Vieną 1903-iųjų žiemos dieną Šiaurės Karolinos pakrantėje du broliai, dviračių mechanikai Orville‘is ir Wilburis Wrightai, pakeitė istoriją. Pačių sukonstruotu lėktuvo prototipu pakilo į orą ir įrodė, kad žmogus gali skraidyti. Pasaulis dar ne iškart patikėjo, kad išauš naujas keliavimo amžius.

 

Trumpa aviacijos istorijaMilan,,Italy,-,January,24,,2022:,Orville,And,Wilbur,Wright

 

Senovės kinai bandė skristi su žmogaus kūno svorį išlaikančiais aitvarais. XI a. Europoje drąsuoliai, prisitaisę sparnus, šokinėdavo nuo bokšto arba uolos. XIII a. anglų vienuolis Rogeris Baconas vienas pirmųjų pasiūlė pagaminti skraidančią mašiną su plasnojančiais sparnais. XV a. Leonardo da Vinči sukūrė pirmuosius lėktuvų eskizus. Tačiau jų sukonstruoti nepavyko, nes manyta, kad žmogus turi imituoti paukštį. O jo kūnas, deja, nepajėgus to padaryti. Tik XIX a. anglų aristokratas, inžinierius George‘as Cayley į žmonijos svajonę pasiekti dangų pažvelgė iš mokslinės pusės ir 1849 m. pagamino sklandytuvą. Paleistas nuo kalvos šlaito arba tempiamas virve, jis galėjo keliolika metrų sėkmingai paskraidinti dešimtmetį sero sūnų. 1853 m. šio anglo sukonstruotas aparatas pirmąkart į orą pakėlė suaugusį vyrą. Kiek vėliau vokietis Otto Lilienthalis atkreipė dėmesį į tai, kad išlenktas sparnas turi didesnę keliamąją galią nei plokščias. Sukonstravęs sklandytuvą atliko apie 2000 skrydžių ir tapo pirmuoju iš tiesų skridusiu žmogumi. 1903 m. kitas vokiečių inžinierius Karlas Jatho sukūrė biplaną su 7,5 m sparnais ir 12 arklio galių varikliu. Rugpjūčio 18 d. iš pievos pakilęs į 75 cm aukštį, skrido keletą sekundžių ir nusileido už 18 metrų. Tų pačių metų gruodžio 17-ąją du motociklų mechanikai broliai Orville‘is ir Wilburis Wrightai iš medienos, vielos ir audinio sukonstravo aparatą, Šiaurės Karolinos paplūdimyje pakilo į orą ir išsilaikė 12 sek. Dar po kurio laiko broliai pakilo į 4 m aukštį ir nuskrido 4 metrus. Tai buvo pirmieji tikri motoriniai skrydžiai, iš pagrindų pakeitę žmonijos keliavimą.

 

Tikėję Dievo galia ir idėja

 

Šiuolaikiniai žmonės už galimybę oru pasiekti atokiausius pasaulio kraštelius turėtų būti dėkingi dviem užsispyrėliams iš Ričmondo (Indianos valstija). O. ir W. Wrightai gimė pastoriaus Miltono ir Suzanos Katerinos Wrightų šeimoje. Tėvas auklėjo griežtai, nuolat mokė tikėti Dievo galia. Tačiau neneigė mokslo ir skatino užsiimti intelektine veikla, tyrinėti viską, kas tik žadino jų smalsumą. Sūnūs tai ir darė. Jie remontuodavo ir pardavinėdavo dviračius, gamino įrenginius iš medienos ir metalo. Jaunieji Wrightai netruko išgarsėti dėl praktinio inžinerijos pritaikymo. Ypač daug laiko bibliotekose praleisdavo Wilburis. Vienas didžiausių herojų abiem buvo sklandymo pionierius vokietis O. Lilienthalis, kuris spėjo sukonstruoti ir išbandyti nemažai nemotorizuotų orlaivių. Šis išradėjas 1896 m. žuvo parasparnio katastrofoje, tačiau tragiška mirtis tik dar labiau pakurstė brolių aistrą skrydžiams. Mat jie svajojo sukurti tokį lėktuvą, kuris žmones galėtų gabenti saugiai, ilgai ir kuo toliau. Užsidegę tokia idėja kreipėsi į Smitsono institutą, norėdami gauti vertingų ir retų leidinių apie aeronautiką. Nors jie neturėjo inžinerinio išsilavinimo, tačiau Smitsono instituto darbuotojai vis tiek atsakė į brolių Wrightų laišką ir rekomendavo pasidomėti vieno garsiausių to meto aviacinės ir civilinės inžinerijos specialistų Octave‘o Chanute‘o darbais. Tai buvo tarsi lobio radimas. Mokslininko rankraščiuose ir brėžiniuose jie rado atsakymus į tuos klausimus, kurie jauniesiems savamoksliams aviatoriams atrodė neįkandami.

