Taline jau 27 kartą rengiamas tarptautinis A klasės kino festivalis „Juodosios naktys“ – „Black Nights“. Jame įvyks pasaulinė režisieriaus Romo Zabarausko filmo „Rašytojas“ premjera. „Lietuviai demonstruoja vis aukštesnį lygį kinematografijoje, pelnydami apdovanojimus tarptautiniuose kino festivaliuose. Man džiugu būti pakviestam parodyti savo filmą tarptautinei auditorijai“, – sako pašnekovas.

 
Romas Zabarauskas, Arcana femina nuotrauka.

Romas Zabarauskas, Arcana femina nuotrauka.

 

Apie ką naujausias jūsų filmas „Rašytojas“?

 

Filme pasakojama apie Kostą ir Dimą, kurie susipažino tarnaudami sovietų armijoje 1980-aisiais. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Kostas pasinaudojo atsivėrusiomis galimybėmis ir emigravo studijuoti į Niujorką. Vėliau pats ėmė dėstyti mūsų regiono kultūrą, parašė tris knygas. Paskutinė – apie išsiskyrimą su Dima, kuris liko Lietuvoje. Perskaitęs šį romaną, Dima nusprendžia aplankyti Kostą Niujorke ir pataisyti keletą knygos faktų. Filmas – šių personažų pokalbiai. Daugiau aktorių jame nėra.

 

Kuo šis darbas jums buvo įdomus, ypatingas? Galbūt išmokote kažko nauja?

 

„Rašytojas“ išskirtinis tuo, kad jį kūrė JAV, Lietuvos ir Vokietijos kino kompanijos. Didele dalimi filmas yra amerikietiškas – kalbama anglų kalba, vaidina amerikiečių aktoriai, filmavome Niujorko gatvėse, o likusią dalį kino studijoje. Man buvo nauja patirtis dirbti su aktorių profsąjunga ir laikytis sudėtingų, labai išsamių reikalavimų. Kai pasirašėme bendradarbiavimo sutartį, gavome 800 puslapių dokumentą su įvairiomis taisyklėmis ir tvarkos aprašymais. Daug sužinojome ir išmokome apie tokio darbo pobūdį. Taip pat man buvo naujovė filmuoti kino studijoje, kur gali kurti savo filmo pasaulį nuo nulio.

 

Gimėte nepriklausomoje Lietuvoje. Kodėl pasirinkote tarnybos sovietų armijoje motyvą?

 

Filme keliame, sakyčiau, amžiną klausimą, kiek mūsų pasirinkimai lemia gyvenimą, ir kiek įtakos jam turi politinės, socialinės, istorinės aplinkybės. Mūsų personažai atstovauja dviem skirtingiems požiūriams, skirtingoms perspektyvoms. Tad žiūrovai galės rinktis, į kurį personažą panašesni.

 

Pasirinkti sovietų armijos temą mane paskatino Rusijos teroras Ukrainoje. Šie įvykiai privertė susimąstyti apie tai, kad kažkas, ką laikėme jau praeitimi, iš tiesų vis dar lemia mūsų dabartį. Dabartinis Rusijos teroras labai primena sovietų Rusijos terorą. Nors esu gimęs nepriklausomoje Lietuvoje, man rūpi šios temos ir norėčiau, kad filmą pamatytų dar jaunesnė karta, kuri, matau, neabejinga. Pastebiu, kad visuomenėje kyla naujų aštrių diskusijų. Štai sužinojome, kad prezidentas ir kai kurie Seimo nariai priklausė komunistų partijai. Natūraliai kyla klausimų, iš naujo vertiname praeitį, norime daugiau atsakomybės iš tų lietuvių, kurie pasirinko prisidėti prie komunistų struktūrų veiklos, gilinamės, kiek prisidėjo ir pan. Manau, ši tema dabar tikrai aktuali.

 

Kaip pats atsakytumėte į filmo keliamą klausimą, kiek turime laisvės rinktis, o kiek likimą nulemia politinės ar socialinės aplinkybės?

