Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie laimės ekonomiką. Atliekama daugybė tyrimų siekiant nustatyti, kas lemia žmonių laimę. Kiekvienam ją suteikia skirtingi dalykai. Be to, pasitenkinimo jausmas gali kisti nuo aplinkybių, tokių kaip pandemija ar karas. Pažvelkime iš arčiau, kaip jis pasikeitė mūsų šalyje. 

 

laimė

Atskaitos taškas

 

Iš tikrųjų laimė yra subjektyvi. Visgi jį lemia vienodos priežastys. Pradiniam laimės pojūčiui, anot ekspertų, pakanka vos kelių esminių sąlygų – vandens, maisti, saugumo bei laisvės. Jei jos yra, asmuo turi pamatą laimei.

 

Kai pirminiai poreikiai patenkinti, yra stogas virš galvos, pavalgyti, atsigerti, galima kalbėti apie kiekybę ir kokybę. Kokio ir kiek maisto turima: tik gyvybei palaikyti ar būti sočiam ir sveikam? Jei asmuo sotus ir sveikas, kyla kitų klausimų. Koks jo gyvenamasis būstas: ar jo neužsemia, ar ne kiauras stogas, ar gyvenama saugioje šalyje?

 

Taip po mažą žingsnelį laimės suvokimas plečiasi, prijungiama sveikatos priežiūra, išsilavinimas, darbas, pramogos, vaidmuo bendruomenėje ir t. t. Verta įsidėmėti, kad jei nepatenkinti pirminiai poreikiai, pavyzdžiui, žmogus nesijaučia saugus, laimė griūva kaip kortų namelis.

 

Pandemijos akivaizdoje

 

Į mūsų saugumą beveik prieš 3 m. pasikėsino visą pasaulį paveikęs koronavirusas. Pandemija ilgam laikui atėmė ramybę: bijota dėl savo ir artimųjų sveikatos, darbo vietų. Liūdėta dėl žlugusių planų keliauti ar švęsti svarbias šventes. Daugelis žmonių patyrė visas netekties stadijas, kai liga pasiglemžė artimuosius.

 

Anot psichologų, pandemijos metu vieną didžiausių iššūkių kėlė atskirtis. Saviizoliacija, nors ir taikoma dėl bendro saugumo, riboja asmeninę laisvę ir neišpildo pirminių laimės sąlygų. Iki pandemijos 38,8 % lietuvių psichologinę būklę apibūdino kaip prastą, o 2021-ųjų vasarį šis rodiklis dar pakilo: psichologinių sunkumų patyrė net 46,5 % gyventojų. Pastebėta, kad neigiamas karantino ir dėl jo įvesto nuotolinio mokymosi pasekmes patyrė ir vaikai: jiems trūko socializacijos, bendravimo su bendraamžiais, įprastos kasdienės rutinos. Galima drąsiai teigti, kad pandemija atėmė iš mūsų dalį laimės. Beje, atlaisvinus karantino suvaržymus psichologinės savijautos rodikliai iškart pagerėjo. Depresiją ir nerimą jautė beveik perpus mažiau apklaustųjų nei per pandemiją.

 

Karo grėsmė

 

Pradėjus jaustis geriau į laimės jausmą pasikėsino Rusijos įsiveržimas į Ukrainą. Vos už kelių šimtų kilometrų vykstantis karas ilgam laikui atėmė saugumo jausmą. Daugelis šalies gyventojų turi gyvų artimųjų, atsimenančių rusų elgesį Antrojo pasaulinio karo metais, okupaciją, trėmimus, prievartavimus. Šiuos liudijimus girdėjusi ir jaunoji karta. Todėl mintis užvaldė baimė, o ją stiprina Rusijos pozicija Baltijos šalių atžvilgiu.

