Trečiasis Niutono dėsnis teigia, kad kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Tačiau vedose ši tiesa buvo užrašyta gerokai anksčiau ir vadinasi ji karma. Čia veiksmas nebūtinai lygus atoveiksmiui. Atpildas gali būti šimtą kartų didesnis. Tad jeigu ištiko nelaimė, verdate pykčiu arba niežti rankos ką nors sugadinti, sustokite ir nusiraminkite – už karmą esate atsakingi jūs patys. Apie tai pasakoja bhakti jogos vienuolis Donatas Janickis.

 

karma

Tikintieji persikūnijimu teigia, kad visi turime karmą. Kaip ji veikia?

 

Visų pirma reikėtų išsiaiškinti, ką reiškia žodis „karma“. Išvertus iš sanskrito kalbos šis žodis reiškia atpildą. Kitaip tariant, žmogui atlyginama už viską, ką jis yra padaręs ir padarys ateityje. Pavyzdžiui, jeigu sutuoktinis yra ištikimas, atlieka tėvo ir vyro pareigas, jis sulaukia atoveiksmio, kuris gali pasireikšti įvairiai. Tarkime, vyrui gali sektis darbe, jis gali susilaukti gabių vaikų ir pan. Tačiau jeigu žmogus vartoja alkoholį, žiūri pornografinius filmus, rūko, apgaudinėja, įžeidinėja – tai jau yra destruktyvūs veiksmai, už kuriuos sulaukiama atitinkamų atoveiksmių. Siela gyvena daug gyvenimų, ji keliauja iš vieno kūno į kitą begalę kartų. Iš daugelio praeitų gyvenimų veiksmų atoveiksmiai laukia šiame gyvenime, o šiame gyvenime padaryti veiksmai sulauks atoveiksmių kituose gyvenimuose.

 

Ar įmanoma išvengti karmos?

   

Siela iš prigimties yra tyra, ji nenori nusidėti prieš visatos įstatymus. Bet jai susitapatinus su žemesnėmis energijomis, pavyzdžiui, geismu, pykčiu arba pavydu, ji pradeda daryti destruktyvius veiksmus: primuša kitą žmogų, skriaudžia, įžeidinėja ir pan. Tokių veiksmų pridarome daugybę, o atoveiksmių už juos galime sulaukti tik kituose gyvenimuose. Tai ką tada žmogui daryti? Vienintelė išeitis – pasukti dvasiniu keliu. Yra daugybė knygų, kuriose rašoma, kaip išvalyti karmą, bet be dvasinio kelio nieko nebus. Mes visi priklausome nuo Dievo ir esame artimai su juo susiję. Tad jeigu žmogus užmezga tiesioginį ryšį su Dievu, gali tikėtis, kad į jo nuoširdumą bus atsižvelgta… Galbūt asmuo nusipelnė daugiau nesėkmių, bet jam atseikės mažiau arba atvirkščiai – siųs dar daugiau išbandymų, nes kentėdamas žmogus tobulėja.

 

Kokie veiksmai sulaukia didžiausio atoveiksmio? Ar atoveiksmis visada lygus veiksmui?

 

Vienas blogiausių veiksmų – abortas, už kurį sulaukiama baisiausio atoveiksmio. Gali pats gimti to žmogaus, kurį nužudei, įsčiose arba tapti jo vaiku, o jis tavo motina, kuri tave žudys… Tačiau jeigu pasidariusi abortą moteris nuoširdžiai atgailauja, galbūt sulauks mažesnio atoveiksmio. Karma nėra mechaninis dėsnis. Tarkime, jeigu padovanojai kam nors 10 litų, tai ir pats gausi tiek pat. Karmos dėsnis veikia kitaip: galbūt įžeidei ką nors tik vieną kartą, bet pats gali sulaukti begalės įžeidimų. Be to, atoveiksmio nebūtinai sulaukiama iš to paties žmogaus. Pavyzdžiui, jeigu buvai neištikimas žmonai, tai nebūtinai ji bus neištikima. Atoveiksmio už neištikimybę galima sulaukti iš visiškai kito žmogaus.

 

Karmos dėsnį puikiai apibūdina gerai žinomos trys patarlės: ką pasėsi, tą ir pjausi; kaip pasiklosi, taip išmiegosi; kaip šauksi, taip atsilieps. Tad jau nuo žilos senovės žinoma, kad žmogus yra savo likimo kalvis.

 

Nutikus nelaimei gimdytojai verkia: „Kodėl Dievas atėmė iš mūsų sūnelį? Ką jis blogo padarė? Kuo mes nusidėjome, kad Viešpats mums toks negailestingas?“ Jeigu sūnus nieko blogo nepadarė šiame gyvenime, tai nereiškia, kad jis buvo geras praeituose gyvenimuose – nieko nevyksta veltui. Yra vaikų, kuriems lemta gyventi tik keletą savaičių ar mėnesių įsčiose, po to įvyksta persileidimas. Tai tarsi atpildas už destruktyvius veiksmus.

