PSO skelbia, kad viena iš 10 didžiausių grėsmių sveikatai 2019 m. buvo vengimas skiepytis. Vien Prancūzijoje daugiau nei trečdalis žmonių mano, kad moksliškai ištirtos ir patvirtintos vakcinos nėra saugios. Specialistai skaičiuoja, kad per artimiausius 3 metus abejojančiųjų vakcinų nauda atsiras dar daugiau. Taigi gali tekti griežtinti reikalavimus tiems, kurie atsisako skiepyti vaikus. Visgi siekdami to išvengti medikai ir mokslininkai mėgina šviesti visuomenę, sklaidydami mitus apie skiepus bei menamą jų pavojų.

 

skiepai

MITAS 1. Skiepai negali apsaugoti nuo ligos

 

Skiepai – vienas pigiausių ir neabejotinai efektyviausių būdų išvengti kai kurių mirtinų ligų. Skaičiuojama, kad dėl masinės vakcinacijos kasmet pavyksta išsaugoti iki 3 mln. gyvybių visame pasaulyje. PSO duomenimis, skiepams pasiekus visas atokiausias bei skurdžiausias pasaulio vietoves, papildomai pavyktų išgelbėti dar 1,5 mln. gyvybių kasmet. Vien tik dėl vakcinų pavyko beveik visiškai sunaikinti tokias užkrečiamąsias ligas kaip poliomielitas, difterija ar tymai. Vakcinos taip pat padeda išvengti vėjaraupių ir efektyviai sumažina galimų šios užkrečiamosios ligos komplikacijų grėsmę. Vėjaraupiai itin pavojingi nėščiosioms ir suaugusiems vyrams. Deja, daugumai tik iš vadovėlių pažįstamos ligos gali tapti nauja milžiniška grėsme. Skaičiuojama, kad JAV šiuo metu maždaug 15 % mokyklas lankančių vaikų nėra skiepyti nuo pagrindinių užkrečiamųjų ligų. O ketvirtadalis nėra gavę vakcinos nuo tokių vadinamųjų vaikiškų ligų kaip vėjaraupiai ar itin pavojingos meningokokinės infekcijos. Mokslininkai vis dažniau prabyla apie tai, kad masinis vengimas skiepytis gali vos per 5–7 metus sugrąžinti žmoniją į situaciją, kai didelė dalis vaikų mirdavo nesulaukę 3–5 metų. Grėsmės tyko ir suaugusiųjų. Mat pagrindinės užkrečiamosios ligos būtent suaugusiųjų organizme sukelia pačias sunkiausias komplikacijas, dažnai pasibaigiančias mirtimi. Priežastys, dėl kurių žmonės neapsisprendžia skiepytis, ar ne, yra įvairios. Skaičiuojama, kad pasaulyje apie 30 % populiacijos nuo vieno ar kelių skiepų susilaiko dėl paprasčiausio informacijos trūkumo, dalis skiepų atsisako dėl religinių įsitikinimų.

 

MITAS 2. Vakcinos sukelia autizmą

 

Medikai ir mokslininkai analizuodami dabartinę situaciją kraipo galvas, mat iš tiesų sunku suprasti, kas skatina nepasitikėti skiepais išsilavinusius ir pasiturinčius žmones. Buvo tikimasi, kad 2018–2019 m. tymų protrūkis žmones paskatins skiepytis ne tik nuo šios, bet ir nuo kitų užkrečiamųjų ligų. Lietuvoje ir kitose nedidelėse valstybėse iš tiesų pastebėtas didesnis skiepų poreikis. Tačiau kitur skiepijimo mastai ne tik neišaugo, bet net sumažėjo. Kad ir kaip būtų keista, tačiau viena pagrindinių priežasčių, kodėl nesulaukta pageidaujamo rezultato, buvo informacijos sklaida per socialinius tinklus. Pasirodo, žmonės palaikė tymų epidemiją netikromis naujienomis. Tačiau tokių buvo tik dalis. Kiti buvo sąmoningai apsisprendę nesiskiepyti patys ir jokiu būdu neskiepyti vaikų. 2019 m. kovą „Vaccine“ žurnale savo tyrimą paskelbė Pitsburgo universiteto (JAV) mokslininkai. Jie siekė išsiaiškinti, kokius argumentus ir kokią informaciją socialiniuose tinkluose skelbia asmenys, raginantys visiškai atsisakyti skiepų. Pagrindinis argumentas – skiepai vaikams sukelia autizmą. Šią idėją 1998 m. paskelbė britų gastroenterologas Andrew Wakefieldas. Jis tvirtino, kad vakcina nuo tymų, kiaulytės ir raudonukės (MMR), yra pagrindinė autizmo priežastis. A. Wakefieldo tyrime dalyvavo tik 12 vaikų ir vėliau nė vienam mokslininkui jo tyrimo išvadų patvirtinti ar pakartoti tyrimo nepavyko. Iš „antivakserių“ judėjimo pradininko vėliau buvo atimta licencija verstis medicinos praktika. Mat išsiaiškinta, kad medikas, skelbdamas tokią informaciją, gavo tiesioginės finansinės naudos.

