Vandenynai dengia apie 70 % Žemės paviršiaus. Bet kas slepiasi jų bangose, žinoma dar labai mažai. Tyrinėti didžiules gelmes, kur vyrauja ekstremalios sąlygos ir visiška tamsa, labai sudėtinga. Moderniausia įranga apsiginklavę mokslininkai dar tik pradeda geriau pažinti tai, kokias paslaptis saugo vandenynai.

 

vandenynai

Giliausia vieta Žemėje

 

Giliausia vieta pasaulyje yra Marianų įduboje, kuri driekiasi Filipinų jūroje, išilgai Marianų salų rytinių krantų. Įdubos ilgis siekia apie 1 500 km, o giliausia vieta (Čalendžerio gelmė) – net 11 034 km. Ši vieta aptikta 1951 m. britų žvalgybinio laivo „Challenger“, kurio pavadinimą vėliau ir gavo. Žmonėms vos kelis kartus pavyko nusileisti į Čalendžerio gilumą. Tiesą sakant, Mėnulyje buvo daugiau žmonių nei Marianų įdubos dugne. Pirmą kartą čia nusileisti pavyko 1960 m., kai amerikiečių batiskafas pasiekė beveik 11 km gylį. Tąkart tyrinėtojai nustebo prožektoriais apšvietę vandenyno dugną ir pamatę ropojančias mažas krevetes, keletą medūzų ir net į plekšnę panašią žuvį. Iki tol manyta, kad tokiame gylyje gyvybės dėl itin nepalankių sąlygų nėra. Pernai į Marianų įdubą panėrusių amerikiečių laukė nemaloni staigmena. Be naujų vėžiagyvių rūšių mokslininkai pastebėjo ir plastikinį maišelį, saldainių pakuotę bei kitų šiukšlių. Žmonių keliama tarša jau pasiekė net giliausią povandeninę pasaulio vietą. Tai verčia stipriai sunerimti.

 

Vandenynų dugno žemėlapio projektas

 

Iki 2016 m. mokslininkai teigė, kad pažįstame tik apie 5 % vandenynų dugno. Taigi net Mėnulis buvo ištyrinėtas geriau. Prieš 4 metus startavo viską keičiantis projektas „GEBCO jūros dugnas 2030“, kurio tikslas – sukurti išsamų pasaulio vandenynų dugno žemėlapį. Iki šiol pavyko ištirti apie penktadalį viso dugno, tad laukia dar daug sunkaus darbo. Projekto pabaiga numatyta 2030 m. Kalbant apie vandenynų dugno reljefą, ar žinojote, kad būtent čia driekiasi ilgiausi planetos kalnai? Tai 65 000 km ilgio vandenyno vidurio kalnagūbris. Sakoma, kad šie kalnynai ištyrinėti mažiau nei Veneros ar Marso paviršius. Greičiausiai artimiausiais metais sudarinėjant vandenynų dugno žemėlapį ši situacija stipriai pasikeis. Planuojama, kad žemėlapis bus prieinamas plačiajai visuomenei, o iki šiol išsamią informaciją apie jau ištirtą vandenynų dugną galėjo gauti tik mokslinės ir vyriausybinės organizacijos bei kai kurios verslo įmonės. Tikimasi, kad šis projektas padės ne tik plėsti žinias apie vandenynus, pravers navigacijai, bet ir prisidės prie aiškesnio klimato kaitos suvokimo, žuvininkystės išsaugojimo.

 

Unikalios ekosistemos

 