 

Manau, tiesa slypi kažkur per vidurį. Svarbu stengtis užtikrinti, kad socialinės, politinės, istorinės aplinkybės netrukdytų, kad kiekvienas turėtų galimybę įgyvendinti savo viziją, siekti savo tikslų. Visgi tikrai yra skirtumas, ar gimsti laisvas, ekonomiškai saugioje aplinkoje, ar skurde, iš kurio sunku išsiveržti. Tam tikrame geografiniame, politiniame kontekste tai padaryti gali būti ir neįmanoma, reikia tai pripažinti. Kita vertus, svarbu kalbėti ir apie pasirinkimų svarbą. Daug žmonių nėra ribojami skurdo ir turi galimybių, tačiau nebūtinai jas išnaudoja. Visiems sveika pamąstyti apie šiuos dalykus ir vieniems iš kitų pasimokyti. Sutinku, kad aplinkybės daro įtaką mūsų gyvenimui, bet turėtume stengtis švęsti pasirinkimo laisvę, siekti tikslų ir savirealizacijos.

 

Kaip manote, ar niekada priespaudos nepatyręs žmogus gali sąmoningai įvertinti laisvę?

 

Manau, kiekviena patirtis yra skirtinga. Štai Rusijos teroras Ukrainoje priverčia susimąstyti ir Lietuvos visuomenę, labiau įvertinti ir branginti mūsų turimą laisvę. Ko gero, laisvę puikiai padeda suvokti kontekstas. Baltarusijos kino festivalyje pristačiau savo filmą „Nuo Lietuvos nepabėgsi“. Nors festivalis buvo alternatyvus, grįžęs į Lietuvą aiškiai pajaučiau, kad grįžau į laisvą šalį, kur galiu atvirai kalbėti, nuoširdžiai išsakyti kritiką apie visuomenę ar valdžią. Vertinant Lietuvą Europos Sąjungos kontekste – tenka pripažinti, kad dar tikrai turime kur tobulėti.

 

Grįžkime prie filmo. Kodėl jo premjera vyksta Estijoje?

 

Talino „Black Nights“ yra A klasės tarptautinis kino festivalis, kuriame vyksta daug tarptautinių ir pasaulinių kino premjerų. Jame ne kartą pirmą sykį pristatyti kitų lietuvių kūrėjų darbai. Neseniai čia startavo E. Vėlyvio „Piktųjų karta“, G. Tamoševičiaus ir V. V. Landsbergio „Poetas“. Džiaugiamės, kad patekome į šio festivalio Baltijos šalių filmų konkursą ir čia pristatysime savo „Rašytoją“.

 

Lietuvos kino teatruose filmas pasirodys kitais metais. Man svarbu pritraukti lietuvių žiūrovus, noriu, kad kuo daugiau žmonių suteiktų šansą ir ateitų įvertinti mūsų filmo kino teatruose.

 

Ankstesnis jūsų filmas „Advokatas“ sulaukė puikių vertinimų užsienyje. Koks jausmas būti pripažintam tarptautiniu mastu?

 

Kiekvieno kūrėjo kelias skirtingas. Džiaugiuosi eidamas unikaliu, gana sėkmingu savo keliu. Lietuvių pasiekimai kinematografijoje vis didesni, pastaraisiais metais gavome aukščiausius įvertinimus Venecijos ir Sandanso kino festivaliuose. Konkurencija tikrai didelė, bet mano karjera išsiskiria nuoseklumu: „Rašytojas“ yra jau ketvirtas mano pilnametražis filmas, 2025 m. pasirodys penktas – „Aktyvistas“. Džiaugiuosi turėdamas galimybę parodyti savo kūrybą tarptautinei auditorijai, sudominti ne tik kino festivalius, bet ir platintojus. Apskritai labai gera, kai filmai atranda savo žiūrovą.

 

Ar nuo vaikystės svajojote kurti filmus?

