Lekavimas – dažnas kvėpavimas pravėrus burną – normalus fiziologinis reiškinys, reikalingas šuns organizmo termoreguliacijai. Šis požymis gali būti nerimo, ligos ar kito sveikatos pablogėjimo rodiklis, todėl svarbu atskirti, kada augintinis vėsinasi, o kada – laikas pas veterinarą.

   

English,Cocker,Spaniel,Dog,Sitting,And,Panting,,IsolatedNe visada normalu

 

Šunų augintojai žino, kad lekavimas – įprastas ir kasdienis elgesys. Augintinis iškiša liežuvį sukaitęs po žaidimo ar karštą vasaros dieną. Kartais garsiai alsuoja susijaudinęs, pavyzdžiui, jei nori gardaus kąsnelio nuo pietų stalo, bijodamas skausmingų procedūrų veterinarijos klinikoje, nekantraudamas, kai šeimininkai ruošiasi eiti į lauką. Lekavimas atspindi emocijas – tiek nerimą, tiek džiaugsmą, net skausmą, tačiau dažniausiai tai spontaninis ir instinktyvus elgesys norint sumažinti kūno temperatūrą. Gyvūnas atrodo atsipalaidavęs ir ramus, akys – atviros ar šiek tiek primerktos, burna – praverta, ausys – pasuktos nugaros link, liežuvis – laisvai iškritęs. Pašnekintas akimirkai nustoja lekuoti, užsičiaupia, tačiau greitai vėl išsižioja. Jei augintinis susijaudinęs iš džiaugsmo, atrodo lyg šypsotųsi nuo ausies iki ausies.

 

Jei paprašytume vaiko pavaizduoti lekuojantį šunį, jis greitai atliktų užduotį – išsižiotų, iškištų liežuvį ir garsiai kvėpuotų. Tai bene labiausiai atpažįstami požymiai, tačiau atidžiau stebint gyvūną galima pamatyti, kad, nepaisant intensyvaus alsavimo, krūtinės ląsta juda nežymiai. Reiškia, jog šuo kvėpuoja paviršutiniškai. Kartais sunku atskirti lekavimą nuo dusulio, ypač brachicefalinių veislių atstovams (buldogams, mopsams, mastifams, pekinams, Bostono terjerams). Apsunkintą kvėpavimą (dėl ligos) išduoda intensyvūs krūtinės ląstos ir pilvo sienos judesiai. Dusulys pasireiškia, kai organizmas negauna užtektinai deguonies, o būklę lemia infekcinės ligos, širdies patologijos, svetimkūniai kvėpavimo takuose, anemija ir kitos gyvybei pavojingos aplinkybės.

 
Įprastas šuns kvėpavimo dažnis – nuo 10 iki 35 kartų per minutę, atsižvelgiant į amžių, dydį, fizinį aktyvumą ir aplinkos temperatūrą.

 

Dažniausios priežastys

 

Perkaitimas. Kūno temperatūros normalizavimas sukaitus – viena dažniausių priežasčių, kodėl augintinis iškiša liežuvį. Šunys fiziologiškai neprakaituoja, todėl garina skysčius per kvėpavimo takus. Kartu su seilėmis ir garais pašalinamas šilumos perteklius. Burnos ertmės ir liežuvio kraujagyslėse esantis kraujas atvėsta, o pasiskirstęs visame kūne sumažina bendrą temperatūrą. Karštą orą plaučiuose pakeičia vėsesnis iš aplinkos. Tai nėra efektyvus vėsinimosi būdas, todėl šunys pradeda lekuoti vos sukaitę. Kuo labiau pakyla kūno temperatūra, tuo stipresnis kvėpavimas. Svarbu atminti, kad lekuojant padidėja vandens poreikis, todėl būtina sudaryti sąlygas numalšinti troškulį.