Prieš porą metų okeonologai, tyrinėdami pietinio Kalifornijos įlankos pakraščio vandenyno gelmes, aptiko unikalią hidroterminių angų sistemą, pavadintą „Jaich Maa“. Jau vien pačios hidroterminės angos yra įdomus reiškinys. Jų aptinkama ne mažesniame kaip 6 km gylyje ir primena kraterius. Pro juos į vandenynų dugną plūsta šiluma, kurią generuoja po žeme vykstantys geologiniai procesai. Hidroterminėse angose gausu maistinių medžiagų, todėl čia palanku vystytis gyvybei, tarpsta gausybė įvairių rūšių bakterijų. Netgi yra teorija, kad būtent tokiose vietose kitose planetose ar jų palydovuose galima aptikti nežemišką gyvybę. Be bakterijų, hidroterminėse angose aptinkama ir stambesnių organizmų. Naujai aptiktoje „Jaich Maa“ ekosistemoje stypso iki 25 m aukščio iškilę kalcito stulpai, o iš jų besiveržiančių skysčių temperatūra siekia beveik 290 °C. Aplinkos vandens temperatūra tėra apie 2 °C, todėl atsiranda didelio temperatūrų kontrasto nulemtas vandens mirguliavimas, dėl kurio sistema ir gavo „Jaich Maa“ pavadinimą. Išvertus iš tenykščių žmonių kalbos tai reiškia „skystas metalas“. Tyrinėti tokias sistemas sudėtinga, mat aplinkos sąlygos čia itin nesvetingos – mažai deguonies, ekstremali temperatūra ir didžiulis slėgis. Visgi modernūs povandeniniai robotai leido mokslininkams atidžiau pažvelgti į šią ekosistemą. Tai leido aptikti ne tik retų bei įspūdingų mineralų, bet ir visiškai naujų gyvybės rūšių. Kol kas atrodo, kad čia linkusios dominuoti kelios jų: vamzdeliniai kirminai, jūrų plukės ir ryškiai mėlynos daugiašerės žieduotosios kirmėlės. Beje, okeonologams pavyko užfiksuoti ir dviejų daugiašerių kirmėlių kontaktą, kurio anksčiau nebuvo progos stebėti. Ekspertams teks nemenkai paplušėti, kol pavyks išanalizuoti naujai aptiktas rūšis, jų gyvavimo ypatumus, visa tai suklasifikuoti. Įdomu, kodėl dauguma „Jaich Maa“ ekosistemoje besivystančių mikroorganizmų yra mėlynos spalvos.

 

Neįtikėtina ištvermė

 

Dar 2010 m. per ekspediciją į Pietų Ramiojo vandenyno verpetą mokslininkai iš 6 km gylio paėmė vandenyno dugno mėginį – tam jie dar gilyn pragręžė 75 metrus. Ten būta mažyčių mikrobų, kurie snaudė per 100 mln. metų. Pietų Ramiojo vandenyno verpeto dugnas visiškai nepalankus gyvybei tarpti, mat ten mažai deguonies, trūksta maistinių šaltinių, spaudžia milžiniškas slėgis. Tokiomis sąlygomis būtų normalu, jei tie mikroorganizmai būtų virtę fosilijomis, tačiau taip nenutiko. Todėl JAV ir Japonijos mokslininkai prieš kelerius metus atgaivinti tokius snaudžiančius mikroorganizmus ir šiemet dalijasi įspūdingais rezultatais. Jie jiems davė maistinių medžiagų ir deguonies bei uždarė indeliuose, kurie buvo atidaryti po trijų savaičių, pusės metų ir pusantrų metų. Neįtikėtina, bet net seniausiuose mėginiuose mokslininkams pavyko atgaivinti iki 99 %pirminės mikrobų populiacijos. Vadinasi, mokslininkai pažadino daugiau nei 100 mln. snaudusius organizmus!

 

Pieno vandenynai

 

Paslapčių pateikia ne tik vandenynų gelmės, bet ir jų paviršius. Dar senovės jūreiviai pasakodavo, kaip staiga įplaukdavo į paslaptingus pieno baltumo vandenis. Jie savo spindesiu kerėdavo ir klaidindavo plaukiojančius jūra. Ilgai manyta, kad tai tėra nieko bendro su realybe neturinčios legendos. Visgi 1995 m. britų prekybinis laivas užfiksavo reiškinį, dėl kurio jūros vanduo tikrai atrodė baltas tarsi pienas. Šiandien mokslininkai įsitikinę, kad tokią neįprastą spalvą vandeniui suteikia tam tikros rūšies bakterijos. Esą jos šviesdamos vilioja žuvis, kurios galėtų jas praryti ir šios tarptų jų organizme. Kad tokios bakterijos egzistuoja, nebe paslaptis, tačiau mokslininkai vis dar nežino, kas paskatina tokį greitą ir gausų jų dauginimąsi. Apie pieno vandenyno reiškinį vis dar lieka daugiau klaustukų nei atsakymų.