 

Kilusį išgąstį netrukus pakeitė noras imtis veiksmų – daugelis susitelkė pagalbai. Piliečiai gelbsti pavieniui ir bendrai, teikia tiek materialią, tiek emocinę paramą. Tačiau susitvarkyti su užklupusia baime, nežinia, nerimu ne taip paprasta. Be to, laimei koją kiša dar vienas veiksnys – išgyvenusiojo kaltė. Psichologai aiškina, kad ją jaučia asmenys, kuriems kritinėje situacijoje pasiseka labiau, pavyzdžiui, automobilių avarijoje išgyvenęs žmogus žuvus įgulai ar bombardavimą atlaikiusio namo savininkai, kai nuo Žemės paviršiaus nušluoti kaimynų būstai. Šalies gyventojai gali jausti išgyvenusiojo kaltę, nes ne jų šalį užpuolė pirmą. Šis jausmas trukdo džiaugtis kasdieniais įvykiais, švęsti asmenines šventes, keliauti, Tokiu būdu sumažina patiriamą laimę.

 

Nauja laimė – dovanoti

 

Lietuvių dosnumas padedant Ukrainai nustebino ir ukrainiečius, ir pačius tautiečius. Esame maža šalis, tačiau lyderiaujame teikdami visokeriopą paramą Ukrainai – tiek pinigais, tiek ginklais ir prieglobsčiu. Pagalba, palaikymas ir savanoriavimas daugeliui tapo papildoma veikla po darbo ar studijų. Tai atima laiko, lėšų ir reikalauja daug vidinės energijos. Tačiau atgal sugrįžta keleriopai – jaučiamės atliekantys prasmingą ir gerą darbą, realizuojame save. Taip pat tampame šiek tiek laimingesni. Tyrimai rodo, kad taip ir turėtų būti.

 

Kanados ir JAV mokslininkai nustatė, kad investuodami į kitus, o ne save, jaučiamės laimingesni. Daugiau nei 600 amerikiečių atsakė į klausimus apie patiriamą laimę ir atskleidė savo metines pajamas ir apytiksles išlaidas (komunaliniai mokesčiai, maistas, drabužiai, dovanos sau bei kitiems, aukos labdaros organizacijoms). Mokesčiai, išlaidos maistui ir buičiai bei dovanos sau pateko į kategoriją „asmeninės išlaidos“, o kitų žmonių dovanoms ir labdarai išleisti pinigai  – į grupę „leidžiu kitiems“. Paaiškėjo, kad leidžiant pinigus asmeniniams poreikiams nesijaučiama nei laimingesniais, nei mažiau laimingais, o skiriant juos kitų poreikiams, laimės rodikliai gerokai kyla aukštyn.

 

Kiek lemia pinigai?

 

Neretai juokaujama, kad laimė slypi ne piniguose, o jų kiekyje. Anot specialistų, yra ne visai taip.  Pinigai laimės suteikia tik, kai jų turima nepakankamai. Jei trūksta lėšų skanesniam maistui, gražesniam būstui, saugesniam automobiliui, kelionėms, jau nekalbant apie sveikatos priežiūrą ar kitus gyvybiškai svarbius poreikius, žmogus laimę sieja su pinigais ir galvoja, kad yra nelaimingas, nes neturi pinigų. Iš tiesų jis nuoširdžiai taip jaučiasi. Todėl kai gauna pinigų, laimės indeksas padidėja.

 

Kai asmens uždarbio užtenka poreikiams patenkinti ir svajonėms pamažu įgyvendinti, pinigai netenka reikšmės laimei. Tuomet ją suteikti gali skirtingi veiksniai. Neretai jie nieko nekainuoja, bet yra sunkiai pasiekiami: vidinė ramybė, nuoširdus artimųjų rūpestis, meilė, taika ir pan.

 

Anot psichologų, pajutus, kad pinigai nedžiugina, reikėtų koncentruoti dėmesį į kitus pasitenkinimą teikiančius dalykus. Svarbu sustoti, negyventi vien dėl turto.

