Visiems nesvetimos tiek teigiamos, tiek neigiamos emocijos. Su amžiumi išmokstama jas atpažinti, tinkamai išreikšti ar nuslėpti. Tačiau vieni žmonės yra jautresni už kitus – greičiau pravirksta, užpyksta dėl smulkmenos. Pernelyg jautrūs suaugusieji užauga iš emociškai jautresnių vaikų. Kaip elgtis, kad jie nebūtų perdėm jautrūs?

 

vaikai

Viskas prasideda kūdikystėje

 

Vaiko emocinis intelektas formuojamas nuo pirmųjų dienų. Daug kas priklauso nuo to, ar su mažyliu bendraujama kūdikystėje. Anot raidos psichologų, prieraišumo jausmas yra viena meilės formų. Kūdikis stipriai emociškai prisiriša prie artimo žmogaus, kuris rūpinasi jo gyvybiniais poreikiais. Atsižvelgiant į tai, kaip kūdikystėje tenkinami mažojo poreikiai, formuojasi (ne)saugus prieraišumas. Jei mažylis prižiūrimas atmestinai, pavyzdžiui, maitinamas, kai mama turi laiko ar noro; guodžiamas, imamas ant rankų tik kai gimdytojai geros nuotaikos, kūdikis jausis nesaugiai, ir tas nesaugumas su kiekvienu mėnesiu vis labiau augs. Ilgainiui mažylis taps jautresnis aplinkai, neigiamiems stimulams.

 

Jei vaiko gyvybiniai poreikiai tenkinami tinkamu metu – mažylis niekada nealksta, pravirkęs paimamas ant rankų, dažnai liečiamas ir myluojamas, ilgam nepaliekamas vienas, jis jausis saugus, noriai tyrinės aplinką, bus drąsesnis ir labiau pasitikės savimi. Jo taip lengvai neišmuš iš vėžių aplinkos dirgikliai.

 

Auklėjimo įtaka 

 

Kai kurie tyrimai rodo, kad emocinis jautrumas gali būti paveldėtas iš tėvų ar senelių. Tačiau greičiausiai tai bus susijęs su auklėjimu. Juk dažniausiai pagrindinės taisyklės, kaip auklėti vaikus, atsinešamos iš savo pačių vaikystės – auklėjame taip, kaip auklėjo mus. Tačiau kai kurie auklėjimo metodai, kurie kadaise atrodė visai priimti, dabar griežtai kritikuojami, nes kenkia trapiam vaiko emocijų formavimuisi.

 

Labiausiai mažuosius trikdo įvairūs gąsdinimai, pavyzdžiui, „jei neklausysi, tave išsiveš policija“. Beje, ši frazė turi net dvejopą blogą poveikį. Pirma, vaikui varoma baimė, jis jaučiasi nesaugus. Antra, nuo mažens formuojamas neigiamas požiūris į instituciją, į kurią reikėtų kreiptis nutikus nelaimei. Taip pat tėvai ir kiti autoritetingi artimieji turėtų susilaikyti nuo sąlyginės meilės. Vis dar nemažai vaikų išgirsta tokį pasakymą: „Jei nebūsi geras berniukas, aš tavęs nemylėsiu.“ Pagrindinė sąlyga, kad vaikas augtų saugus, turėtų normalią savivertę, nebijotų iššūkių, yra besąlyginė artimųjų meilė. Jei vaikas ja netikės, jos nejus, tikėtina, kad taps emociškai jautresnis aplinkai, nes bijos, jog gąsdinimai gali išsipildyti. Jau suaugęs toks žmogus gali pasižymėti didesniu nerimastingumu nei visi kiti.

