Kodėl TV eteryje tiek mažai tikrojo elito?

Televizijos laidų vedėja ir kūrėja Rūta Lapė pastebi, kad kolegos žurnalistai ją pačią vis dažniau kviečia į laidas pakalbėti apie lietuviškąjį elitą. Penktus metus skaičiuojančioje jos autorinėje DELFI TV laidoje „Kasdienybės herojai“ jau apsilankė šimtai įvairiausių ir spalvingiausių Lietuvos bei užsienio asmenybių – nuo verslo ryklių ir milijonierių iki scenos legendų ar jaunučių nuomonės formuotojų.

Rūta, jūsų laida eteryje rodoma ištisus metus. Ar tai reiškia, kad neturite atostogų?

Teisingai pastebėjote. Nors dažnai rekomenduojama darbo nesinešti į namus, aš, tiesą sakant, gyvenu visai kitokiu ritmu. Namai, vaikai, darbas, laisvalaikis – viskas susipynę. Kai važiuoju pailsėti su vaikais prie jūros bent savaitei, būtinai vežuosi ir savo įrašų studiją, nes žinau, kad reikia įgarsinti laidą, o sykiu galima susiorganizuoti ir pakalbinti įdomų pajūrio pašnekovą. Ši vasara man irgi ne išimtis – dirbau ir ilsėjausi vienu metu. Kita vertus, kartais nutinka taip, kad su laidos herojumi dalykiškas pokalbis perauga į asmeninę draugystę. Ir, žiūrėk, jau kalbiesi prie kavos puodelio.

Visuomenėje daug metų diskutuojama, ar Lietuva apskritai turi elitą. Ir nesutariama, kas juo gali vadintis. Ką manote?

Visų pirma, pradėkime nuo to, kad elitas visais laikais buvo apibrėžiamas kaip palyginti maža, dominuojanti visuomenės grupė, kuri daro reikšmingą įtaką visiems likusiems.

Tačiau juk visose bendruomenėse natūraliai atsiranda dominuojančių atstovų. Todėl, be abejo, kad ir pas mus, ir kitose šalyse elitas egzistuoja. Taigi, pagal klasikinį apibrėžimą, kad ir kaip daliai žmonių tai nepatinka, dalis scenos garsenybių ir socialinių tinklų nuomonės formuotojų vis dėlto elitui galėtų būti priskiriami. Juk reikia pripažinti, kad šiokią tokią įtaką visuomenei jie daro. Tačiau didžiausią įtaką, ko gero, daro tie, kurių dažniausiai nė nematome televizijos ekranuose ar žurnalų puslapiuose. Kalbu apie turtingiausius lietuvius. Būtent su finansiniais ištekliais mūsų šalyje įprasta sieti elito atstovus, nors ne visada įtaką vertėtų matuoti pinigais.

Tačiau, jei kalbėsime apie verslo elitą, pripažinsiu, man išties apmaudu, kad turtingiausi lietuviai nematomi visuomenei. Jie buriasi į savo socialinius ratus, vienas kitą puikiai pažįsta, nors jų dažniausiai nerasime net socialiniuose tinkluose. Taip sukuriami ir garsieji prabangūs gyvenamieji kvartalai – Gulbinų, Laurų ir kiti.

Tačiau man gaila, kad turtingiausieji atsiriboję nuo visuomenės. Abi pusės praranda išties daug – jauni žmonės tikrai galėtų gauti naudingų patarimų, kaip siekti aukštumų ir sėkmės. O dabar šią vietą užima, sutikite, įvairūs diletantai – leisiu sau taip kategoriškai nukirsti. Įvairūs gyvenimo būdo mokytojai moko siekti išsvajoto gyvenimo, uždirbti milijoną, kurti verslo imperijas, kai patys to nėra padarę, o jų sėkmė – sunkiai realiai pamatuojama.

Tad kodėl verslo elito beveik nėra viešumoje?

Manyčiau, dėl vienos paprastos priežasties – lietuviai nemėgsta turtingų žmonių. Ko gero, čia kalti tie laukiniai laikai, Lietuvos nepriklausomybės pirmasis dešimtmetis, kai susiformavo įsitikinimas, kad pirmas verslininkų milijonas visada yra vogtas. Anuomet galbūt ši frazė iš tiesų turėjo pagrindo, tačiau laikai pasikeitė. Man atrodo, jau reikėtų išmokti džiaugtis kito sėkme. O jei pats nori būti sėkmės lydimas, jei tik įmanoma, bandyk būti šalia tų, į kuriuos norisi lygiuotis.

