Kol galiu kurti komedijas, tol jas ir kursiu

Kino teatruose pradedama rodyti režisieriaus Tado Vidmanto komedija „Milijonieriaus palikimas“. Tai jau trečias kūrėjo filmas, kuriame veiksmas atsispiria nuo milijono, tačiau sukasi ne tik apie jį. „Manau, visi šie mano filmai nebūtų nei įdomūs, nei populiarūs, jeigu juose būtų kalbama tik apie pinigus. Visada stengiuosi papasakoti daugiau, nei atspindi filmo pavadinimas“, – sako režisierius.

Tadas Vidmantas

Tadai, jau trečias filmas, kurio pavadinime minimas milijonas. Kodėl paskutiniu metu jūsų kūryboje vyrauja šis motyvas?

Paskutinis toks filmas buvo 2019-aisiais – „Pats sau milijonierius“. Po jo buvo du serialai ir du filmai visai kitomis temomis. Taigi nepasakyčiau, kad ši tema vyrauja „paskutiniu metu“, tiesiog prie jos sugrįžau. O grįžau todėl, kad nei milijonieriams milijonų, nei žiūrovams filmų apie juos nebus per daug. Pinigai visada yra gera tema atsispirti kuriant filmą, nes aplink ją sukasi daug emocijų ir vertybių. Pinigai gali daug problemų išspręsti, bet ir nemažai jų sukurti…

Su kokiomis mintimis, emocijomis pačiam asocijuojasi milijonas?

Su saugumu, laisve, dėkingumu, vidine ramybe ir optimizmu. Dar su buvimu niekam neskolingu. Nemėgstu būti kam nors ką nors skolingas.

Ar gyvenime esate orientuotas į finansinę sėkmę?

Manau, kad tiek finansinė sėkmė, tiek žinomumas kuriančiam žmogui turėtų būti pasekmės, o ne tikslas. Niekad nieko nekūriau tam, kad užsidirbčiau arba kad išgarsėčiau. Kūriau, nes negalėjau nekurti ir visad mėgau, kai mano kūryba mėgstama žiūrovų. Juokas kino salėje buvo ir yra didžiausias atlygis, kuris, mano laimei, konvertuojasi į finansinę sėkmę (šypsosi).

Viena yra uždirbti milijoną ir visai kas kita – laimėti. Kuris variantas skamba labiau viliojančiai ir kodėl?

Uždirbtas milijonas vertas dviejų laimėtų. Viskas, į ką reikia įdėti pastangų, yra svarbiau ir vertingiau. Spėju, kad laimėtą milijoną net ištaškyti lengviau nei uždirbtą. Pats niekad jo nelaimėsiu, nes neperku loterijos bilietų. Esu iš tų, kuriems labiau sekasi meilėje, ne loterijose (šypteli).

Esate taupus? Koks geriausias ir blogiausias jūsų pirkinys ar investicija?

Priklauso nuo situacijos. Tarkime, pirkdamas sūrį žiūriu, kuris tuo metu pigesnis, bet tą pačią dieną galiu nusipirkti dar vieną laikrodį į kolekciją. Anksčiau buvau itin neverslus ir finansiškai neraštingas, bet išmokau kelias brangias pamokas ir pasidariau gerokai atsargesnis. Man geriausia investicija yra į dalykus ar daiktus, kurie džiugina ir praturtina gyvenimą. Per pandemiją ir dabar dėl tėvystės negalime niekur išvažiuoti atostogų, todėl įsigijome butą prie Baltijos jūros. Jis turbūt ir yra geriausia investicija. O blogiausia buvo verslas, apie kurį nieko neišmaniau. Negana to, jame buvo žmonių, kurių nepažinojau ir, kaip vėliau paaiškėjo, – dar didesni kliunkiai tame versle nei aš.

Grįžkime prie filmo. Papasakokite apie siužetą, aktorius.

Kęstas (Giedrius Savickas) gyvena kaime, sodyboje su žmona Sima (Ineta Stasiulytė) ir uošviene Janina (Nijolė Narmontaitė). Jis ten dirba už tris, o už tai gauna tik pavalgyti ir lovą pernakvoti. Vis bando susirasti darbą, tapti finansiškai nepriklausomu. Kartais jam tai pavyksta, bet Sima vis padaro taip, kad jis darbą prarastų ir grįžtų dirbti namo. Vieną dieną sužino, kad Amerikoje numirė dėdė Leonas ir paliko jam penkis milijonus dolerių. Atvykęs pas notarą sužino, kad turi brolį Vincą (Audrius Bružas). Abu broliai dabar turės vykdyti keistas ir kartais pavojingas dėdės užduotis, kad tuos pinigus gautų. Užduotis vykdyti padeda notaro dukra Justė (Dovilė Kundrotaitė), kuri, žinoma, abiem broliams patinka…

Kuo darbas šiame filme buvo kitoks? Ar šioje veikloje nebepasitaiko iššūkių?

Kiekvieno filmo filmavimas kupinas iššūkių. Tai lyti pradeda ne laiku, tai lėktuvai skraido virš galvos ir neleidžia įrašyti garso, tai paaiškėja, kad vienas ar kitas komandos narys ne visai adekvatus… Filmavimas visad pilnas dramų ir emocijų. Ypač kai dirbama po 12 valandų per dieną.

