Jeigu neturi pasakyti nieko malonaus, geriau patylėk – byloja senas posakis. Deja, tikrai ne visi jo paiso. Dar 1993 m. JAV atliktas tyrimas parodė, kad vyrai 55 %, o moterys – 67 % pokalbio laiko skiria socialinėms aktualijoms. Kitaip sakant – apkalboms ir gandams. Kodėl? Kaip reaguoti apkalbų objektams?

 

apkalbos

(Ne)pikti gandai

 

Žmonės paprastai galvoja, kad gandai remiasi išsigalvotomis istorijomis, nebūtais įvykiais ar netgi nemaloniu šmeižtu, siekiant apjuodinti kitus. Visgi mokslininkai teigia, kad ne viskas taip tamsu ir juoda. Kalifornijos universiteto psichologai apkalbas apibūdina kaip kalbėjimą apie tuos, kurių tuo metu nėra šalia. Bendraujant, palaikant pokalbį dalytis informacija apie pažįstamus yra normalu. Ir tikrai ne visada skleidžiamomis žiniomis norima apšmeižti. Su tuo sutinka ir Džordžijos „Gwinnett“ koledžo psichologai.

 

2019 m. žurnale „Social Psychological and Personality Science“ aprašyta metaanalizė, kurios metu mokslininkai atkreipė dėmesį į 467 savanorių bendravimo niuansus. Paaiškėjo, kad jie per dieną vidutiniškai 52 min. skirdavo įvairioms apkalboms aptarti ir perduoti. Tačiau trys ketvirtadaliai jų būdavo neutralūs. Pavyzdžiui, kalbėdami apie filmus nurodydavo, kad draugas (-ai) matė vienokį ar kitokį filmą ir kokie buvo jo (-ų) įspūdžiai. Pasak tyrėjų, apie 15 % pokalbių galima laikyti neigiamomis, o 9 % – teigiamomis apkalbomis.

 

Taigi nors žmonės itin daug laiko praleidžia apkalbinėdami kitus, anaiptol ne visi pašnekesiai persmelkti šmeižto.

 

Kodėl apkalbinėjama?

 

Kai kurie specialistai įsitikinę, kad apkalbos padėjo protėviams išlikti. Be abejo, labiausiai tokią teoriją palaiko evoliucijos psichologija. Esą gandai ir dalijimasis jais sudarė sąlygas primatams kurti tarpusavio ryšius ir prieraišumo modelius. Kitaip tariant, užuot rinkę blusas ir nešvarumus vienas nuo kito, ėmė kurti jungiantį ryšį. Pokalbiai apie kitus padėjo perteikti ir pasidalyti socialine informacija.

 

Galimybė dalytis ir skleisti informaciją tarp tam tikrų žmonių grupių, ko gero, ir šiandien yra esminė gandų priežastis. 2003 m. psichologai atkreipė dėmesį į tai, kad be apkalbų būtų sunku įsitraukti į diskusijas apie socialinius ir asmeninius klausimus. Be to, plačiąja prasme gandai atlieka daugybę skirtingų vaidmenų, kad išlaikytų socialines funkcijas visuomenės grupėse.

 

Fiziologinis poveikis

 

2015 m. leidinyje „Social Neuroscience“ skelbtas tyrimas, per kurį mokslininkai analizavo, kaip žmonės reaguoja į teigiamus ar neigiamus gandus apie save, draugus ir įžymybes. Per eksperimentą buvo atliktas smegenų MRT tyrimas. Paaiškėjo, kad žmonės, išgirdę paskalas (nesvarbu, teigiamas ar neigiamas) apie save, reaguodavo stipriau. Tai išdavė didesnis aktyvumas priekinėje smegenų žievės dalyje, kuri susijusi su gebėjimu nepasimesti atsidūrus sudėtingoje situacijoje. Stipresnė reakcija sufleruoja apie tai, kad žmogus kitiems nori sukurti teigiamą savo įvaizdį. Ir tai yra visiškai suprantamas socialinio prisitaikymo troškimas.

 

Kita vertus, gandai apie pažįstamus, draugus ir įžymybes aktyvuoja smegenų atlygio centrą. Ir kuo paskalos yra juodesnės, tuo reaguojama intensyviau, t. y. tai suteikia malonumo ir smagumo. Ar tai rodo piktdžiugišką žmonių prigimtį? Anaiptol. Tai, pasak tyrėjų, atspindi, kad kitų įvaizdis visuomenei nėra svarbus, o jo aptarimas ir skleidžiami gandai tėra savotiška pramoga.

