vandeniu, apskritai veido priežiūrai aktoriams reikia skirti daugiau dėmesio, nes labai vargina grimas. Nors skiriasi teatre ir televizijoje, bet kuriuo atveju apsunkina veidą. Tik pasibaigus filmavimo darbų pamainai ar spektakliui iškart skubu nusivalyti makiažą su priemonėmis, kurių visada turiu rankinėje.

 

Kalbant apie sportą, stengiuosi reguliariai sportuoti, kad palaikyčiau bendrą raumenų tonusą. Aktoriui scenoje reikalinga ištvermė, taip pat svarbu gebėti taisyklingai atlikti įvairius judesius, kad nepatirtum traumų. Taigi, būtina treniruotis.

 

Ką dar veikiate, kai nedirbate? Kaip geriausiai įkraunate vidinius resursus?

 

Laisvalaikiu patinka rašyti, apgalvoti ateities planus, kurti spektaklius, daineles. Filosofuoti, pasvarstyti, ką dar naujo galėčiau nuveikti. Anksčiau laisvalaikiu darydavau aksesuarus – kaspinėlius plaukams. Ko gero, man geriausias poilsis ir yra rankdarbiai.

 

Kas įkvepia kūrybai?

 

Mane įkvepia aplinka, žmonės, su kuriais bendrauju ar kuriuos pastebiu, pavyzdžiui, prekybos centre. Mano kūryba nėra disciplinuota, kuriu laisvai. Tiesa, turiu įprotį pasižymėti telefone kokią nors frazę, jei pamatau kažką įdomaus. Paskui ją pergalvoju, praplėtoju ir atėjus laikui pritaikau.

 

Jei nebūtumėte aktorė, ką veiktumėte?

 

Tikriausiai toli nuo aktorystės nepabėgčiau ir vesčiau renginius. Bet jei reikėtų atsisakyti visiškai, turbūt sugrįžčiau prie per karantiną atsiradusių rankdarbių ir plėtočiau plaukų aksesuarų liniją (šypsosi).

 

Kaip manote, kiek profesiniame gyvenime lemia sėkmė, o kiek darbas?

 

Abu svarbūs, bet manau, kad 95 % darbas, o likę 5 % sėkmė ar talentas. Labiau reikia koncentruotis į darbą, nuolatinį tobulėjimą, domėjimąsi, savęs ugdymą, o kažkiek talento ir taip visi turime. Manau, itin svarbu nesustoti progresuoti ir neprarasti jau turimų įgūdžių, nenutolti nuo profesinės veiklos, todėl ir per atostogas žiūriu televizijos projektus, skaitau knygas, užsiimu kūryba, stengiuosi patirti naujų įspūdžių. Taip pat stiprinu kūną sportuodama, maudydamasi, bėgiodama, plaukiodama irklente. Stengiuosi prikaupti energijos ir laimės hormonų, kad prasidėjęs sezonas būtų turiningas.

 

Autorius Laima Samulė