 

Įvertinti, ką turi

 

Keičiantis aplinkybėms, kinta ne tik požiūris į pinigus, bet ir pati laimės koncepcija. Taikai ir sveikatai teikėme mažiau reikšmės, kai joms nekilo grėsmė. Šiuo metu vertiname pamatinius dalykus – nuoširdumą, pagalbą, gailestį, rūpestį, atjautimą, saugumą. Kritinė situacija dėl pandemijos ir karo keičia vertybių sistemą. Konkurencija, asmeninės ambicijos, pripažinimo siekis tapo ne tokie svarbūs kaip anksčiau. Dėl pandemijos buvome atskirti nuo artimųjų, todėl dabar labiau branginame laiką kartu, norime dažniau susitikti, ilgiau šnekučiuotis. Negalėdami išvykti už miesto ribų, ištroškome gamtos ir šiuo metu joje leidžiame daugiau laiko. Kas išvengė ligos ar lengvai ja persirgo, daugiau dėmesio skiria imuniteto stiprinimui ir labiau rūpinasi savo ir artimųjų sveikata.

 

Karas paskatino vertinti tai, apie ką anksčiau nesusimąstėme: saugų dangų, iš kurio nekrinta bombos; tyrą orą, kuriame nėra degėsių kvapo; galimybę vežti vaikus į mokyklą ir eiti į parduotuvę ar pas odontologą. Ką jau kalbėti apie galimybę laisvai judėti, gerti ir valgyti. Apie visa tai net nesusimąstydavome, o dabar tapome kuklesni, dėkingesni, supratingesni.

 

Išmoktos pamokos

 

Kritinėse situacijose išmoktos pamokos gali būti ir asmeninės, ir bendros. Jos prisideda prie bendros gyvenimo kokybės ir individualaus laimės pojūčio. Pandemijos metu tiek atskiri žmonės, tiek įmonės suprato, kiek laiko švaistyta nereikalingiems susitikimams, susirinkimams ir darbų aptarimui. Pasirodo, per jį galima atlikti nemažai svarbių darbų.

 

Nemokėję naudotis kompiuteriu išmoko tai daryti ir nesudarė eilių banko bei pašto skyriuose. Dirbdami iš namų išmokome planuoti laiką, daugiau gaminome naminio maisto, ilgiau buvome su artimiausiais šeimos nariais, kuriems dėl darbų neretai trūkdavo dėmesio. Juokaujama, kad pandemija pagaliau išmokė žmones plauti rankas ir teisingai čiaudėti bei kosėti. Supratome, kaip svarbu laikytis tinkamo atstumo stovint prie kasos.

 

Karas išmokė kitokių pamokų. Visų pirma, susimąstėme apie savo ir artimųjų saugumą, kitaip paskirstėme išlaidas, dažnas susidėliojo planą, ko imtųsi šalį užklupus karui. Daugelis suvokė pertekliaus, kuriame gyvename, mastą ir tapo dosnesniais. Iš naujo įvertino asmeninio gyvenimo ir erdvės ribas, suteikė prieglobstį karo pabėgėliams. Užuot pinigus švaistę nereikšmingiems daiktams, išmoko aukoti, remti, padėti. Šios vertingos pamokos ir ateityje padės kurti asmeninę bei bendruomeinę laimę.

 

Saugoti laimės jausmą

 

Kartais laimei sukurti ir pajusti reikia pastangų. Svarbu ją išsaugoti, jei jau apsigyveno širdyje, Labiausiai laimei trukdo baimė. Deja, jos aplink mus šiuo metu labai daug. Mažiau bijosime, jei laikysimės informacinės higienos. Svarbu žinoti, kas vyksta pasaulyje, įskaitant ir karą Ukrainoje, tačiau tikrai nebūtina skaityti kiekvieno straipsnio, žiūrėti kraupių nuotraukų ir vaizdo įrašų. Anot psichologų, pakanka naujienas tikrinti ryte ir vakare, rasti koncentruotus žinių šaltinius, be smulkmenų ir šiurpių detalių.