Ar elito atstovai – visada patys turtingiausi žmonės?

Nesutikčiau, kad elitą reikia sieti tik su turtingiausiais šalies atstovais. Pamenu, kai seniai kviečiau į laidą mitybos profesorių R. Stuką, jis apgailestavo, kad galbūt nespės atvykti sutartu laiku, nes po paskaitų universitete pas mus atkeliaus… troleibusu. Prisipažinsiu, nustebau. Jis, man ruošiant laidą apie mitybą ir gilinantis į šią temą, pasirodė visiška žvaigždė, aukščiausio kalibro savo srities specialistas, bet naudojasi viešuoju transportu, nes taksi paslaugos, matyt, buvo per brangu. Tačiau jį elitui priskirti juk galime – žmogus savo srityje pasiekęs aukštumų ir tikrai daro didžiulę įtaką visuomenei.

Taigi, elito atstovai – būtinai savo srities pažibos ir profesionalai?

Dažniausiai taip, juk pagal žmogaus tiesioginę veiklą lengviausia pamatuoti jo rezultatus. Tačiau būti tik savo srities virtuozu irgi nepakanka. Juk ne veltui sakoma, kad išprusimas, išsilavinimas ir erudicija – tai žinios atmetus profesines kompetencijas. Taigi, jei esi geras inžinierius, bet absoliučiai nieko nenutuoki apie meną, istoriją, politiką, labai išprususiu tavęs, ko gero, aplinka negalės pavadinti.

Ar sunku žinomus ir daug pasiekusius žmones pakviesti į laidą, paskatinti atsiverti?

Pasakysiu atvirai – kuo daugiau žmogus pasiekęs ir sukūręs, tuo viskas paprasčiau. Galbūt nustebsite, tačiau Arūną Valinską ar Rimvydą Valatką prisikviesti lengviau, nei vakar išpopuliarėjusią socialinių tinklų jaunutę žvaigždę. Ir ne tik prisikviesti, bet ir suderinti filmavimo detales. Patyrę pašnekovai pasitiki profesionalais ir į detales nesikiša – pasitiki. Jau ką kalbėti, kad gerbia komandos laiką taip, jog į interviu atvyksta netgi keliomis minutėmis anksčiau.

Ar būna, kad komanda susiruošia, bet nutinka kuriozas ir interviu neįvyksta?

Visko būna, bet stengiuosi būti lanksti, prisitaikyti, nes žmonės tikrai itin skirtingi. Štai šią vasarą Romoje filmavome garsų šalies parfumerį. Apsigyvenome labai gražioje viloje vien tik tam, kad būtent toje aplinkoje galėtume filmuoti. Viskas su vilos šeimininke, įnoringa romiete, buvo sutarta. Tačiau interviu dieną ji pareiškė, kad vis dėlto nenori leisti rodyti išpuoselėtų namų.

Ką gi, galėtum kelti bangas, juk šios sąlygos buvo sutartos iš anksto, kad tik dėl skridome su technikos pilnais lagaminais iš Lietuvos. Tačiau kai emocijos pas visus verda, labiausiai gelbsti šaltas protas ir kompromisų ieškojimas. Aišku, radome kompromisą ir interviu pavyko.

Tačiau su metais bandau brėžti ribas ir gerbti savo laiką. Neseniai vienas pašnekovas dvi dienas paskutinę minutę atšaukė interviu. Priežastys abu kartus buvo skirtingos, rimtos, bet manęs tai nelabai įtikino. Ir kai trečią dieną paklausė, kada galime suplanuoti laiką pokalbiui, pasakiau, kad interviu nebebus.

Ar žurnalisto darbas gali būti laikomas prestižiniu?

Žurnalistai kadaise vadinti ketvirtąja valdžia. Manau, tie laikai jau praėjo, nors mano kolegos ir dabar uoliai dirba visuomenės labui naudingus darbus – išaiškina valdžios machinacijas, gudriai nusavinamus mokesčių mokėtojų pinigus, užgrobtus sklypus, neteisėtas statybas. Tačiau visi matome, kad žurnalistai kartais išties smukdo savąjį autoritetą pataikaudami pašnekovams, neturėdami savo pozicijos. Kita vertus, jei prestižą siesime su pinigais, tai tikrai nėra ta sritis, iš kurios galėtum pasistatyti namą minėtuose garsiuosiuose kvartaluose. Ir vis dėlto, aš, matyt, niekada nenustosiu romantizuoti šios profesijos. Kartais juokauju, kad šį darbą dirbčiau ir be pinigų.