 

Mįslingas Bermudų trikampis

 

Kalbant apie vandenynų paslaptis, nepaminėti Bermudų trikampio tiesiog neįmanoma. Tai vietovė Atlanto vandenyne tarp Majamio, Bermudų ir Puerto Riko. Čia paslaptingai dingo ne vienas laivas ir praskrendantis lėktuvas. Vien po Antrojo pasaulinio karo čia dingo per 100 lėktuvų ir apie 1000 žmonių. Kai kurios įgulos prieš dingimą pranešdavo apie staiga iš rikiuotės išėjusius prietaisus. Kai kuriais atvejais dingę lėktuvai ir laivai atsirasdavo, tik be įgulos ir nebūdavo jokio ženklo, kas galėjo ištikti. Tarsi žmonės būtų staiga išnykę. Teorijų, kas vyksta Bermudų trikampyje, yra įvairių – nuo po vandeniu besiformuojančių didžiulių metano burbulų iki ateivių pagrobimo ar plyšio erdvėlaikyje. Vieno paaiškinimo, kas vyksta šioje teritorijoje, kol kas nėra.

 

Neįtikėtinos gyvybės formos

 

Povandeninis pasaulis kupinas dar nepažintų gyvybės formų. Kai kurios jų nustebina, net pašiurpina ir daug ko mačiusius mokslininkus. Pvz., Marianų įduboje gyvena milžiniškos amebos, siekiančios net 10 cm ilgį. Tai neatrodo daug, bet prisiminus, jog šie gyviai yra vienaląsčiai organizmai, darosi mažų mažiausiai keista. Manoma, kad čia amebos pasiekia tokį dydį dėl to, kad yra veikiamos didžiulio slėgio, žemos temperatūros ir saulės šviesos stokos. Šie gyviai stulbina ne tik dydžiu, bet ir atsparumu: jų nepražudo daugybė cheminių medžiagų, kurios būtų mirtinos daugumai Žemės gyventojų. Pvz., kuo ramiausiai ištveria urano, gyvsidabrio, švino toksišką poveikį. Toje pačioje Marianų įduboje mokslininkams pavyko aptikti bakterijų, kurios minta cheminiais junginiais, praktiškai atitinkančiais naftą. Dar daugiau – toje pat vandenyno gelmėje okeonologai aptiko ir moliuskų, kurie, rodos, prieštarauja visiems gamtos dėsniams. Normaliai tokiame gylyje dėl milžiniško slėgio jokie gyvūnai, turintys kaulus ar kietą kiautą, negalėtų išgyventi, mat didžiulis viršuje esantis vandens kiekis juos tiesiog sutraiškytų. Visgi dar 2012 m. Marianų įduboje aptiki į moliuskus panašūs gyviai. Kaip jiems tokiame gylyje pavyko užsiauginti kiautą, lieka paslaptimi. Ne tokiose didelėse gelmėse galima aptikti ir didesnių įdomių būtybių. Vienos jų – žuvys lašai. Jos paplitusios 0,5–1,2 km gylyje ir garsėja nepatrauklia išvaizda. Jų galima aptikti prie Australijos ir Tasmanijos krantų, kur sugautos žvejų parduodamos kaip trofėjai. Žuvis lašas iš esmės yra drebučių masė, kurios tankis vos didesnis nei vandens. Tai leidžia išgyventi gana dideliame gylyje ir sutaupyti daug energijos plaukiojant. Šios žuvys visiškai neturi raumenų!

 

Netoli Ambono salos krantų aptikta žuvis-varlė. Jos akys ne šonuose kaip kitų žuvų, o priekyje kaip žmonių. Užuot normaliai plaukusi, vandenyje šokčioja ir siūbuoja, o nusileidusi į dugną eina remdamasi pelekais tarsi kojomis. Toks elgesys nebūdingas nė vienai kitai žinomai žuvų rūšiai. Apskritai didesniame nei kilometro gylyje yra keistų žuvų. Dažnai jos neturi akių; nesivaiko grobio, o tyko jo prasižiojusios; užuot plaukiojusios, ropinėja dugnu. Kai kurių pilvai gali išsipūsti tiek, kad juose telpa daugiau maisto nei sveria pati žuvis. Verta paminėti ir sparnakojus moliuskus, kurie net kelis kartus per gyvenimą geba pakeisti lytį!