 

Jei ir toks informacinis srautas veikia neigiamai (sunku nukreipti mintis ar susitelkti darbui, vargina nemiga, slogi nuotaika, nerimas), reikėtų daryti pertrauką ir pailsėti emociškai.

 

Patariama stengtis kasdien rasti smulkmenų, suteikiančių laimės. Kiekvienam jos skirtingos, tačiau laikas gamtoje, sportas, sveika mityba, buvimas su pozityviais žmonėmis visus veikia teigiamai.

 

Jei nepavyksta pasiekti pusiausvyros, neigiamos emocijos ima viršų, derėtų pasikonsultuoti su specialistu.

 

Kuo čia dėti lūkesčiai?

 

Ne veltui sakoma, kad laimę susikuriame patys. Juk iš tiesų niekas negali atnešti jos ant lėkštutės ar liepti būti laimingam. Specialistai atkreipia dėmesį, kad laimės stygių dažnai lemia nusivylimas – kai kažko labai tikimasi, tačiau negaunama, arba kai gautas dalykas nesuteikia įsivaizduoto pasitenkinimo.

 

Anot mokslininkų, neatsitiktinai skurdžiose šalyse visi šypsosi, juokiasi, šoka ir dainuoja – jų pečių neslegia dideli rūpesčiai: užtenka, kad šiandien turi pavalgyti, o trobelės nenuplovė liūtis. Kuo šalis labiau išsivysčiusi, tuo didesnė konkurencija ir tarpusavio lenktynės: kiekvienas siekia uždirbti vis daugiau, kad galėtų gyventi gražesniame name ir važinėti prabangesniu automobiliu, kad vaikai galėtų lankyti geresnę mokyklą ir t. t. Siekis daugiau uždirbti didina ne tik konkurenciją tarp žmonių, bet ir kasdien patiriamo streso kiekį. Galų gale įsisukę į amžino darbo ir tariamo pinigų stygiaus ratą, žmonės tampa vis mažiau patenkinti, net ir turėdami prabangius automobilius, namus, gerus darbus ir puikiai išlavintus vaikus. Ką daryti?

 

Ekspertai ragina atsisukti į skandinavų šalis. Mat jose fiksuojamas aukščiausias laimės indeksais. Praėjusių metų duomenimis, čia nelaimingi vos vienas ar du žmonės iš šimto. Pasirodo, jie laimę vertina matematiškai – kaip skirtumą tarp realybės ir lūkesčių. Taigi, laimingam būti galima dviem būdais: gyventi įgyvendant ambicingus planus arba nekurti labai didelių tikslų. Paprasčiau tariant, jei galvojame, kad turime būti milijonieriais, o jais taip ir netampame, niekada nesame laimingi.

 

Derėtų išmokti valdyti asmeninius lūkesčius. Jei iš gyvenimo tikėsimės mažai, gana daug smulkmenų mus maloniai nustebins. Net nedidelis atlyginimo padidinimas, premija, vaiko perskaityta knyga, draugo žinutė, saulėtas rytas, taika suteiks laimės.

 

Įdomu

 
  • Kasmetinėje Jungtinų Tautų „Pasaulio laimės indekso“ ataskaitoje skelbiamos laimingiausios valstybės.
  • Vertinama atsižvelgiant į daugelį kriterijų: šalies bendrąjį vidaus produktą (BVP), socialinės paramos sistemą, asmenines teises ir laisves, korupcijos paplitimą, COVID-19 situaciją ir kt.
  • Šiemet 5 kartą iš eilės daugiausia balų surinko ir laimingiausia pasaulio valstybe tapo Suomija.
  • Antroje vietoje – Danija. Islandija, pernai užėmusi ketvirtąją vietą, pakilo į trečiąją.
  • Šveicarija liko ketvirtoje vietoje, iškart po jos – Nyderlandai ir Liuksemburgas.
  • Lietuva laimingiausių šalių sąraše užima 34 vietą (pernai buvome 38, o 2016 m. – 60).
  • Estija užėmė 36, o Latvija – 42 vietą.
 