 

STOP toksiškoms kalboms!

 

Nepaisant to, kad kai kurie tyrimai rodo, jog apkalbos turi teigiamos įtakos visuomenės grupėms, atskiriems individams, jos ne visada yra malonios. Atsidūrus gandų epicentre, išvengti neigiamo psichologinio poveikio yra sunku. Tad kaip iš šio fenomeno gauti naudos, bet nesukurti toksiškos atmosferos nei sau, nei kitiems?

 

Išsirinkti paskalų bičiulį

 

Greičiausiai neverta sau meluoti – visiškai atsisakyti apkalbų nepavyks. Norint sumažinti neigiamą jų poveikį ir vystyti savo santūrumą, pakanka rasti vieną apkalbų bičiulį. Tai gali būti geriausia draugė, sutuoktinis ar mama. Pokalbiai su pasirinktu žmogumi gali būti apie bet ką. Bet kalbantis su kitais asmenimis vertėtų vengti skleisti gandus. Ypač jeigu žinoma, kad pašnekovas visiškai nemoka saugoti paslapčių.

 

Kontroliuoti save

 

Atprasti tai daryti nėra paprasta. Tam prireiks pastabumo ir savikontrolės. Bendraujant reikėtų atidžiau įvertinti, ką ketinama sakyti. Ir jeigu tai apkalbos, vertėtų save sustabdyti. Galima atsisakyti pasakoti tam tikrą istoriją iki galo arba neišryškinti to, kas galėtų įžeisti, įskaudinti kitą.

 

Stebėti savijautą

 

Savijautos stebėsena – vienas geriausių būdų, padedančių mažiau skleisti gandus. Taip, kartais aptarti naujienas su geriausia drauge yra tikras malonumas. Bet juk pasitaiko ir taip, kad pasidalijus informacija apie kitus vidų užplūsta keistas ir nemalonus jausmas, lyg padarius nusikaltimą. Tai sąžinė, kuri kitą kartą turėtų priminti, kad ne visada ir ne su visais derėtų apkalbėti kitus.

 

Pasakyti „ne“

 

Negražioms kalboms užkirsti kelią galima ir tiesiog pasakant „ne“. Juk nebūtina įsitraukti į pokalbį, kuris veda prie kitų šmeižimo. Tokiu būdu galima apsaugoti save nuo neigiamos įtampos, sumažinti didelį krūvį, tenkantį apkalbų centre atsidūrusiems asmenims.

 

Neskubėti teisti

 

Gandai sklinda sugedusio telefono principu. Todėl kai kas nors pasidalija aktualia socialine informacija apie kitus, nereikėtų pulti smerkti ar teisti. Vertėtų įvertinti išgirstas žinias, jeigu įmanoma, patikrinti šaltinius. Būtina bent jau įsitikinti, kad informaciją pasakė patikimas žmogus.

 

Specialistės komentaras

Agnė Vaiciukevičienė, psichologė 

 

Teko girdėti, kad apkalbos, gandai ir jų aptarimas suartina žmones. Ar tai tiesa? Kodėl?

 

Apkalbant viskas vyksta taip – kitam asmeniui (jam nežinant) priskiriamos savybės, kurios žmogui atrodo nepriimtinos, nors jis pats jas turi. Tiesiog savo minimos savybės nemėgstamos ir nepripažįstamos, todėl apjuodinamas kitas. Tai tarytum psichologinė gynyba, kuri naudojama, siekiant apsiginti nuo savo nepriimtinų savybių. Apkalbėdamas žmogus netenka dalies savo asmeninės įtampos ir nerimo. Ir padeda kitam, su kuriuo kalbasi, nes pašnekovui suteikiama galimybė prisijungti. Sukuriama bendrystė – mes kartu, mums tuo metu smagu. Tad tuo remiantis galima daryti prielaidą, kad apkalbos tam tikra prasme žmones suartina.

 

Apkalbėdami žmonės jungiasi į grupes. Gandai paprastai yra perduodami tarpasmeninio bendravimo metu, tai tarytum savita, neformali, neoficiali bendravimo forma. Apkalbų pasidalijimui būtinos dvi sąlygos: pirma, tinkama vieta, kur žmonės gali dalytis neformalia informacija, antra, noras gauti papildomos informacijos apie asmenį, įvykį ar reiškinį, kuris kitam žmogui rūpi.