 

Patirtos traumos

 

Didžiulę įtaką visapusiam vaiko vystymuisi turi trauminės patirtys. JAV statistikos duomenimis, vaikystėje patirtas traumas psichologų kabinetuose bando įveikti apie penktadalis visos populiacijos. Didžiausiomis traumomis specialistai įvardija smurtą šeimoje, tėvų skyrybas, fizinę ar psichologinę prievartą. Trauminėmis patirtimis gali tapti ir iš pirmo žvilgsnio ne tokie siaubingi dalykai – eismo įvykis, nuklydimas nuo tėvų, nesibaigiantis lyginimas su neva geresniu broliu / seserimi / draugu, gėdinimas prieš kitus žmones. Lyginant su draugu ar dar blogiau, broliu ar sese, kurie ir taip konkuruoja dėl tėvų meilės, vaikui sukeliamas nusivylimas savimi. Jis jaučiasi prastesnis, be to, skatinama neapykanta ir pyktis geriau pasirodžiusiam. Jei blogai pasielgusi atžala gėdinama prieš aplinkinius, o vėliau jos klaida linksniuojama kaskart susitikus su kitais artimaisiais, ypač vaikui girdint, daroma didelė žala. Vaikas nepasitikės nei savimi, nei tėvais, jausis nusivylęs ir kartu nesaugus, nes jį išduoda ir skaudina artimiausi žmonės. Viešai gėdinama atžala gali tapti uždara, vengti bendrauti, gali atsirasti viešo kalbėjimo baimė.

 

Ne paskutinėje vietoje ir patyčios. Patiriamos patyčios taip traumuoja, kad kai kurie vaikai ima save žaloti, pasitraukia iš gyvenimo ar, kaip rodo neretai svetur pasitaikančios tragedijos – griebiasi ginklo ir šaudo visus, kas pakliuvo po ranka. Akivaizdu, kad prie tokių veiksmų privedę potyriai visiškai pažeidė vaiko emocinę pusiausvyrą.

 

Santykiai su draugais

 

Normaliai vaiko raidai labai svarbus bendravimas su bendraamžiais. Ne tik todėl, kad kartu smagu žaisti ir atrasti – taip vaikai mokosi atpažinti kito emocijas ir išreikšti savas. Darželiuose, mokyklose susirenka vaikai iš skirtingos aplinkos, su skirtingomis patirtimis ir nevienoda emocine branda. Tie skirtumai labai naudingi – vieni pasistiebs ir geriau reikš emocijas, kiti išmoks atpažinti jas ir be žodžių. Taip pat vaikai ugdys empatijos jausmą: „Man lyg ir nelinksma, bet Agnė verkia – reikia ją pralinksminti.“

 

Kai vaikui sunkiai sekasi susirasti draugų, jis dažnai būna vienas, neturi su kuo dalytis emocijomis, gali įvykti du priešingi dalykai. Vaikas gali atbukti, mažiau jausti, tapti nejautrus kitiems, neatpažinti savo emocijų ir nežinoti, kaip į jas reaguoti. Arba atvirkščiai – visos emocijos kunkuliuoja pačiame paviršiuje, tik ir laukiant, kada čia prasiveržus. Ašaras, pyktį, pasidygėjimą tuomet gali iššaukti ne tik vienas žodis, bet ir žvilgsnis.

 

Slopinamos emocijos

 

Kiekviena emocija yra natūrali ir ją reikia išjausti nuo pradžios iki galo. Nevalia versti vaiko ignoruoti jo jausmų. Tokios frazės kaip „nustok verkti“, „nebūk bailys“, „baik čia savo pykčius“, „tau neskauda“, „tu dar nepavargai“, „valgyk, skanu“, „nekaršta – normalus vanduo“ ir pan. yra labai žalingos. Jas girdėdama atžala susipainioja, pasimeta, nepasitiki savo vertinimu, supranta, jog kai kurios emocijos (liūdesys, pyktis) yra netinkamos, jų negalima rodyti, nes tai pykdo tėvus, gėdinga ir pan. Ilgainiui vaikas gali imti slopinti ir kitus jausmus, jam bus sunku užmegzti santykius, atsiverti, o užslopintas pyktis vieną dieną gali prasiveržti su trenksmu.

 

Moksliniai tyrimai rodo, kad užgniaužtos emocijos kenkia ne tik psichinei, bet ir fizinei sveikatai – sukelia nerimo ir miego sutrikimus, depresiją, kenkia širdžiai, kitiems vidaus organams.