SPECIALISTĖS KOMENTARAS

Sertifikuota geštalto terapeutė, trenerė ir biblioterapeutė

 

Daiva Žukauskienė 

 

Vargu, ar yra žmonių, patiriančių gryną laimės jausmą. Daugelis jį painioja su džiaugsmu ir meile. Visgi šie jausmai skirtingi. Laimei būdingas skaidrumas, lengvumas, svaiginantys galvą ir maloniai atpalaiduojantys kūną.

 

Tai būsena, kai jaučiama visiška ramybė, saugumas, kai vidinis pasaulis ir supanti aplinka kupina taikos. Laimės jausmo dažniausiai netenkame praradę taiką su savimi, kai neklausome savo kūno, kai kliaujamės tik šaltu protu ir racionaliai matome pasaulį. Laimė neracionali. Ji nebūna iš išskaičiavimo ar dėl susiklosčiusių tinkamų sąlygų. Ji aplanko, kai esame atsipalaidavę: neįmanoma vienu metu būti ir laimingam, ir įsitempusiam.

 

Būti laimingu nepriversi

 

Laimei negalioja priežasties ir pasekmės dėsnis. Dažnai girdime sakant „turėtum būti laimingas“. Tačiau žodžiai  „turėtum“ ir „privalėtum“ visiškai nedera su laimės būsena. Ji yra arba nėra. Laimės negalima suprasti protu, ji jaučiama ir patiriama visu kūnu. Protas tik gali ją atpažinti. Laimė patiriama, kai mažiau galvojama, mažiau racionaliai svarstoma, kaip, kas, kada ir kodėl, kai tiesiog gyvenama šia akimirka.

 

Šis jausmas leidžia keliauti siurrealiais pasauliais, svajoti apie dangiškus migdolus, juos ragauti. Ji leidžiasi į praeities keliones ir prisimena pirmus bučinius bei kitus malonius pirmus kartus. Laimė – visiška lengvabūdė ir jai nesvarbu, kad visa tai netikra, naivu, kvaila ir vaikiška. Labiausiai jos siekia ir ją patiria vidinis vaikas. Jis su nuostaba žiūri į gyvenimą, leidžiasi į nuotykių paieškas, žaidžia su pasauliu, savimi ir kitais. Laimės jausmą prarandame, kai suaugame rimtąja prasme, kai gyvenimą apsunkiname savomis ir svetimomis taisyklėmis, kai įspraudžiame save į rėmus, užsidedame rimtas socialines kaukes (vadiname jas rimtais vaidmenimis) ir kopiame gyvenimo ar karjeros laiptais.

 

Laimę lengva prarasti

 

Taip pat ir sveikatą. Šie du dalykai labai susiję: sunku būti laimingam, kai skauda fizinį kūną, dar sunkiau, kai sergama dvasiškai. Sudėtinga patirti laimę, kai aplinkoje per daug proto, liūdesio, rimties. Girdėjau kitus sakant, taip pat patyriau pati, kad laimingesni jaučiamės svečioje šalyje, kitame nei gimtasis mieste. Namų rutina mažina pasitenkinimo jausmą. Skubėjimas atlikti visus dienos darbus verčia būti įsitempusius ir nelaimingus.

 

Lėtesnį gyvenimo tempą pasirinkę žmonės, gyvenantys arčiau gamtos ir žemės,  yra daug laimingesni. Laimės pojūtį didina dangus virš galvos ir matomas platus horizontas. Ne perkeltine, o tiesiogine prasme – laimingesni esame lauke, gamtoje, o ne uždaryti patalpoje.

 

Taip jaučiamės būdami su panašiais į save, su tais, kuriuos mylime. Visiškas susiliejimas su kitu žmogumi ne dažnas gyvenime. Susiliejimą, ribų ištrynimą patiriame mylėdamiesi. Laimingos jaučiasi būsimos mamos, nešiodamos naują gyvybę, maitindamos savo atžalą krūtimi. Dalytis savimi, vidiniu pasauliu besąlygiškai yra laimė.