Savaitgalis pralekia nepastebimai, o dvi savaitės atostogų atrodo it akimirka, po kurios į darbus ir įprastą ritmą sugrįžtama nepailsėjus. Jeigu jaučiatės būtent taip, veikiausiai jūsų gyvenimo tempas per greitas ir yra tikimybė, kad esate pervargę, net perdegę. Danijos psichologų draugijos atstovai tikina, kad savotišku vaistu nuo to gali tapti lėto gyvenimo filosofija, raginanti veikti mažiau, lėčiau, bet su didesniu malonumu bei įsitraukimu. Nors apie lėtesnį gyvenimą vis dar sklando gausybė mitų ir žmonės tai net painioja su pasyvumu, tačiau anglišku terminu slow movement įvardijama filosofija populiarėja ne tik Skandinavijos šalyse, bet ir Lietuvoje.

 

Dvi revoliucijos Slow,Motion,Shot.,Pretty,Young,Caucasian,Woman,Look,At,The

 

Lėto gyvenimo judėjimo atskaitos tašku paprastai laikomi 1986-ieji. Tuomet Romoje žymus italų aktyvistas, lėto maisto šalininkas surengė protestą prieš „McDonald’s“ restorano atidarymą. Nors greitojo maisto užkandinė vis vien atvėrė duris, tačiau masinė akcija, raginanti italus neprisidėti prie amerikietiškos mitybos principų ir per greito gyvenimo būdo, sulaukė didelio dėmesio. Carlo Petrini savo knygose ir kalbose kvietė tautiečius prisiminti, kad jie turi savų vertybių, savo gyvenimo būdą ir savo maistą. Ir pagrindinis komponentas itališkoje gyvenimo doktrinoje yra neskubėjimas. Tai jokiu būdu nereiškia, kad žmonės tampa neveiksnūs ir tingūs. Jie tiesiog geba branginti savo laiką, mėgautis mažais malonumais ir šiek tiek pristabdyti vis greitėjantį gyvenimo ritmą. Lėtas gyvenimo būdas taip pat verčia apmąstyti, kas svarbiau – kiekybė ar kokybė. O suradus atsakymą imtis veiksmų, kurie leidžia gyventi darniau su savimi ir aplinka. Nors lėto gyvenimo filosofiją iš dalies įkvėpė mitybos principai, tačiau tai apima gerokai daugiau nei tik lėkštės turinį.

 

Ir apie lėto gyvenimo daugiaprasmiškumą geriausiai papasakojo škotų rašytojas, žurnalistas Carlas Honoré savo 2004 m. knygoje „Garbė lėtumui“. Būtent jis laikomas savotišku lėto gyvenimo teorijos krikštatėviu. Jis tarsi iš naujo perrašė ir šiuolaikiniam žmogui pritaikė dar XIX a. pabaigoje sugalvotą sugrįžimo į lėtesnį būvį kvietimą. Anuomet, įvykus industrinei revoliucijai, žmonių kasdienybė drastiškai pasikeitė, o tai turėjo milžiniškos bei dažnai negatyvios įtakos jų sveikatai ir psichikai. Pradėjus dirbti fabrikuose pasikeitė miego ritmas, darbo ir poilsio režimas, mityba, net santykiai. Nors būtent tokie pokyčiai suformavo modernią visuomenę su visais joje egzistuojančiais privalumais, tačiau taip pat sukūrė nenatūralią konkurencinę aplinką ir pasmerkė žmonės gyventi stresinėmis sąlygomis. Dalis lėto gyvenimo būdo šalininkų vylėsi, kad žmonės, įvykus ketvirtajai pramonės revoliucijai ir suklestėjus informacinėms technologijoms bei robotikai, galės atsipalaiduoti. Deja, taip neįvyko. Net prasidėjo atvirkštinis procesas. Modernioms technologijoms leidžiant būti pasiekiamiems visur ir visada, žmonės patiria dar daugiau spaudimo ir įtampos nei prieš dvidešimt metų.