 

Tačiau žinia, kad vaikas nusipelnė mirties praeitame gyvenime, tėvų visiškai neguodžia ir skausmo nemalšina…

 

Skausmo ir nereikia malšinti. Būtina sąmoningai jį iškentėti. Tarkime, žmogui sergant gripu skauda kūną, krečia šaltis, bet jis sąmoningai suvokia, kad jo organizmas kovoja su liga. Taip ir skausmą netekus vaiko reikia priimti sąmoningai. Ši kančia duota žmogui ne veltui, o kaip atoveiksmis už nuodėmingą veiklą. Tai galimybė sustiprėti dvasiškai, išmokti atsirišti nuo to, kas laikina – kito žmogaus kūno.

 

Ką pasakytumėte tiems, kurie netiki karma?

 

Visatoje egzistuoja tobula tvarka. Tad kaip gali nebūti karmos? Gamtos dėsniai veikia visur. Problema ta, kad žmogus dėl užsiteršusios sąmonės nepamena praeitų gyvenimų, todėl nesupranta, kodėl kas nors vyksta šiame gyvenime būtent taip, o ne kitaip. Vedose sakoma, kad Dievas duoda atmintį, užmarštį ir žinojimą. Tačiau kad prisimintume praeitus gyvenimus, reikia būti pasiruošusiems. Jeigu žmogus tobulėja psichiškai, dvasiškai ir fiziškai, anksčiau ar vėliau pamatys kitus gyvenimus. Tai tik laiko klausimas…

 

Kaip ta atmintis pasireiškia? Ar ji ateina per pojūčius, sapnus, medituojant?

 

Gali ateiti įvairiai: per pojūčius, sapnus, medituojant arba valgant. Įsivaizduokite lyg sutiktumėte seną pažįstamą po 40-ties metų. Žiūri į žmogų, su kuriuo bendravai 20 metų, ir viską puikiai atsimeni. Atsiranda jausmas, kad tai yra geras tavo draugas. Toks pojūtis aplanko ir sutikus buvusių gyvenimų palydovus. Aš sutikau savo dukrą iš praeitų gyvenimų ir žmogų, su kuriuo mus siejo santuokinis ryšys. Beje, žmogus, kuriam jaučiu tėviškus jausmus, yra už mane vyresnis. O tą žmogų, su kuriuo mus siejo santuokinis ryšys, puikiai pažįstu, žinau apie jį viską. Tai sunku paaiškinti, bet tiesiog taip yra.

 

Visi esame patyrę, kaip ką tik sutiktas žmogus yra labai artimas – lyg pažinotume jį daug metų. Ar tai užuomina į praėjusius gyvenimus?

 

Tai ne užuomina, o akivaizdus įrodymas. Būna žmonių, kurie susituokia jausdami, kad ankstesniuose gyvenimuose taip pat buvo susituokę. Arba sutinki draugą, kuris labai greitai tampa artimu, puikiai jaučia tave, o tu jį…

 

Ar gali, pavyzdžiui, moteris kitame gyvenime tapti vyru, o baltaodis – juodaodžiu?

   

Atgimti galima bet kokia gyvybės forma: paukščiu, gyvūnu, netgi bet kurioje planetoje. Kiek galaktikų, kiek milijardų dangaus kūnų – visuose juose galime atgimti, priklausomai nuo mūsų veiksmų, atliktų šiame ir praeituose gyvenimuose. Be abejo, žmogus yra aukštesnė forma negu gyvūnas ar augalas. Bet jeigu gyvenime įgyjama gyvulio sąmonė, kuri tenkina tik fizinius poreikius, pagal juos ir paruošiamas kūnas kitam gyvenimui. Pavyzdžiui, jeigu žmogui seksas – pagrindinis gyvenimo džiaugsmas, labai tikėtina, kad kitame gyvenime jam bus duotas kūnas, kuris tokiems dalykams bus kur kas labiau pritaikytas, tarkime, karvelio, tigro arba beždžionės. Augalu atgimstama tada, kai kūnas išnaudojamas judesiui ne ten, kur reikia, pavyzdžiui, mušant,paleistuvaujant ir pan. Vedose rašoma: „Prostitutė gimsta žydinčiu medžiu.“

 

Apie tai, ką krikščionybė ir Biblija teigia apie karmą ir reinkarnaciją, aiškina Lietuvos krikščionių studentų bendrijos generalinis sekretorius Steponas Ribokas.

