Kultūra išgelbės pasaulį

Dainininkę ir reklamos specialistę Dovilę Filmanavičiūtę nesuklysime pavadinę socialine aktyviste ar nuomonės formuotoja. Pastarasis titulas asocijuojasi su produktų reklamavimu, tačiau Dovilės atveju – tai nuoširdžios kultūrinių renginių ir knygų rekomendacijos, atviros diskusijos visuomenei jautriomis temomis ir jauki satyra apie asmenines patirtis.

Dovilė Filmanavičiūtė, Žanetos Pau nuotrauka.

Dovile, ar visuomet buvote socialiai, politiškai aktyvi, turinti ir nebijanti reikšti nuomonės?

Mano tėvai visada eidavo balsuoti, niekada šeimoje nebuvo kalbama, kad Lietuvoje viskas blogai ir nieko negalime pakeisti. Lietuva visada mūsų šeimai labai svarbi, o pokyčių siekiama asmeninėmis pastangomis, tarp kurių – teisė ir pareiga balsuoti. Man labai pasisekė ir su pedagogais vidurinėje mokykloje, vėliau Vilniaus P. Vileišio gimnazijoje. Nuo pat pirmų klasių buvo statomi teisingi vertybiniai pamatai, o gimnazijoje jau pati aktyviai įsitraukiau į visuomeninę veiklą. Buvau mokyklos prezidentė ir, jei į svečius atvažiuodavo garbus svečias (pavyzdžiui, prezidentas V. Adamkus), kas kitas, jei ne Filmanavičiūtė, jam ves ekskursiją (šypsosi). Visada man daug kas rūpėjo, norėjau keisti įvairius dalykus, pradėdama nuo savęs. Tokias pat vertybes diegiame ir sūnui Kristijonui, kuris kartu eina balsuoti nuo mažų dienų.

Kokioms socialinėms problemoms neliekate abejinga?

Man labai svarbi moterų emancipacija, moterų ir žmonių teisės, siekis neskirstyti pagal seksualinę orientaciją, religiją, odos spalvą, socialinę padėtį. Kai gimė sūnus, dar labiau ėmė skaudėti širdį už niekieno vaikus arba kažkieno vaikus, kuriuos supa pagarbos augantiems žmonėms ir elementarioms jų teisėms nejaučiantys asmenys. Dažnai kalbu apie vaiko atvaizdo saugojimą ir pagarbą vaikui iš esmės.

Jautri tema – neįgaliųjų ir kitokių iššūkių turinčių žmonių integracija į visuomenę. Sunku patikėti, kad 2024 m. vis dar aiškinamės, jog autizmas – ne liga, o neuroįvairovė. Kad šį spektrą turintys žmonės yra tokie patys, su savo talentais ir demonais, kaip ir visi. Kad neįgalius ar socialinių iššūkių turinčius vaikus auginančios mamos nenusipelno pasmerkimo. Kad motinystė – pasaulį aukštyn kojomis verčianti patirtis ir šviežių mamų psichinė sveikata itin trapi, joms reikalinga elementari pagalba namuose. Problemų tikrai nemažai, bet aš visada laikausi optimistinės linijos ir raginu visus pradėti nuo savęs.

Kodėl svarbus asmeninis indėlis?

Man, kaip emocionaliam žmogui, norėtųsi greitų ir ryškių pokyčių, bet žinau, kad taip nebūna. Tikiu, kad einame geru keliu (pakanka palyginti su situacija, kuri buvo prieš 20 m.) ir net maži pokyčiai yra reikšmingi. Galime pradėti nuo savęs, nuo artimo šeimos rato, nuo darželio ar mokyklos bendruomenės – pamažu pasikeis ir valstybė. Aišku, kartais atrodo, kad užkniso kovoti už viską ir už nieką, bet apsigręžiu ir vėl bandau aiškinti apie partnerystės įstatymo svarbą. Taip esu išauklėta ir įtikėjusi.

Vis dažniau žmonės skundžiasi, kad informacinis laukas itin neigiamas, tamsus. Ar jums pavyksta palaikyti informacinę higieną?