Kaip filmams atsirenkate aktorius? Gal kartais personažus kuriate jau žinodamas, kas juos įkūnys?

Aktorius renkuosi tuos, kurie labiausiai atitinka mano sugalvotą personažą. Tam, kad nei jiems nereikėtų persistengti kuriant kažką, kuo jie nėra, nei man vargti su jais. Į pagrindinius vaidmenis visad stengiuosi imti profesionalius, patyrusius aktorius, o į antraplanius – dar nematytus arba tokius, su kuriais bent jau pats nedirbau. Neretai būna ir taip, kad net rašydamas scenarijų tiksliai žinau, kas vaidins vieną ar kitą personažą.

Kokiame nors filme pasitaikė autobiografinių detalių? Panaudojote tikro žmogaus charakterį, gyvenimo įvykius?

Tikrai daug. Bet kino grožis tas, kad neprivalau atskleisti, nei kokie žmonės, nei kokios istorijos tai buvo. Užtenka tik man žinoti, kad jos tikros. Bet kuris gerai parašytas ir nufilmuotas filmas sukelia tikras emocijas. Gali viskas jame būti išgalvota ir netikra, bet emocijos kyla pačios tikriausios. Menininkai tą ir daro – parduoda emocijas. Ir kai tą daro gerai, tuomet gali iš to gyventi.

Ar, išleidus tiek filmų, vis dar jaudina premjeros, rūpi žiūrovų nuomonė?

Prie premjerinio jaudulio priprasti neįmanoma. Galbūt pavyktų, jei jos vyktų kas mėnesį, o ne kas metus ar porą metų. Jaudinuosi iki neprasideda galiniai filmo titrai, nes bet kada gali išlįsti techninė klaida. Prastai miegu prieš premjerą, daug nerimo patiriu, bet tai įprasta. Kitą dieną viskas baigiasi ir vėl metams ramu. O žiūrovų nuomonė, žinoma, kad rūpi. Esu padaręs ir porą nesėkmingų filmų. Bet vietoj to, kad sakyčiau „nieko jūs nesuprantat“, pasidariau išvadas ir žinau, kokių filmų daugiau nekurti.

Jūsų vardas neatsiejamas nuo komedijos. Ar galime tikėtis kito žanro filmų?

Kol galiu kurti komedijas, tol jas ir kursiu. Tik tai bus skirtingo stiliaus komedijos – kartais juodesnė, kartais paprastesnė. Komedijoje galima turėti tiek stiprių draminių scenų, tiek veiksmo ar net siaubo filmo elementų. Tuo šis žanras ir patinka – čia viskas leidžiama. Kiti filmų žanrai labiau varžantys mano kūrybinę laisvę. Taip pat teikiu pirmenybę teigiamoms emocijoms, o komedija tam tinkamiausia.

Ar perpratote lietuviško humoro ypatumus? Koks mūsų humoras?

Nežinau, ar yra toks dalykas, kaip lietuviškas humoras. Geriausios komedijos yra tos, kurias galima versti į bet kokią kalbą ir jos vis tiek bus juokingos. Tiksliai žinau, koks tikrai mūsų humoras NĖRA. Jis nėra autoironiškas, t. y. mes nelabai mokame pasijuokti iš savęs ir savo netobulumo. Vis dar esame gana jautrūs. O mano humoro jausmas plataus spektro. Esu sukūręs filmą „Gautas iškvietimas“ kuriame buvo scena su žmogui išvirtusiomis žarnomis. Policininkai jo klausinėjo, ar gali paeiti… Taip pat esu sukūręs vaikišką serialą „Babaužiukai“, kur personažai kalbasi ir juokauja taip, kaip patinka vaikams – paprastai, šiltai, jaukiai. Net nepasakyčiau, kuris komedijos stilius man patinka labiau.

Kokius filmus dažniausiai žiūrite? Ar turite režisierių, kurių veiklą sekate, žavitės?

Žiūriu įvairius filmus, išskyrus siaubo ir arthauzinius (čia tie lėti, pretenzingi, tik festivaliuose sutinkami). Itin mėgstu Christopherio Nolano, Quentino Tarantino, Martino Scorsese kūrybą. Pastaruoju metu su žmona žiūrime nemažai senų filmų, nes, manau, dabar Holivudas išgyvena prasčiausią savo erą. Yra neblogų serialų, bet su filmais prasti popieriai. Manau, kad Lietuvos kino kūrėjams dabar itin gera proga rinkti pilnas sales žiūrovų.

Esate sakęs, kad turite idėjų dar bent 20 filmų. Kaip nusprendžiate, kada kurią atėjo laikas realizuoti?

Šiam sprendimui nėra jokios logikos. Tiesiog pajuntu.

Kaip bėga jūsų laisvalaikis?

Mėgstu nueiti į baseiną, nuvažiuoti kelioms dienoms prie jūros, ten važinėju dviračiu miškais, vasarą skraidau lėktuvu (turiu ultralengvojo lėktuvo piloto licenciją), kuriu muziką, kai tik turiu progą – susitinku su naujais žmonėmis. Žiūriu filmus, žaidžiu kompiuterinius žaidimus. Savaitgaliais važiuoju pas tėvus, kad sūnus pratintųsi prie senelių (šypsosi).

Autorius Laima Samulė