 

MITAS 3. Skiepuose yra gyvų virusų ir gyvūnų DNR

 

Vakcinos kuriamos tik pagal patvirtintas ir saugiomis pripažintas metodikas. Tačiau dauguma atsisakančiųjų skiepytis tikina, kad pats skiepas gali susargdinti. Mokslininkai tai vadina nesusipratimu. Iš tiesų vakcinoje įprastai yra patogenų, tačiau jie negali daugintis žmogaus organizme ir užkrėsti žmogaus ląstelių. Jie tik imituoja tikruosius ligų sukėlėjus ir moko imuninę sistemą juos atpažinti. Paskiepyto žmogaus organizme susidaro B ir T limfocitai, kurie atpažįsta bakterijų ar virusų struktūras. Kol formuojasi imuninis atsakas, paskiepytas žmogus gali jausti tam tikrus simptomus, kartais klaidingai palaikomus infekcine liga – skiepo vieta parausta, patinsta, gali pakilti temperatūra. Praėję tokį parengties etapą T ir B limfocitai virsta vadinamosiomis atminties ląstelėmis, kurios išlieka ilgus dešimtmečius ir yra greitai mobilizuojamos, kai susiduriama su tikruoju ligos sukėlėju. Taigi kuriant saugias vakcinas bene svarbiausia yra taip apdoroti (nukenksminti) bakterijas ir virusus, kad jie nesukeltų infekcijos, bet būtų panašūs į tikruosius ligų sukėlėjus. Ir tam sukurta veiksmingų technologijų. Visgi skiepams naudojamus ligų sukėlėjus reikia kažkaip užsiauginti. Tam gali būti naudojamos mielės arba sintetinė terpė. Itin nedidelė dalis tokių ligų sukėlėjų gali būti auginama kiaušiniuose ar iš gyvūnų (dažniausiai pelių) paimtose ląstelėse. To baimintis nėra prasmės, mat prieš naudojant šiuos patogenus vakcinų gamybai, jie apdorojami taip, kad negalėtų susijunti su žmogaus ląstelėmis, o tik imituotų jų užpuolimą. Tad į paskiepyto žmogaus ląsteles negali patekti ir svetimo DNR fragmentai.

 

MITAS 4. Skiepuose yra pavojingų metalų

 

Kita neva žmogaus organizmui pražūtinga vakcinos sudedamoji dalis yra aliuminis. Jo iš tiesų galima aptikti oficialiai skelbiamuose daugelio skiepų aprašuose. Jis naudojamas tam, kad sustiprintų imuninę reakciją ir reikėtų suleisti mažesnę skiepo dozę. Žmonės šį elementą kažkodėl laiko tokiu pat nuodingu kaip gyvsidabris. Tai klaidingas požiūris. Mat aliuminis yra trečias dažniausiai pasitaikantis elementas žemėje. Šiek tiek jo į organizmą patenka kaskart suvalgius obuolį, morką ar saujelę riešutų. Skaičiuojama, kad per dieną vidutiniškai į žmogaus virškinimo traktą patenka 7–9 mg aliuminio. Jis nekenkia ir mažiems vaikams. Mat vien su motinos pienu vaikas gauna apie 7 mg aliuminio per parą. Su kūdikiams skirtu maistu per pusmetį į vaiko organizmą gali patekti iki 40 mg aliuminio. Štai bendras aliuminio kiekis, gaunamas skiepijant, sudaro vos 4 mg. Nepagrįsta aliuminio baimė atsirado ne šiaip sau. Ją irgi paskatino liūdnai pagarsėjęs minėtas A. Wakefieldas. Jis mėgino įrodyti, kad po skiepijimo praėjus dviem savaitėms dėl aliuminio vaikams sutrinka virškinimas. Apie nemalonius paskiepytų vaikų patiriamus simptomus pasakojo tėvai, kurie iškėlė ieškinį farmacijos bendrovei siekdami pasipelnyti dėl tariamai patirtos žalos. Ilgainiui ši istorija tapo itin populiariu mitu, su kuriuo sunkiai sekasi kovoti mokslininkams. Jie stengiasi paaiškinti, kad aliumino hidroksido yra kai kurių vakcinų sudėtyse, bet jokiu būdu ne visų. Šis elementas reikalingas, kai skiepijama nuo meningokoko, stabligės, kokliušo, o vakcinose yra nukenksmintų bakterijų elementų. Tai tėra pagalbinė medžiaga, o jos kiekis toks mažas, kad ji negali daryti poveikio nei savijautai, nei sveikatai.