 

Iš esmės apkalbos daugiau informacijos pasako apie apkalbų skleidėją nei apie apkalbų objektą. Apkalbos ne tik parodo informacijos skleidėjo moralinę nuostatą, bet ir turi moralinę prasmę – vertinimą aptariamo asmens, įvykio ar pan. Žmonės skleisdami gandus apie kitus neretai siekia kompensuoti savo emocijų trūkumą. Tiesiog pasakotojui teikia pasitenkinimą klausytojo reakcija: nuostaba, nusivylimas, pasibjaurėjimas ar susižavėjimas. Be to, dalijimasis gandais asmeniui padeda įgyti grupės autoritetą. Tai yra viena priežasčių, kodėl žmonės pradeda apkalbėti vieni kitus. Tikėtina, kad apkalbų klausosi smalsesni asmenys, kurie nori žinoti daugiau už kitus.

 

Kaip reaguoti žmogui, tapusiam apkalbų objektu?

 

Apkalbų objektu paprastai tampa svarbūs ir nevienareikšmiškai traktuojami žmonių poelgiai, sprendimai. Tačiau nepriklausomai nuo to, ar žmogus ir (arba) jo poelgiai kitiems atrodo įdomūs, svarbūs ir verti apkalbų, neretai apkalbų objektas gali patirti nerimą, pyktį, stresą, o jautresniais momentais – netgi paniką.

 

Jei patyrėte apkalbas, svarbiausia atsakyti sau, kas esu ir ką iš tikrųjų darau, kiek šios kalbos yra apie mane, o kiek – apie apkalbų skleidėją, už ką esu atsakingas. Jei suklydote, verta sau tai pripažinti, bet tai tikrai nereiškia, kad reikia teisintis, aiškintis apkalbų skleidėjui ir neigti nebūtus dalykus.

 

Kaip reaguoti, jei tapote apkalbų objektu? Pirmiausia įvardykite ir priimkite savo jausmus, kad ir kokie jie yra, normalizuokite juos. Nesistenkite sumenkinti ar ignoruoti savo emocijų manydami, kad tas žmogus nėra vertas jūsų vienokio ar kitokio jausmo. Sužinojęs, kad buvote apkalbėtas, turite teisę jausti nesąžiningumą, susierzinti, pykti, nerimauti, netgi bijoti.

 

Įsivardijus ir įsisąmoninus savo jausmus, verta objektyviai apmąstyti susiklosčiusią situaciją ir atsakyti sau, kieno tai atsakomybė, apie ką ši situacija.

 

Galiausiai verta pasikalbėti su apkalbų skleidėju akis į akį ir atvirai paklausti, ką mano apie susiklosčiusią situaciją. Svarbiausia kalbėti ramiai, nesiteisinti, išlaikyti sąmoningumą, racionalumą, bandyti suprasti, kam visa to reikėjo, sužinoti apkalbų skleidėjo motyvus. Gali būti, kad nemanė, jog kenkia, gali būti ir taip, kad apkalbėjo sąmoningai. Pastaruoju atveju atviras pokalbis leistų parodyti, kad ieškote teisybės ir nepaliekate situacijos savieigai. Dažniausiai apkalbų skleidėjai nesitiki atvirai pasikalbėti su asmeniu, kurį apkalbėjo. Tad neretai toks poelgis suglumina ir galutinai sustabdo apkalbų plitimą bei naujų atsiradimą.

 

Įdomu

 
  • 2012 m. žurnale „Personality and Social Psychology“ aprašytas tyrimas atskleidė pasyvaus ir aktyvaus dalyvavimo apkalbose poveikį. Kai tiriamieji išgirsdavo apie kito žmogaus antisocialų elgesį ar neteisybę, jų širdies ritmas padidėdavo. Bet apie tai aktyviai padiskutavę nusiramino, o širdies ritmas sumažėjo.
  • Ar socialinė padėtis, pavyzdžiui, išsilavinimas ar turtas, turi įtakos gandų skleidimui? Ne. Žurnale „Social Psychological and Personality Science“ teigiama, kad jie paplitę tarp visų visuomenės sluoksnių.
  • Per vieną tyrimą, kuriame dalyvavo 467 savanoriai, paaiškėjo, kad ekstravertai dažniau apkalbinėja kitus nei intravertai.
  • Kitas tyrimas parodė, kad gandai kur kas dažniau susiję su pažįstamais ir draugais, o ne pramogų pasaulio įžymybėmis. Atitinkamai 3292 atvejai prieš 369.
  • Kodėl neverta dalytis melu ir nepagrįstu šmeižtu? Įrodyta, kad tokios apkalbos asmeniui nesuteikia jokios socialinės naudos.