 

Nedideli pokyčiai – milžiniškas rezultatas

 

C. Honoré sakė: „Greitas požiūris paprastai paviršutiniškas, tačiau pristabdę savo tempą pradedate įsigilinti į tai, ką tuo metu darote. Taip pat esate suvesti į akistatą su pačiu savimi.“ Savotišku persilaužimo momentu greito tempo pasaulyje tapo tai, kas mums visiems labai nepatiko – pandemija. Laikini apribojimai ir izoliacija lėmė keletą svarbių pokyčių ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse. Pirmiausia gana sklandžiai pereita prie nuotolinio arba hibridinio darbo praktikos, o užsidarius restoranams ir pasilinksminimo vietoms žmonės buvo priversti iš naujo atrasti savo namus ir gamtą. Žinoma, tokios palankios sąlygos susiklostė ne visiems, tačiau tūkstančiai biurų tarnautojų ir kitų profesijų atstovų buvo priversti įvertinti savo gyvenimo realybę ir, atradus tai, kas kelia daugiausia nepasitenkinimo, imtis pokyčių. Panaši tendencija buvo ryški ir XX a. 8-ajame dešimtmetyje. Tuomet Vakarų šalyse staigiai ir masiškai išpopuliarėjo hipių judėjimas. Šios grupės pasaulėžiūra nepalankiai vertino skubėjimą ir vartotojiškumą. Visgi buvo vienas esminis skirtumas. Hipiai, nors ir deklaravo taikų laisvės siekį, dažnai savo gyvenimo būdu prasilenkdavo su racionalumu ir net įstatymais.

 

Štai lėto gyvenimo filosofija siūlo harmoniją ir nedidelius pokyčius, o ne kategorišką kažko atsisakymą. Tad vienu pagrindinių lėto gyvenimo principų šios filosofijos šalininkai įvardija galimybę nustatyti savo gyvenimo prioritetus ir užsiimti tuo, kas svarbiausia. Svarbiausiu dalyku gali tapti sveikata, darnūs santykiai, mėgstamas darbas ar visų šių siekiamybių derinys. Mokantis gyventi lėtai, prioritetai neįrašomi į kasdienį darbų sąrašą. Jie tampa sąrašu ir visa kita pradedama derinti prie jų. Iš pradžių tai gali skambėti kaip utopija, tačiau iš tiesų reikia tik anksčiau minėtos akistatos su savimi ir savo tikrųjų poreikių suvokimo. Lėto gyvenimo principai apima ir dar vieną asmeninę transformaciją – netobulumo priėmimą. Kasdienybė neturi atrodyti it socialinio tinklo „Instagram“ nuotrauka. Joje yra neplautų indų, neklotų lovų, nepadarytų darbų ir nepaklusnių vaikų. Ir visa tai visaverčio, nors ir ne visada estetiško, gyvenimo dalis. Būtent gebėjimas priimti netobulumą leidžia išsilaisvinti iš dirbtinių normų, kurias kasdien bruka medijos. Nebūtina turėti tai, ką turi ir socialiniuose tinkluose rodo kiti, būti laimingam galima tiesiog atliepiant savo autentiškumą.

 

Nuo lėto maisto iki lėtų miestų

 

Apie autentiškumą ir jo paieškas šiuolaikiniame pasaulyje savo tekstuose ir tinklalaidėse kalba danų psichologė Birgitte Sølvstein. Ji sako, kad lėto gyvenimo pasirinkimas greito tempo pasaulyje kartais nepatogus. Tačiau tik iš pradžių. Iki tol, kol sulėtinti gyvenimo tempą apsisprendęs žmogus išmoksta naudotis visais lėto gyvenimo filosofijos įrankiais. Juk visi turime įpročių ir net automatinių sistemų, kurios padeda sustyguoti kasdienybę. Tad kol tas įprotis yra viską daryti kuo greičiau, tol sulėtėti nepavyks. Psichologė pataria pradėti nuo paprasčiausių dalykų, pavyzdžiui, mėgautis lėtuoju maistu. Juk ne be priežasties visas lėtasis judėjimas ir prasidėjo nuo mitybos. Valgyti lėtai pirmiausia reiškia skirti tam laiko, dalintis maistu su artimaisiais, padengti stalą ir, jeigu įmanoma, gaminti pačiam iš vietinių ir šviežių produktų. Lėtasis maistas ir tinkami valgymo įpročiai padeda spręsti net kelias greito tempo sukeltas problemas. Pirmiausia lėtesnis ir sąmoningesnis valgymas padeda sumažinti ar net visiškai atsikratyti streso sukeliamų virškinimo problemų. Juk moksliškai įrodyta, kad įtampa ir skubėjimas valgant sukelia gastroezofaginį refliuksą. Rūgštingumo padidėjimą ir aibę kitų virškinimo trakto susirgimų. Ne mažiau svarbu ir tai, kad kasdien gaminant namuose ir darant tai sąmoningai mažėja maisto atliekų, kas yra šių laikų prioritetas.