Ką tik pergyvenome pandemiją, kuri atrodė kaip siaubo filmas, o dabar gyvename net dviejų didelių karinių konfliktų sąlygomis. Reikia būti akmeniu, kad tai nepaveiktų, nejaudintų, negąsdintų. Kita vertus, karo Ukrainoje iniciatoriams tik ir norisi, kad krūpčiotume, kad būtume psichologiškai palūžę. Disciplinuotas informacinio lauko ribojimas – būdas neišprotėti. Kartais net fiziškai jaučiu, kaip mane išderina, išdirgina net ir nelabai tamsios temos, bet aršios diskusijos, įvairios nuomonės, pykčiai apie dalykus, kurių tie žmonės net nesupranta. Man kartais naudinga išjungti telefoną, nelįsti į socialinius tinklus, neskaityti komentarų ir nedalyvauti diskusijose.

Kas padeda atkurti vidinę darną?

Labai džiaugiuosi, kad gyvename pasaulyje, kur pilna priemonių, kaip kompensuoti norą virti tose tamsiose sultyse. Dažnai akcentuoju, kad kultūra išgelbės pasaulį: galybė parodų, filmų, spektaklių, festivalių, knygų. Aš pati ir mano aplinkos žmonės jaučia didžiulį poreikį pailsinti ir praturtinti save, atsakyti į egzistencinius klausimus, o menininkai yra pirmieji, kurie mums padeda tai padaryti. Esu visiškai už prievartinį savęs išmetimą iš nesustojančio informacinio srauto ir rūpestį savimi bei šeima. Tam tinka ne tik kultūra, bet ir dviratis, paspirtukas, gamtos stebėjimas. Žiū, jau parke pražydo kaštonai, jau išlindo eglių ūgliukai ir galima virti sirupą… Daug puikių dalykų, bet jų link save kartais tenka vyti botagu (šypteli).

Dažnai dalinatės knygų, filmų, spektaklių rekomendacijomis. Kuris paskutinis kūrinys paliko didelį įspūdį?

Neseniai baigiau skaityti A. Rand „Šaltinį“. 800 puslapių! Kaip suprantu iš komentarų, kone paskutinė įšokau į traukinį, nes ši knyga buvo visiškas hitas prieš kelerius metus. „Šaltinis“ paliko didžiulį įspūdį. Nors parašytas 1943 m., siekis eiti savo keliu ir nesileisti į kompromisus bei suvokimas, kad vieni žmonės keičia pasaulį, o kiti tik rūpinasi buitimi – aktualus ir šiandien. Po tokio literatūrinio šedevro buvo neramu, ką toliau reikės skaityti, bet pačiupau italų kilmės aktoriaus S. Tucci memuarus „Skonis: maistas mano gyvenime“ – daug puikių receptų, įdomių biografinių detalių, juodo humoro. Galvoju, paskui jau bus metas perskaityti M. Adomėno knygas „Moneta ir labirintas“ – visi baiginėja jau antrą tomą, o mano dar pirmas dulkes renka.

Kokie kultūriniai renginiai sulaukia jūsų dėmesio?

Ką tik baigėsi festivalis „Naujasis Baltijos šokis“. Iš visų dalyvių labiausiai sužavėjo mano meilės portugalai. Choreografas Marco da Silva Ferreira jau ne pirmą kartą lankosi Lietuvoje su įspūdingais šokio spektakliais. Praėjusiais metais Nacionaliniame dramos teatre stebėjau jo kurtą šiuolaikinio šokio spektaklį, kuriame ryškūs portugalų etnografiniai motyvai. Kartais svarstau, gal praėjusiame gyvenime buvau gimusi Portugalijoje, nes tai mano svajonių šalis, visada patinka muzika, kurią portugalai atveža į „Euroviziją“, žavi jų gyvenimo būdas, sutampa požiūris į įvairius dalykus. Na, o netrukus jau reikės ieškoti bilietų į tarptautinį kino festivalį „Sirenos“, tada vėl į „Scanoramą“. Net nejauku, kaip greitai bėga laikas. Kristupui neseniai suėjo penkeri, atrodo, tik ką nėščia vaikščiojau, o jau žmogus dviračiu važiuoja į darželį.

Kodėl renginių, knygų rekomendacijomis dalinatės su sekėjais?

Jaučiu, kad žmonės manimi pasitiki, gaunu grįžtamąjį ryšį į tai, ką parekomendavau. Smagu sau pasitvirtinti, kad ne vien nuotrauka, kurioje esu gražiu makiažu po filmavimų televizijoje, gali būti pastebėta. Mano tikslas – padėti žmonėms gauti praturtinančių dalykų.

Kiek vietos jūsų gyvenime užima muzika? Ar repertuaras labai pasikeitė tapus mama?