 

Šilumos smūgis. Kai oro temperatūra tokia pati kaip normali kūno temperatūra (37,5–38 oC) arba aukštesnė, šuo negali atiduoti į aplinką šilumos pertekliaus. Padidėja saulės ar šilumos smūgio rizika. Jeigu karštą vasaros dieną šuo lekuoja sunkiai, plačiai atvėręs burną, atrodo vangus, apatiškas, akių vyzdžiai išsiplėtę, reiškia, kad kūno vėsinimas neproduktyvus. Svarbu skubiai atvėsinti šunį šlapiu rankšluosčiu arba aplieti vandeniu iš laistymo žarnos, perkelti gyvūną į pavėsį arba nuvesti į vėsią patalpą. Nerekomenduojama vėsinti ledo kompresais. Dėl ekstremalaus temperatūrų skirtumo susitraukia kapiliarai, sutrinka kraujotaka ir dėl to sunkiau atiduoti šilumą. Griežtai draudžiama vasarą palikti šunį automobilyje uždarytais langais.

 
  •  Šunims patinka aktyvūs žaidimai. Jie gali dūkti iki nukritimo ir padusti, panašiai kaip žmonės, nepratę lipti laiptais arba bėgti ilgas distancijas. Keturkojai žaisdami išeikvoja daug energijos, ypač jei laksto pirmyn atgal paskui kamuoliuką. Lekavimas – normalus reiškinys, tačiau tai ženklas, kad reikėtų sumažinti fizinio krūvio intensyvumą. Jei šuo vis lėčiau atneša numestą žaislą, guli ant žemės ir kvėpuoja išsižiojęs, metas daryti pertrauką, pasiūlyti gyvūnui atsilakti.
  •  Šunys emocionaliai reaguoja į bet kokį veiksmą: šeimininkas grįžo po darbo, šeima ruošiasi važiuoti automobiliu, į namus sugužėjo svečių, parke sutiko pažįstamą keturkojį, netrukus gaus ėsti… Keturkojus pradžiugina menkiausios smulkmenos. Dėl adrenalino pagreitėjus širdies darbui ir pakilus kraujospūdžiui, taip pat daugiau judant (kai šunys džiaugiasi, jie trypčioja, laksto, vizgina uodegą) pasigamina daugiau energijos, kurią reikia išeikvoti. Linksmas, gerai nusiteikęs augintinis dažniausiai lekuoja, o likusi kūno kalba išduoda pasitenkinimą, smalsumą, nekantravimą.
 

Skausmas ir diskomfortas. Šunys nemoka kalbėti, tačiau pojūčius išreiškia elgesiu ir kūno kalba. Jei lekuoja dėl skausmo, pavyzdžiui, po operacijos ar traumos, dėl pykinimo automobilyje, gyvūnas būna neramus. Blaškosi, dairosi, neranda patogios padėties, atsisako ėsti ir lakti, dažnai laižosi ir žiovauja, kramsnoja, baksnoja skaudamą vietą. Kartais lekavimas ne sukaitus ir be fizinio krūvio gali būti sąnarių uždegimo, osteoartrito, lėtinio skausmo požymis.

 

Nerimas. Nesvarbu, ar tai fejerverkai, vizitas pas kirpėją ar veterinarą, naujas šeimos narys namuose, ar bet koks kitas gąsdinantis dirgiklis, lekavimas išduoda nerimą. Sykiu pasireiškia gausesnis seilėtekis, augintinis trypčioja, blaškosi, slepiasi, inkščia. Jei taip elgiasi vaikinga kalytė, galima spėti, kad netrukus pasaulį išvys mažyliai. Kai kurie šunys sunkiai ištveria vienatvę ir išsiskyrimą su šeimininku (net kelioms valandoms). Gyvūno elgesį ir nerimą galima kontroliuoti dresūra. Jei šuo itin jautrus, rekomenduojama pasikonsultuoti su specialistu.

 

Vaistų poveikis. Tam tikri medikamentai, pavyzdžiui, prednizolonas ir kiti kortikosteroidai, duodami nuo alergijos, uždegimo, gali paskatinti dažnesnį lekavimą ir troškulį. Panašiu poveikiu pasižymi kai kurie skausmą malšinantys ir raminantys vaistai. Pastebėjus šalutinį medikamentų poveikį reikėtų pasikonsultuoti su veterinarijos gydytoju.