 

Lėtesnis gyvenimas tapo kokybės, ramybės ir gebėjimo mėgautis savo kasdienybe sinonimu. O ieškant tos tikrosios gyvenimo kokybės žmonės neretai ryžtasi iš didelių miestų išsikraustyti į priemiesčius ar net nedidelius kaimelius. Tai tarsi miestiečių sugrįžimas į gamtos prieglobstį, kur laikas iš tiesų slenka šiek tiek lėčiau. Apie tai, kad lėtojo gyvenimo judėjimas tampa vis populiaresnis, rodo faktas, jog šiuo metu pasaulyje yra 252 vietovės, turinčios oficialų lėtojo miesto statusą. 2012 m. tokių buvo tik apie 90. Lėtųjų miestų asociacijos būstinė yra Italijoje, ir ši asociacija aktyviai padeda lėtiesiems miestams įgyvendinti savo tikslus, garsina juos pasaulyje. Šie miestai nėra utopijos, o konkretūs pavyzdžiai, kuriuos galima aplankyti bei patirti gyvenimo juose realybę. Beje, Baltijos šalyse jų dar nėra nė vieno, tačiau Anykščiai planuoja tapti pirmuoju mūsų regione. Norint oficialiai tapti lėtuoju miestu, privaloma prisiimti daugiau nei 50 įsipareigojimų, tokių kaip triukšmo, taršos ir eismo mažinimas, aplinką tausojančių technologijų propagavimas, pėsčiųjų zonų bei žaliųjų erdvių didinimas, vietinių verslų ir amatų skatinimas, vietinės virtuvės tradicijų puoselėjimas ir pan. Tada tarptautinio „Cittaslow“ (lėtieji miestai) tinklo inspektorius patikrina visas 52 privalomas sąlygas ir, jeigu viskas tikrai yra lėta, miestui kandidatui suteikiamas trokštamas titulas. Jis galioja trejus metus, paskui visą procedūrą reikia kartoti.

 

7 praktiniai lėto gyvenimo patarimai

 

Lėčiau gyventi aplinkoje, kuri tokį gyvenimo būdą palaiko ir jam sukuria palankias sąlygas, yra lengva, malonu. Tačiau ką daryti tiems, kurie jaučiasi pervargę savo kasdienybėje, bet neturi galimybės mesti darbo ir išsikelti į sodybą ant ežero kranto? Atsakymas, kurį pateikia lėto gyvenimo filosofai, – lengvas ir sudėtingas vienu metu. Jie ragina gyvenimą supaprastinti ir minimalizuoti. Būtent šie du dalykai padeda sulėtinti tempą ir sutelkti dėmesį į tai, kas iš tiesų svarbu bei kokybiška:

 
  • Minimalizmo koncepcija ragina atsikratyti perteklinių daiktų ir tikslų. Statistika rodo, kad per savaitę vidutiniškai namams tvarkyti ir turimiems daiktams organizuoti žmonės (dažniausiai moterys, turinčios vaikų) skiria net 14–18 val. Viena vertus, tai atrodo nedaug, tačiau tuo pat metu yra labai daug vien tam, kad būtų surinkti išmėtyti drabužiai, žaislai ir įvairūs rakandai, kurie kasdien net nėra naudojami. Lėto gyvenimo šalininkai sako, kad sumažinus turimų drabužių, kosmetikos priemonių, net indų bei įrankių kiekį tvarkymosi laikas sutrumpėja perpus. Tai reiškia mažiau skalbimo ir plovimo, mažiau dulkių šluostymo. Svarbiausia, kad, norint sutvarkyti gyvenamąją erdvę, nereikės skirti 4–5 val. kiekvieną šeštadienį. Minimalizmas nereiškia gyventi asketiškai it vienuolyne. Reikia tik namuose pasilikti tuos daiktus, kurie iš tiesų naudojami, rinktis kokybiškesnius ir ilgiau tarnaujančius. Tai įprotis, naudingas ne tik psichikai, bet ir aplinkai.
  • Kasdien pabūti gamtos apsuptyje. Vos 15 min. trukmės pasivaikščiojimas gamtoje padeda nuraminti emocijas, sulėtinti širdies ritmą ir sumažinti kraujo spaudimą. Buvimas gamtoje mažina stresą. Tai nustatyta ir patvirtinta moksliniais tyrimais. Įrodyta, kad sumažėja streso hormonų ir kitų su stresu susijusių biožymenų lygis bei su streso atsako paleidimu susijusių smegenų dalių aktyvavimas. Tokiu nuostabiu gamtos poveikiu gali pasinaudoti net miestiečiai. Juk miestuose esama parkų, medžiais apsodintų skverų ir upių pakrančių. Neturint tokios galimybės kasdien mėgautis natūralia gamta, galima pasitenkinti pakaitalu. Smegenys naudos gauna klausantis paukščių čiulbėjimo ir vandens čiurlenimo, taip pat naudingas gamtos vaizdų stebėjimas per ekraną. Vienas tyrimas palygino žmonių, kurie vaikščiojo lauke natūralioje arba miesto aplinkoje, rezultatus su tų, kurie žiūrėjo vaizdo įrašus apie šias sąlygas. Nustatyta, kad bet koks buvimas gamtoje – gyvai ar per vaizdo įrašą – pagerino dėmesį ir teigiamas emocijas.
  • Pradėti dieną lėtai. Smegenys pačios jautriausios pirmas 15 min. po pabudimo. Tad tai, kaip pabundate ir ką darote tik pramerkę akis, duoda toną visai dienai. Jeigu vos tik iššokus iš lovos apima stresas, kad kažko nespėsite, tai iš tiesų ir nespėsite. Mat smegenys iškart išskirs streso hormonų, todėl visą dieną jausitės, lyg kovotumėte su nematomais priešais. Daiktai kris iš rankų ir nepavyks sutelkti dėmesio. Dar blogiau, jeigu pirmosios ryto minutės praleidžiamos tikrinant išmanųjį telefoną ir socialinius tinklus. Didelis kiekis informacijos sujaukia natūralią minčių tėkmę ir sudirgina smegenis. Tad rytus reikėtų leisti kuo ramiau net ir tuo atveju, jei tenka aukoti pusvalandį miego. Idealu dieną pradėti nuo dušo, vos 2–4 min. trunkančių kvėpavimo pratimų ir puodelio kavos ar arbatos, kuri geriama ne paskubomis, o jaučiant kiekvieną skonio natą. Lėti rytai – labai naudingas įprotis, kuris ilgainiui padeda suformuoti racionalų streso atsaką. O tai naudinga fizinei ir psichinei sveikatai.