 

Tad leiskite vaikui ir džiaugtis, ir liūdėti. Tėvų užduotis – palaikyti atžalą tiek kai gera, tiek kai bloga: apkabinti, paglostyti, garsiai įvardyti, kad supranta, jog jai liūdna / pikta / skaudu ir kt. Svarbu išsiaiškinti emocijų priežastis ir, jei tokių yra, padėti vaikui išspręsti jo problemas. Beje, liūdesys ir pyktis, kaip ir suaugusiesiems, gali kilti visai priežasties ir tai visiškai normalu.

 

Kaip atpažinti emociškai jautrų vaiką?

 

Išduos vaiko reakcija į aplinką ir joje esančius žmones:

 
  • Pastebimai jautresnis šalčiui, triukšmui, nepatogiems drabužiams ir pan.
  • Jautriai reaguoja į griežtesnes pastabas, greitai susigraudina.
  • Yra pasyvesnis, mažiau bendrauja su kitais.
  • Esant kažkam be nuotaikos, supratingai išklauso ir palaiko.
 

Įdomu

 
  • Egzistuoja keli šimtai emocijų.
  • Pagrindinės yra septynios: pyktis, liūdesys, baimė, nuostaba, pasišlykštėjimas, susižavėjimas ir laimė.
  • Jausmams išreikšti skirti net 43 mimikos raumenys.
  • Jų raiška gali tęstis nuo kelių sekundės dalių iki kelių minučių.
  • Neigiamos emocijos jaučiamos ilgiau nei teigiamos.
  • Emocijos yra universalios. T. y. visiems pasaulio gyventojams būdingos tos pačios mimikos.
  • Ilgai imituojant vieną ar kitą jausmą, tarkime, pasišlykštėjimą ar pyktį, greitai tokie potyriai apims iš tikrųjų.
  • 10 % žmonių neatpažįsta savo emocijų. Toks sutrikimas vadinamas aleksitimija.
 

Specialistės komentaras

Psichologė Rūta Mikalauskaitė

 

Ar per dideli reikalavimai gali padidinti vaiko jautrumą?

 

Klaidingas tėvų įsitikinimas, kad labai svarbu užimti vaiką, sumažina bendravimui, žaidimui, bendriems darbams skirtą laiką. Jeigu jis kasdien lanko vis skirtingus būrelius, turi įtemptą dienotvarkę, kada gi jam pabūti vaiku, užsiimti mėgstama veikla? Dažnai suaugę elgiasi su vaikais kaip su suaugusiais, neįvertindami, kad vaikams sunku prisiimti tokią atsakomybę. Stebima tendencija, jog suaugusieji nori vaikus paversti savo draugais. Tėvai vaikams visuomet gali patarti, nes turi daugiau patirties, vaikai mokosi iš tėvų, bet draugus atžaloms leiskite turėti savo amžiaus.

 

Kas vyksta su vaiku, jei iš jo reikalaujama per daug? 

 

Vaikams kenkia per didelis krūvis ir baimė suklysti. Jei tėvai signalizuoja vaikui nuolat būti pirmam, geriausiam, jis stengiasi pateisinti tėvų lūkesčius. Tačiau jei nepavyksta, išgirsta nepasitenkinimą, ima galvoti ir jaustis, kad galbūt jis tikrai yra nevykęs. Iš vaikų reikalaujant to, ko jie negali atlikti, šie jaučia didelę įtampą.

Jei suaugusieji, o ne pats vaikas nori lankyti būrelius, kurie visai neįdomūs, vaikui nelieka mėgstamos veiklos, jis pradeda prarasti save. Lieka tik tėvų lūkesčius pildanti atžala, kuri ilgainiui tampa pikta, viskuo nepatenkinta, ima maištauti, o suaugusi pasirenka klajoti po pasaulį, kad atrastų save.

Tėvai turėtų padėti atrasti vaikui mėgstamą veiklą, skatinti ja užsiimti, dienotvarkėje palikti laiko ir erdvės pačiam vaikui. Nereikia jo smegenų apkrauti per dideliu informacijos kiekiu.