 

Povandeninės upės ir kriokliai

 

Sunku patikėti, bet net vandens gelmėse yra savų vandens darinių – upių ir krioklių. Žinoma, jie atrodo kitaip nei sausumoje. Vandenynų upėmis vadinamas reiškinys, kai metanas, siera ir kiti angliavandeniliai prasiveržia pro plyšius vandenyno dugne, susimaišo su sūriu vandeniu ir lėtai teka primindami upę. Toks reiškinys įprastai pastebimas tose vandenynų dugno vietose, kur yra tektoniškai aktyvios zonos. Ne mažiau įdomus reiškinys – povandeniniai kriokliai. Kai kurie jų gerokai aukštesni už esančius sausumoje. Povandeniniai kriokliai susidaro dėl nelygaus vandens dugno reljefo, kai aukščiau esantis didesnio tankio vanduo krinta į žemiau esantį mažesnio tankio vandenį. Didžiausias žinomas povandeninis krioklys yra apie 4 km aukščio ir yra Danijos sąsiaurio dugne.

 

Aukso karštinė

 

Pasaulio vandenynuose yra apie 20 mln. t aukso. Viena tona verta apie 31,5 mln. Eur. Taigi vandenynuose plūduriuoja tikrų tikriausi lobiai. Tiesa, prieš nuspręsdami mesti įprastą darbą ir tapti aukso ieškotojais vandenynuose, turėtumėte žinoti, kad iš čia jį išgauti būtų neįprastai sudėtinga. Didžioji dalis aukso vandenyje yra taip stipriai ištirpęs, kad iš litro jūros vandens greičiausiai pavyktų išgauti tik tiek, kiek būtų vieną gramą padalijus iš 13 mlrd. kartų. Labiau koncentruoti aukso klodai glūdi vandenynų dugne – 1,5–3 km gylyje esančiose uolienose. Visgi ir čia esantį taurųjį metalą būtų sudėtinga išgauti.

 

Jelena

Specialistės komentaras

Filosofijos daktarė, ragana Jelena Simonova

 

Nuo senovės žmoniją vilioja vandenynų pasaulis. Šį domėjimąsi atspindi mitologiniai vaizdiniai, kurių dauguma tiesiogiai susiję su kosmogoninių, t. y. pasaulio atsiradimo, mitų siužetais. Dauguma jų byloja, jog vanduo arba jūra yra pirmapradė medžiaga. Iš jos atsiranda pirmosios gyvos būtybės, kurios sukūrė bei sutvarkė likusį pasaulį. Pvz., babiloniečių kosmogoniniame epe „Enuma Eliš“ kalbama apie tai, kaip chtoninė dievybė Tiamata, įkūnijanti sūrų vandenyną bei vaizduojama 7 galvas turinčio drakono arba hidros pavidalu, sumaišė savo vandenis su gėlo vandenyno dievu Apsu ir tokiu būdu davė pradžią pasauliui. Kinų mitologijoje sutinkame kitokį vaizdinį: visa chaotinė erdvė, atspindinti būklę iki pasaulio atsiradimo, padalyta į tris gigantiškas jūras. Šiaurės jūros valdovas vadinamas Greituoju, Pietų jūros valdovas – Staigiuoju, o Centrinės jūros gyventojas pavadintas Chaosu. Pastarasis žūva dėl pirmųjų dviejų klaidos ir iš jo atsiranda visata, Žemė ir laikas. Tokiuose mituose akcentuojama, kad jūra yra pirminės gyvybinės energijos buveinė, dėl kurios atsiranda gyvybė Žemėje. Neretai būtent iš jūros atsiranda gyvis, kuris tampa pirmąja ritualine auka, lemiančia jaunos visatos vystymąsi. Iš jūros dugno paimama Žemės sausumai susikurti. Šie universalūs motyvai kartojasi geografiškai viena nuo kitos nutolusių tautų mitologiniuose siužetuose.