  • Išmokti sąmoningai pasakyti „ne“. Veikiausiai vienas sudėtingiausiai pasiekiamų lėto gyvenimo tikslų. Visi norime būti naudingi ir padėti kitiems. To esame mokomi nuo vaikystės. Taip pat turiningas ir užimtas socialinis gyvenimas vis dar siejamas su aukšta gyvenimo kokybe. Tačiau iš tiesų esama daugybė perteklinių ryšių ir įsipareigojimų. Neprivaloma leisti laiko su kolegomis ir kiekvieną savaitgalį pramogauti su draugais, jeigu to daryti nesinori. Pabūti vienumoje namuose ar tiesiog praleisti laiką darbuojantis sode yra lygiai taip pat vertinga, kaip ir dalyvauti vakarėlyje. Viskas priklauso nuo asmeninių prioritetų. Žodelį „ne“ ištarti dera ir tuomet, kai kažkas reikalauja iš jūsų daugiau nei norite ar galite suteikti. Tiesa, išmokus atsisakyti to, kas nėra prioritetas, galimai sumažės draugų ir pažįstamų ratas. Tačiau lėtas gyvenimas yra ne apie kiekybę, o apie kokybę. O kokybiški santykiai reiškia asmeninių ribų gerbimą.
  • Gaminti savo rankomis. Vienas aspektų, kuriuo pasižymi lėtas gyvenimas, – gebėjimas pajusti malonumą ir prasmę kažką darant savo rankomis, o ne kuo greičiau įsigyjant daiktą parduotuvėje. Ne visi gali tapti nagingais medžio meistrais ar kruopščiais siuvėjais, tačiau kiekvienas gali išmokti raugti agurkus ar išvirti uogienės. Gamyba moko mėgautis procesu ir įsisąmoninti tai, kaip atsiranda daiktai. Džiaugsmas, kuris pajuntamas kažką sukūrus, yra tikrasis kokybiško gyvenimo rodiklis.
  • Trumpam atsijungti. Žmonėms dažnai atrodo, kad jie stokoja laiko tam, kuo norėtų ar turėtų užsiimti. Tačiau pamirštama, kad beveik visas mūsų laikas priklauso mums patiems, nebent nusprendžiame dalį jo iššvaistyti. O švaistome dažniausiai nesąmoningai. Virtualaus privataus tinklo „NordVPN“ 2021 m. birželį atliktas tyrimas atskleidė, kad per savo gyvenimą tautiečiai internete praleidžia 25 m. 3 mėn. ir 5 d. Tai kiek daugiau nei trečdalis lietuvių vidutinės gyvenimo trukmės. Tyrimo rezultatai parodė, jog daugiau nei 56 val. per savaitę skiriamos skaitmeninėms medijoms, o tai daugiau nei dvi pilnos paros naršant internete. Per metus šios valandos virsta beveik 123 d. Iš minėtų 56 val. per savaitę, vidutiniškai 20 val. 34 min. skiriamos darbui, o likusios 36 val. 1 min. – įvairioms internetinėms veikloms. Šį skaičių trigubai sumažinti rekomenduoja ir medikai, psichologai. Mat sparčiai auga žmonių, priklausomų nuo socialinių tinklų ir interneto. Ši priklausomybė kenkia gyvenimo kokybei. Pagrindinis patarimas, kuriuo dalijasi specialistai, – sąmoningas laiko, praleidžiamo naudojantis medijomis, kontroliavimas. Tai reiškia, kad kasdien pramogauti socialiniuose tinkluose derėtų ne ilgiau nei 30 min. O bent kartą per savaitę naudinga 12 val. atsijungti nuo medijų ir leisti sau pailsėti be naršymo ir net televizoriaus žiūrėjimo.
  • Mėgautis kasdienybe ne tik per atostogas. Lėtas gyvenimas laikomas šiuolaikine prabanga, nes leidžia pajusti, kad patys valdome savo gyvenimą. Tai nereiškia nieko neveikimo ir darbo atsisakymo. Sulėtinimas padeda atrasti prasmę, o ši tikrai ne visada susijusi vien su malonumais. Veikiau tai balansas. Žmogus dirba, atlieka kasdienes užduotis, skiria dėmesio bei laiko artimiesiems ir visa tai daro suvokdamas, kam tai reikalinga. Greta pareigų atlikimo gyvenant lėčiau atrandami ir maži malonumai, kurie kasdienybę paverčia geresnę. Tad iš tiesų kasdien vien sau verta skirti šiek tiek laiko: užsiimti hobiais, pamiegoti pokaičio, paskaityti knygą ar pabendrauti su tais, kurie įkvepia. Nedidelė kasdienė porcija dėmesingumo sau leidžia išmokti negyventi nuo atostogų iki atostogų, o pradėti mėgautis visais metų laikais ir visomis savaitės dienomis.

 

Autorius Eglė Stratkauskaitė