 

Sveikatos problemos. Padažnėjęs kvėpavimas, lekavimas ir dusulio požymiai būdingi širdies nepakankamumui, Kušingo sindromui (antinksčiai gamina per daug hormono kortizolio), apsinuodijimui (pavyzdžiui, žiurkių nuodais, variklio aušinimo skysčiu), skrandžio užsisukimui, gerklų paralyžiui. Šuniui reikia daugiau pastangų (apsunkintas kvėpavimas), jei paspringo svetimkūniu. Tuomet garsai primena šnypštimą ar švilpimą. Šuo lekuoja, jei karščiuoja. Vyresnio amžiaus ir nutukę gyvūnai kvėpuoja dažniau ir garsiau, palyginti su jaunesniais gentainiais. Jei susirgo, be lekavimo pasireiškia specifiniai požymiai, t. y. vėmimas, viduriavimas, pilvo apimties padidėjimas, kosulys, sutrikusi koordinacija, mieguistumas ir apatija.

 

Ką daryti?

 

Nerimauti nėra pagrindo, jei šuo nustojo lekuoti pailsėjęs po fizinio krūvio. Įprasta, kad vasarą lekuoja dažniau, palyginti su vėsesniais mėnesiais. Svarbu prisiminti, jog kvėpavimo intensyvumas proporcingas aktyvumui arba aplinkos temperatūrai. Sveiki šunys nelekuoja (nekvėpuoja pro burną) miegodami. Dusulys paprastai reiškia sunkesnę būklę: nuo šilumos ar saulės smūgio iki apsinuodijimo.

 

Galima atlikti testą ir įsitikinti, kas lemia lekavimą. Jei pasiūlius pažaisti, sudominus skanėstu šuo reaguoja adekvačiai, trumpam gali nustoti lekuoti ir išlaikyti dėmesį, kvėpavimas yra fiziologinis būdas atsivėsinti arba gyvūnas nerimauja. Jeigu keturkojis nereaguoja į žmogaus pastangas užmegzti ryšį, galima įtarti sunkesnę būklę. Reikėtų apžiūrėti dantenas. Paprastai jos būna ryškiai rausvos. Jei vystosi kvėpavimo nepakankamumas, dantenos tampa blyškios arba purvinai rudos, melsvai violetinės spalvos. Keičiasi šuns kūno padėtis. Lekuoja įsitempęs, ištiesęs kaklą į priekį, intensyviai juda pilvo siena.

 

Įtarus ligą arba blogėjant šuns savijautai būtina skubiai vykti į veterinarijos kliniką. Tik specialistas gali tiksliai pasakyti negalavimo priežastį. Labradorams, auksaspalviams retriveriams dažniau, palyginti su kitų veislių atstovais, pasitaiko gerklų paralyžius. Tai balso stygų disfunkcija, dėl kurios susiaurėja kvėpavimo takų plyšys. Brachicefaliniai (trumpasnukiai) šunys dėl anatomijos ypatybių skleidžia specifinius garsus tiek būdraudami, tiek miegodami. Šie keturkojai lėčiau vėsina kūną, todėl karštymečiu padidėja saulės, šilumos smūgio rizika.

 
Būtina skubi veterinarinė pagalba, jei:

 
  •  Šuo staiga, be paaiškinamų priežasčių pradėjo dusti ir dažnai lekuoti.
  •  Įtarus, kad keturkojui skauda, partrenkė automobilis (nors nėra išorinių sužalojimų žymių), suėdė galimai toksiškų medžiagų.
  •  Šuo tapo apatiškas, nereaguoja į aplinką, žiūri stiklinėmis akimis.
  •  Burnos gleivinės tapo baltos arba melsvai violetinės.
  •  Gyvūnas prarado sąmonę.

 

Autorius Jurgita Ramanauskienė