Esame pasidavę visuotinei vinilinių plokštelių madai. Vyrui labiau patinka sunkesnė gitarų muzika, bet turime ir bendrų elektroninių meilių. Sūnus puikiai gaudo visas natas, tai man didžiulė laimė, nors tikrai nenoriu būti ta mama, kuri neišsipildžiusias svajones užkrauna vaikui ant pečių (šypsosi). Gal visi penkiamečiai taip gerai dainuoja? Kristupas yra didžiulis A. Smilgevičiūtės ir R. Radzevičiaus gerbėjas – visur mintinai dainuoja „Tilidūdos“ dainas.

Dėl mano muzikavimo – šią veiklą esu truputį užmetusi. Galvoju, nelabai žinau, ką noriu pasakyti, tai gal ir nereikia? Gal tegul jaunoji karta dainuoja? Visgi labai džiaugiuosi, kad iš tėvų ar kažkur aukščiau man drėbtelta galimybė kurti ir atlikti muziką. Nedramatizuoju, kad šiuo metu tuo neužsiimu, įkvepia mylimos bičiulės G. Kilčiauskienės pavyzdys: buvo „Empty“ žvaigždė, nuėjo į vokalo dėstymą, džiazo žanrą, o dabar renka pilnas sales atlikdama nuostabią popmuziką. Nesivaikydama populiarumo ir nebūdama jaunosios kartos atstovė. Galvoju, kai man stuktels noras, aš dar išbėgsiu į aikštelę (šypsosi). Artimiausia kūrybinė veikla – parašyti knygelę vaikams apie Vilniaus žydus ir įdainuoti lopšinę ankstukams skirtame albume.

Kokias motinystės pamokas vertinate labiausiai?

Kantrybę. Esu karštakošė, bet sūnus išmokė pakvėpuoti ir pagalvoti, kam ir ką sakau. Kaip ir visi tokio amžiaus vaikai, Kristijonas yra labai aktyvus, smalsus, nuolat klausinėja „kas čia“ ar „kodėl“. Kartais nebeturi jėgų ir kantrybės atsakinėti, bet vis tiek atsakai. Pati iš savęs juokiuosi, kad dabar man gali kuolą ant galvos tašyti, o aš kvėpuosiu ir bandysiu su humoru išeiti iš bet kokios situacijos. Su vyru pajuokaujame, kad gyvename tarsi nuolatiniame kare, kai visada turi būti pasiruošęs spręsti įvairiausias problemas, negali jų niekam perleisti ar numesti į šalį – viskas tavo atsakomybė. Vaikui nustatinėdama ribas, aiškindama, kas ir kodėl (ne)galima, ir pati mokausi ribų. Stengiuosi labiau pagalvoti, prieš pasakydama ilgiau svarstau ar tikrai esu teisi, o gal yra daugiau spalvų ir visos jos teisingos.

Kaip atrodo jūsų laikas sau? O gal tokio neturite?

Man atrodo, tie, kas sako, kad neturi laiko sau, arba koketuoja, arba šeimą sukūrė su netinkamu žmogumi. Gal pasigirsiu, bet mūsų namuose nekyla klausimas, ar mama gali nueiti veido masažo. Ne tik gali, bet kartais net užknarkia nemasažuojama (šypsosi). Kažkada skaičiau edukologės A. Landsbergienės mintį, kad mama turi pasakyti, jog pusvalandį skaitys knygą, ir vaikai negali jai trukdyti. Tada žindžiau sūnų, buvau lyg priklijuota prie sofos ir žiūrėjau į tokį požiūrį kritiškai, bet dabar suprantu jo svarbą. Džiaugiuosi, kad ir man pavyksta kažką nuveikti vienai, kol sūnus savarankiškai žaidžia ar piešia.

Manau, laikas sau turėtų tapti įpročiu, kitaip nusivarysi nuo kojų. Tik primenu, kad nuvarytus arklius nušauna (šypteli). Gaila, kad dalis moterų (ne)sąmoningai viską užsikrauna ant savo pečių ir vyras tampa ne partneriu, bet padėjėju. Mano vyras man nepadeda, jis kartu augina mūsų sūnų, kurį abu nusprendėme turėti. Kiekvienas turime rasti laiko praktikuoti dalykus, kurie mums svarbūs, mieli, malonūs. Man tai knyga, masažas, išėjimas su draugėmis suvalgyti tartaro ir pakelti gerų burbulų taurę. Taip pat kartkartėmis, palikusi savo bernus, nusiperku lėktuvo bilietą ir dviem nakvynėms išskrendu kur nors pažiūrėti meno. Už šią galimybę esu jiems labai dėkinga.

Autorius Laima Samulė