Tūkstančius metų pasaulį siaubia pandemijos. Vienos jų nusinešė šimtus milijonų gyvybių, kai kurios jų pareikalavo mažiau. Tačiau kiekvieną kartą prasidėjus ligų bangai bandyta aiškinti, kas galėjo ją sukelti ir, žinoma, keltos teorijos, kurios ne visada arba niekada neatitiko realybės.

 

Negailestinga Dievo rankaCoronavirus,Flu,Ncov,Over,Earth,Background,And,Its,Blurry,Hologram.

 

Šimtmečius maras ir įvairios jo formos drastiškai retino gyventojų skaičių. Buboninis maras veikė limfinę sistemą, pneumoninis pažeidė plaučius, o septiceminis kilo dėl kraujo užkrėtimo. Pirmoji ištirta buboninio maro epidemija prasidėjo 541 m. Justiniano vardu pavadintas maras periodiškai atsinaujindavo iki VIII a. vidurio. Manoma, kad šis maras nusinešė dešimtis milijonų gyvybių. Ligą sukėlė Yersinia pestis bakterija, kurią perduoda blusos ir graužikai. Tačiau tuo metu ligos protrūkis sietas su antgamtinėmis galiomis, ypač Dievo pykčiu Romos imperatoriui Justinianui I dėl jo netinkamo ir nekompetentingo valdymo. Tyrimų analizė parodė, kad jis paplito Vidurio Azijoje, Europoje ir Viduržemio jūros regione. Naujausi genetiniai įvairių marą sukėlusių bakterijų atmainų tyrimai atskleidė, kad jis buvo išplitęs gerokai plačiau – Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Ispanijos teritorijose. Istorikai turi įrodymų, kad Justiniano maro metu Konstantinopolio žmonės žinojo apie marą, kilusį Artimuosiuose Rytuose mažiausiai dvejus metus, kol jis atėjo į miestą, bet nesiėmė jokių priemonių, nes manė, kad tai ne jų problema. Kai liga įsisiautėjo, žmonės jautėsi priblokšti, mat tikėjo, kad tai jų nepalies. Nebuvo tinkamų mokslinių paaiškinimų, niekas nesuprato šios ligos priežasties ar kaip ji plinta, todėl marą priskyrė antgamtinėms jėgoms ir Dievo rūstybei. Siekdami išvengti siaubingos Dievo rankos žmonės bandė valyti orą ir viską aplinkui. Panika buvo didžiulė. Anksčiau vykusio Kipriano maro metu (250–266 m.) jį užregistravęs krikščionių dvasininkas ragino krikščionis nebijoti, nes mirtis – tik perėjimas iš dabartinio nuodėmės ir skausmo pasaulio į amžinąjį gyvenimą rojuje. Sykiu dvasininkas skatino brolius krikščionis vertinti ligą kaip galimybę visapusiškai gyventi tikėjimu. Šis maras skatino krikščionių atsidavimą, nes tuo metu tikėjimas buvo nusistovėjęs. Nepaisant to, atrodo, kad daugelio naujai atrastas pomėgis tęsėsi tik tol, kol siautė maras. 590 m. prasidėjusio romėnų maro metu religija vėl atliko svarbų vaidmenį. Kaip ir Justiniano maro atveju, šis ligos protrūkis buvo trijų mirtinų marų (buboninio, septiceminio ir pneumoninio) derinys. Nors nežinomas mirusiųjų skaičius, tačiau išlikusiuose popiežiaus Grigaliaus I Didžiojo įrašuose skelbiama, kad tai Dievo bausmė už žmonijos nuodėmes, todėl jiems reikia atgailauti. Nenuostabu, kad atgailai pasirinkta forma dar labiau paskatino maro plitimą, mat atgailos procesijos vingiavo Romos gatvėmis į Švč. Mergelės Marijos šventovę.

 

Keista planetų padėtis

 