 

Žmonės nuo seno intuityviai jautė ne tik gyvybę palaikančią, bet ir gydomąją jūros bei vandens galią. Rusų folklore viduramžiais buvo pasakojama apie Bujano salą, kurioje lokalizuotas akmuo – Alatyris, visų akmenų tėvas, ant kurio, kaip buvo tikima, augo pasaulio medis, o (iš) po jo tekantys vandenys maitino ištisą pasaulį. Šis siužetas dažnai atkartojamas maginiuose užkalbėjimuose. Kita vertus, būtent vandenynai bei jūra mituose, legendose dažnai tampa Žemėje gyvenančių gyvų būtybių bei visos kūrinijos bei ištisų civilizacijų žūties priežastimi. Prisiminkime Atlantidą, kurios išnykimas nuo Žemės paviršiaus tiesiogiai siejamas su stichiškąja bei destruktyviąja vandenyno galia. Apie šios valstybės egzistavimą užsiminė Platonas dialoguose „Timajas“ ir „Kritijas“. Filosofo raštuose Atlantida pasižymi itin aukšta politine, kultūrine bei ekonomine kultūra. Daugeliu atvejų, tiek Platono tekstuose, tiek kituose senoviniuose bei naujesniuose šaltiniuose šios hipotetinės valstybės aprašymas išties primena rojų Žemėje. Upėse ir ežeruose gausu žuvų. Tai vieta, kurioje geografiškai lokalizuota Atlantida, gausi gamtinių išteklių. Buvo pastatyti miestai su prabangiais architektūriniais statiniais, uostai, laivynai bei šventyklos. Nors mitologinė Atlantidos, kaip ir kitų išnykusių civilizacijų bei žemių, išnykimo versija susiveda į dievų rūstybę, visgi daugelis tyrinėtojų, tvirtinančių, jog Atlantida iš tikrųjų egzistavo, sieja jos išnykimą su netikėta potvynio sukelta katastrofa.

 

Mitiniuose pasakojimuose gausu siužetų, kai jūroje gyvenančios būtybės savo veiksmais keldavo pavojų paprastiems mirtingiesiems. Jūroje gyvenančios gražuolės – sirenos, apžavėdamos saldžiabalsėmis giesmėmis jūreivius, dažnai virsta laivų katastrofos bei žmonių žūties priežastimi. Jūra taip pat tampa pavojaus priežastimi ir dėl nuo senovės iki mūsų dienų aktualios piratavimo tradicijos. Beje, garsusis Homero veikėjas – Trojos karo didvyris Achilas, kurį pažįstame iš „Odisėjos“ bei ne mažiau garsūs argonautai, ieškodami aukso vilnos, buvo tikrieji piratai.

 

Įdomu

 

  • Intensyvus vandenynų tyrinėjimas pradėtas tik XX a. antroje pusėje.
  • 2012 m. į Čalendžerio gelmę buvo nusileidęs žymus režisierius Džeimsas Kameronas.
  • Vidutinis vandenyno gylis – 4,3 km.
  • Didįjį Barjerinį rifą tyrinėjantys mokslininkai aptiko koralų, kurie išskiria natūralią medžiagą nuo saulės.
  • Vandenynų dugne yra daugiau istorinių artefaktų nei visus pasaulio muziejus kartu sudėjus.
  • 70–80 % deguonies, kuriuo kasdien kvėpuojame, pagamina jūriniai augalai, daugiausia jūrų dumbliai.
  • Vandenynuose egzistuoja apie 94 % visų Žemės gyvybės rūšių. Taigi žmonės ir kiti sausumos gyviai tėra planetos mažuma.
  • Matuojant plačiausią Ramiojo vandenyno vietą (nuo Indonezijos iki Kolumbijos), jo plotis net penkis kartus viršija Mėnulio skersmenį.
  • Apie 90 % ugnikalnių aktyvumo apraiškų vyksta vandenynuose.
  • Nuo „Titaniko“ iki K. Kolumbo „Santa Maria“ pasaulio vandenynai priglaudė apie 3 mln. sudužusių laivų.
  • Mokslininkai mano, kad net apie 90 % vandenyne esančių gyvybės rūšių dar yra neatrastos.