 

MITAS 5. Skiepytis nėra prasmės, nes daugelis užkrečiamųjų ligų neegzistuoja

 

Masinis skiepijimas iš tiesų leido sumažinti sergamumą kai kuriomis užkrečiamosiomis ligomis. Tačiau tai nereiškia, kad ligos neegzistuoja. Pagal šiuo metu galiojantį Lietuvos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių, naujagimiai, kūdikiai ir vaikai valstybės lėšomis skiepijami nuo 12 infekcijų: tuberkuliozės, hepatito B, difterijos, stabligės, kokliušo, poliomielito, Haemophilus influenzae B tipo infekcijos, tymų, epideminio parotito, raudonukės, pneumokokinės infekcijos bei žmogaus papilomos viruso infekcijos. Tačiau ne ES šalyse dalis žmonių negauna vakcinų nuo šių ligų. Tad neskiepytas asmuo, išvykęs iš sąlyginai saugios teritorijos, susiduria su rizika užsikrėsti. Kita svarbi priežastis skiepytis – yra tokių, kurie negali būti skiepijami (pvz., dėl stiprios alergijos vakcinos sudedamosioms dalims), taip pat yra nedidelis procentas žmonių, nereaguojančių į vakcinas. Jie imlūs ligoms ir vienintelė viltis apsisaugoti yra ta aplinkybė, kad aplinkiniai turi imunitetą ir negali jiems ligų perduoti. Vakcinacijos programos, kaip ir pačios visuomenės, sėkmė priklauso nuo kiekvieno visuomenės nario bendradarbiavimo visų visuomenės narių labui. Čia galioja tas pats principas, kaip ir laikantis eismo taisyklių. Kelyje kiekvienas saugo save ir stengiasi nepadaryti žalos kitiems eismo dalyviams. Be to, PSO primena, kad 2018–2019 m. buvo užfiksuoti raudonukės ir tymų protrūkiai Europoje bei JAV. Vien Lietuvoje pernai tymais susirgo beveik 900 žmonių. Ir taip nutiko todėl, kad sumažėjo visuomenės imunitetas šiai ligai.

 

Įdomu

 
  • 2019 m. kovą žurnale „Annals of Internal Medicine“ Danijos „Statens Serum Institut“ tyrimų institutas paskelbė išanalizavęs šimtų tūkstančių vaikų, gimusių 1999–2010 m. sveikatą, ir darsyk patvirtino, kad MMR skiepai nėra niekaip susiję su autizmu.
  • PSO jau 5 metus iš eilės rekomenduoja šalių gyventojus nuolat informuoti apie skiepų naudą. Tačiau akivaizdu, kad vien informacinės sklaidos nepakanka. Kai kurios valstybės priėmė sprendimą tiesiog neleisti tėvams rinktis skiepyti vaikus ar ne. Pernai Italijoje priimtas įstatymas, kad vaikai į mokyklas gali būti priimami tik tuomet, kai tėvai pateikia įrodymą, kad jie yra skiepyti. Tokią pačią praktiką taiko ir Australija. Daugelyje šalių galioja įstatymas, kad vaikus privaloma skiepyti nuo 5 ligų: vėjaraupių, poliomielito, tymų, kiaulytės ir raudonukės. Italijoje šiuo metu neskiepytų vaikų vedimas į mokymo įstaigas užtraukia baudą iki 500 Eur.
  • 48 % žmonių skiepyti vaikus atsisako surinkę informacijos internete. Perskaitę vos 3 apie skiepų žalą bylojančius straipsnius patiki, kad apie skiepus išmano geriau nei kvalifikuoti medikai. Mokslininkai tai vadina Daningo-Krugerio efektu. 2011 m. psichologas Davidas Daningas nustatė ir aprašė reiškinį, kada žmonės su didelėmis žinių spragomis tam tikroje srityje negeba pastebėti savo žinių spragų ir dėl to mano, kad yra kompetentingi srityse, kur jiems kompetencijos akivaizdžiai trūksta.