1348 m. Prancūzijos karalius Pilypas VI paprašė didžiausių Paryžiaus universiteto medicinos protų pranešti apie buboninio maro priežastis. Išsamiame karaliui pateiktame dokumente jie kaltino netinkamai išsidėsčiusias planetas. Rašoma, kad 1345 m. Vandenyje įvyko trijų planetų, Saturno, Marso ir Jupiterio, jungtis. Be to, maždaug tuo pačiu metu įvyko Mėnulio užtemimas. Cituodami senovės filosofus, tokius kaip Aristotelį, Paryžiaus mokslininkai aiškino, kad Jupiteris, būdamas drėgnas ir karštas, traukia pavojingus garus iš Žemės ir Marso. Galiausiai sausumos vėjai paskleidžia kenksmingus garus taip plačiai, kad atima iš kiekvieno tokį orą įkvėpusio gyvybinę jėgą. Anot mokslininkų, šis sugadintas oras prasiskverbia iki širdies ir sugadina dvasios substanciją, o sukeltas karštis sunaikina gyvybines jėgas, ir visa tai tiesioginė epidemijos priežastis. Po kelių šimtmečių ši būsena, pavadinta miazma, apibūdino pūvančių organinių medžiagų kvapą. Kalbėta, kad tas, kas skleidžia nemalonų kvapą, nešą ligą. Tai paaiškina, kodėl 1665 m. maro metu kai kurie gydytojai dėvėjo snapo formos kaukes, užpildytas saldžiai kvepiančiomis gėlėmis, kad apsisaugotų nuo infekcijos.

 

Viskam rastas paaiškinimas

 

XIV a. viduryje prasidėjus marui, pavadintam juodąja mirtimi, vien Europoje mirė per 20 mln. žmonių. Kiti skaičiuoja, kad ji Europoje nusinešė iki 60 % gyvybių. Nors manoma, kad ligos sukėlėjas buvo toks pat, kaip ir Justiniano maro metu, tačiau populiaresni ir įtikinamesni buvo mažiau logiški paaiškinimai. Tikėta, kad čiaudulys ne tik platino juodąją mirtį, bet ir priverčia atsiskirti sielą. Suglumusi ir išsigandusi visuomenė gydėsi taip, kaip išmanė: uostė kvapnių gėlių ar kvėpavo kamparo garais. Netrukus ėmė trūkti gydytojų, todėl padaugėjo verslininkų, pardavinėjančių nenaudingus vaistus, amuletus ir kitus papuošalus, užtikrinančius stebuklingą apsaugą. Akivaizdu, kad amuletai negelbėjo, nes nepavyko nuimti derliaus, mažėjo prekyba, o maisto ir pramonės prekių trūko. Galiausiai visoje viduramžių Europoje maras tapo dingstimi žudyti žydus. Viduramžių krikščionių minia atakavo žydų getus su beveik kiekviena ligos banga teigdama, kad žydų piliečiai nuodijo šulinius ir tarėsi su demonais, kad platintų ligą. Dėl to viename Strasbūro pogrome 1349 m. vasario 14 d. buvo gyvi sudeginti 2000 žydų.

 

XIX a. pasaulis kentėjo nuo 6 choleros pandemijų. Iš Indijos kilusi liga pirmą kartą Europą pasiekė 1831 m. Didžiojoje Britanijoje ji pirmą sykį užregistruota Sanderlande, iš kur išplito visoje šalyje ir 1831–1832 m. nusinešė 32 000 gyvybių. Iki šiol ji plačiai paplitusi ir mirtina tose vietose, kur žmonės neturi sanitarinių sąlygų bei švaraus vandens. Mirtingumas nuo choleros didžiulis, žmonės mirė netrukus po užsikrėtimo. Nors per epidemijas daugumoje didžiųjų miestų buvo įkurtos laikinos ligoninės, tačiau žmonės pagalbos nepriėmė, kilo riaušės, buvo puldinėjami gydytojai. Žmonės įtariai žiūrėjo į medikus, kuriems turėjo mokėti už gydymą, mat bijojo, kad mirus jų kūnai bus išvežti skrodimui, o vėliau virs nežemiška būtybe ar monstru, apie kurį skaitė Mary Shelley išleistame romane „Frankenšteinas“. Tik vėliau nustatyta, kad cholera plinta per vandenį, o ne orą, todėl buvo neaišku, kaip medikai ar valstybė galėtų visa tai sustabdyti. XIX–XX a. pradžioje visoje Europoje siaučianti cholera tapo sąmokslo teorijų objektu, nes neturtingi žmonės kaltino valdantįjį elitą negailestingai stengiantis išnaikinti savo gretas, taip sąmoningai platindami ligą ir juos nuodydami per vandenį.

 

1889 m. prasidėjus didžiajam Rusijos gripui greitai pasklido teorijų ir gandų, kad liga gali plisti telegrafo laidais, ypač kai ja užsikrėtė daug telegrafo operatorių. Taip pat manyta, kad gripas galėjo atkeliauti su laiškais iš Europos, nes greitai įsisuko į pašto vežėjų gretas. Kai Detroite (JAV) bankų kasininkai pradėjo sirgti, kai kurie priėjo išvadą, kad liga juos pasiekė dėl paliestų popierinių pinigų. Taip pat kaltininkų sąraše atsidūrė dulkės, pašto ženklai ir bibliotekos knygos.

 

Autorius Monika Budnikienė