 

Krikščionybė teigia, kad žmogus gyvena tik vieną kartą, po mirties jo siela keliauja į rojų arba pragarą ir ten lieka amžinai. Tačiau maždaug ketvirtadalis pasaulio gyventojų tiki reinkarnacija. Ar gali būti, kad tiek milijonų žmonių klysta?

 

Nereikėtų spręsti apie dalykų tikrumą remiantis daugelio nuomone. Tarkime, viduramžiais katalikų bažnyčioje buvo nusistovėjęs geocentrinis visatos modelis, t. y. manyta, kad Žemė yra visatos centras. Tai buvo laikoma oficialiu bažnyčios mokymu, nors Biblijoje apie tai nekalbama. Visų pirma geocentrizmas buvo perimtas iš pagonių autoriaus Ptolemėjaus. Antra, tuo metu Vakarų visuomenė tikėjo, kad Žemė yra visatos centras. Taigi dauguma gali klysti, tai nėra neįmanoma. Pagrįsti ko nors tikrumą reikia daugiau argumentų.

 

Tikėjimo reinkarnacija pamatinė tikrovė yra monizmas – viskas yra vienos prigimties. Tai reiškia, kad žmogus, visata ir Dievas yra viena tikrovė. Krikščionybėje pamatinė tikrovė yra trejybė – Dievas yra trijuose asmenyse. Dėl šios priežasties jis nieko nestokoja. Visas jo kūrybos veiksmas yra ne tam, kad jam ko nors reikėtų, bet dėl to, kad jis yra taip pertekęs kūrybingumo bei meilės, jog gali laisvai duoti nereikalaudamas mainais. Biblijoje teigiama, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą. Pasak jos, tiek materialus, tiek dvasinis pasaulis yra gerai. Todėl žmogus po mirties įgaus kitokį kūną. Žmogaus problema – jo nuodėmė, kuri yra Dievo nudievinimas. Tai reiškia vertinti ką nors labiau už patį Dievą arba laikyti Viešpačiu ką nors, kas yra mažiau negu jis. Tai gal būti bet kas: pinigai, karjera, seksas, santykiai, netgi šeima, vaikai arba mylimas žmogus. Kartais mes patys jaučiamės svarbesni už Dievą. Gerai žinomoje istorijoje Edeno sode žmogus „pastatė“ save į Dievo vietą ir tapo kaip Dievas. O ant kryžiaus Kristus – tai Dievas, tapęs žmogumi tam, kad atpirktų jo nuodėmes. Išgelbėjimo nuostata krikščionybėje yra visiškai unikali tarp visų religijų. Ji skelbia, kad žmogus išsigelbėja ne dėl savo gerumo ar moralumo. Pats Dievas ateina ir išgelbėja žmones, jeigu tik jie pasitiki juo. Krikščionybės pagrindas yra Kristaus mirtis ir prisikėlimas. Prisikėlę žmonės turės kūnus, be je, kaip ir Kristus. Jie visą amžinybę džiaugsis, kad juos sukūrė Dievas, arba visiškai atsiskirs nuo jo.

 

Biblijos pamokymas „Ką pasėsi, tą ir pjausi“ gali būti suprantamas ir kaip karmos dėsnis. Ar Biblijoje visiškai nekalbama apie karmą ir reinkarnaciją? Tiesa, kad krikščionybė jų visiškai nepripažįsta?

 

Biblijoje nemažai rašoma, kad iš blogų darbų negali gimti geri darbai, jog geri motyvai subrandina skanius vaisius. Tai rodo, kad žmogus yra morali ir laisva būtybė, ir tai, ką jis daro, turi pasekmes. Vadinasi, žmogus yra atsakingas už savo veiksmus. Bibliją sieti su karmos dėsniais galima tik labai paviršutiniškai, ji greičiau griauna šiuos dėsnius.

 

Štai keletas pavyzdžių. Saulius, didžiausias krikščionių persekiotojas, tampa ištikimiausiu Jėzaus pasekėju. Visiškai ne dėl to, kad jis ką nors daro, kas būtų verta tokio atoveiksmio. Jis paprasčiausiai sutinka Kristų, patiki juo ir visiškai pasikeičia. Petras, ištikimiausias Kristaus mokinys, išduoda savo mokytoją. Tačiau po prisikėlimo Kristus sutinka Petrą ir atleidžia jam. Galų gale pats Kristus, kuris yra tobulas žmogus, nužudomas, ko jis visiškai nenusipelnė.

 

Taigi reinkarnacijos idėja yra visiškai svetima Biblijai ir krikščioniškai pasaulėžiūrai. Krikščioniškoje pasaulėžiūroje žmogus yra nupuolęs, o Dievas tobulas, todėl jis ateina į Žemę kaip gelbėtojas, nežiūrint į tai, kad žmogus to nenusipelno…