 

Vaikystėje lankiau kelias dramos studijas, bet greitai pamačiau, kad mane labiau traukia ne vaidyba, o režisūra. Svajonė kurti filmus susiformavo gana anksti, o suvešėti jai padėjo filmų iš „VHS“ kasečių žiūrėjimas bibliotekoje. Mane sužavėjo šios meno rūšies neišsemiamos galimybės realizuoti skirtingas idėjas. Kinas pasirodė esantis labai įdomus būdas pažinti pasaulį ir įkvepiantis gyvenime atrasti tokių akimirkų, kurias norėtųsi įamžinti.

 

Koks kino žanras jums artimiausias?  

 

Daugiausia kuriu dramas, „Advokatas“ ir „Rašytojas“ turi šiek tiek romantikos atspalvio, o „Aktyvistas“ bus trileris. Esu atviras įvairiems žanrams – kaip ir gyvenime, kine nutinka visko… Labai įdomu gilintis į skirtingų žanrų kino istoriją ir šį tą pasiskolinti savo vizijai.

 

Kokie kiti kino kūrėjai įkvepia?

 

Yra ne vienas toks kūrėjas. Pavyzdžiui, ispanų režisierius Pedro Almodovaras, pamiltas daugelio lietuvių žiūrovų. Labai patinka ir prancūzų režisierius Christophe’as Honoré, vienas iš jo kūrinių – muzikinis filmas „Meilės dainos“. Pavasarį pavyko Paryžiuje, Prancūzijos nacionaliniame dramos teatre „Comédie-Française“, įvertinti šio kūrėjo režisuotą spektaklį „Germantų pusė“, pagal Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“ ciklo romaną.

 

Ar egzistuoja gero filmo receptas?

 

Daug skirtingų filmų turi skirtingus tikslus. Manau, konkretaus filmo sėkmę reikėtų stengtis apibrėžti pagal tai, ko siekiama. Vienų filmų tikslas – kuo didesnė komercinė sėkmė, kitų – išliekamoji meninė vertė. Šiais laikais sukuriama daug filmų, o kūrėjui svarbiausia ieškoti savojo kelio. Savo filmais siekiu suteikti galimybę pamatyti žmogų iš arčiau, nei tai gali padaryti realiame gyvenime. Dėl to ir filme „Rašytojas“ daug stambių planų, daug paprastumo ir natūralumo. Kai per visą ekraną matai žmogaus veidą, ne tik girdi, bet ir jauti jo mintis. Man tai labai įdomi patirtis.

 

Ar laisvalaikiu žiūrite daug filmų?

   

Labai mėgstu žiūrėti filmus, o jų pasirinkimas priklauso nuo aplinkybių: vienus žiūriu su mylimu žmogumi, kitus su draugais ar vienas. Iš tiesų vis skirtingi tikslai. Lankau įvairias ceremonijas, bičiulių premjeras Lietuvoje, vertinu filmus Europos kino akademijos, kurios narys esu, apdovanojimuose, ar kaip žiuri narys konkrečiame festivalyje… Namie dažnai mėgstu žiūrėti siaubo filmus ar politines dramas. Be to, neišvengiamai pamėgau ir serialus, kurių kokybė tiesiog vis labiau stebina: „Palikimą“, „Ryto šou“.

 

Ką dar mėgstate veikti?

 

Mėgstu karštą vonią. Patinka Lietuvoje nuvažiuoti į kokią nors jaukią sodybą, kur karšta vonia po atviru dangumi. Mėgstu keliauti. Smagu, kad dažnai tai tenka daryti pristatant savo filmus. Labai patinka išeiti pasivaikščioti su draugais, surengti vakarėlį ar paruošti vakarienę.

 

Paskutiniu metu daug kalbama apie darbo ir poilsio dermės svarbą, bet man tos kalbos kartais atrodo per daug perfekcionistinės. Jei dermės ieškojimas pradeda kelti įtampą, tai neproduktyvu. Man patinka mano darbas. Nieko blogo, jei dirbu savaitgaliais ar daugiau valandų paprastomis dienomis. Darbas tikrai užima didelę gyvenimo dalį, bet manęs tai nevargina.

 

Autorius Laima Samulė