 

1000 skrydžių

 

Užpildę žinių spragas broliai Wrightai pradėjo vykdyti aeronautikos eksperimentus. Tobulino pirmąsias tik tiesiai skristi galinčių sklandytuvų versijas. Jie pritaikė kabelių ir skriemulių sistemą (wing warping), leidusią pakreipti sparnų galinius kraštus skirtingomis kryptimis. Ši technologija 1899 m. išmėginta realybėje. Ji pasiteisino, todėl ėmė konstruoti pirmąjį sklandytuvą, kurį išmėgino 1900 m. spalį Šiaurės Karolinos Kiti Hoko mieste. Nors sklandytuvui pavyko atsiplėšti nuo žemės, rezultatai kūrėjus nuvylė. Kiek patobulinę projektą, broliai sklandytuvą vėl išbandė 1901 m., o dar po metų surengė trečią mėginimą, kuris buvo sėkmingas – sklandytuvas veikė tiksliai taip, kaip jie norėjo. Per du mėnesius broliai Wrightai surengė beveik 1000 skrydžių, per vieną nuskriedami iki 190 metrų. Įgyvendinant didžiąją idėją dar šio to trūko – galingo ir lengvo variklio. Jie praleido daug laiko projektuodami ir tobulindami keturių cilindrų vidaus degimo variklį, pritaikytą būtent orlaiviams. 1903 m. sukonstravo galutinį variklio prototipą ir sugrįžo į Kiti Hoką jo išbandyti. Deja, per pirmą mėginimą variklis užgeso pakilimo metu, o lėktuvo priekis buvo apgadintas. Teko vėl sėsti prie braižymo lentos ir tobulinti išradimą. Tačiau antrasis skrydis buvo daug sėkmingesnis.

 

Nepasitikėjimas ir sėkmė

 

Nors pirmuosius skrydžius stebėjo penki liudininkai, kitą dieną apie tai rašė vos keli laikraščiai. O ir juose įspūdingi brolių Wrightų pasiekimai apibūdinti netiksliai. Jų gimtojo miesto laikraštis šį įvykį visiškai ignoravo. Praėjo beveik 5 m., kol pasaulis suprato, kad iš tiesų įvyko pirmasis skrydis žmonijos istorijoje. Po bandymų Kiti Hoke broliai grįžo į Deitoną, kur sukonstravo antrą lėktuvą „Flyer 2“. 1904 m. atliko 103 bandomuosius skrydžius. Po metų sukonstravo trečią modelį, kuris pasižymėjo praktiškesniu dizainu ir efektyviais patobulinimais. Nors broliai daug skraidė ir bandomuosius skrydžius galėjo stebėti, kas tik panorėjęs, daugelis vis dar netikėjo, jog išrastas lėktuvas. Štai 1906 m. Paryžiuje spausdintame „Herald Tribune“ apie brolius Wrightus pasirodė straipsnis su antrašte „Skrajūnai ar apgavikai?“. Tik 1908 m. jie galutinai išsklaidė visuomenės abejones. Wilburis vieną iš lėktuvų nugabeno į Prancūziją, surengė daug demonstravimų ir vykdė išradimo realizavimo kampaniją. Tuo metu JAV panašių viešų demonstravimų organizavo Orwille‘is. Deja, 1908 m. rugsėjo 17 d. jo lėktuvas sudužo. Tai buvo vienintelis nelaimingas nutikimas jų praktikoje. Keleivis žuvo, Orwille‘is susilaužė koją, du šonkaulius, bet pasveiko. Tačiau jo sėkmingi skrydžiai jau buvo įtikinę Amerikos vyriausybę pasirašyti sutartį dėl lėktuvų tiekimo JAV kariniam departamentui 1909 m. federalinis biudžetas armijos aviacijai rezervavo 30 tūkst. dolerių. Kurį laiką vyko įnirtingas bylinėjimasis dėl patentų tarp Wrightų ir jų konkurentų, kol 1914 m. teismas išsprendė bylą brolių naudai.

 

Tikrasis palikimas

 

Wilburis užsikrėtė vidurių šiltine, sunkiai sirgo kelis mėnesius ir 1912 m., būdamas vos 45-erių, mirė. Šį pasaulį paliko dar nežinodamas, koks reikšmingas taps jo vardas aviacijos istorijoje. Netekęs brolio Orwille‘is 1915 m. savo patentus pardavė naujai lėktuvų kompanijai, gyveno iki 1948-ųjų. Nė vienas iš brolių nesukūrė šeimos. Šie du vyrai nesidomėjo niekuo kitu, tik lėktuvais. Tad uždirbtų pinigų niekas nepaveldėjo. Tačiau pasauliui žymieji broliai paliko kitokio pobūdžio palikimą. Dar 1907 m. aviacijos genijų įkvėptas prancūzas Paulis Cornu pasaulį nustebino statmenai į orą pakilusiu aparatu – sraigtasparnio pirmtaku. Po kelerių metų kitas prancūzas Louisas Bleriotas motorizuotu lėktuvu perskrido Lamanšo sąsiaurį. 1919 m. birželio 14 d. anglų lakūnai Johnas Alcockas ir Arthuras Whittenas Brownas dvimotoriu lėktuvu pakilo iš Niufaundlando salos ir be sustojimo perskridę Atlantą nusileido Airijoje. 1944 m. Vokietijoje sukurtas pirmasis reaktyvinis lėktuvas. Jame panaudotos ir brolių Wrightų ištobulintos valdymo mechanizmo detalės. 1947-aisiais JAV pilotas Chuckas Yeageris reaktyviniu naikintuvu viršijo garso greitį – pasiekė 1541 km per val. Pirmasis reaktyvinis keleivinis lėktuvas „Comet 1“ pakilo 1952 m. Jungtinėje Karalystėje. 1958 m. sukonstruotas antrasis – „Boeing 707“. 1968–1969 m. sukurti pirmieji viršgarsiniai keleiviniai lėktuvai „Concorde“ ir „Tu-144“. 1995-ųjų rugpjūčio 16 d. „Concorde“ per 31 val. 27 min. 49 sek. apskriejo pasaulį. Galiausiai 2005-aisiais pristatytas didžiausias pasaulyje keleivinis lėktuvas „Airbus A380“, galintis skraidinti 500–800 keleivių. Mokslininkai neabejoja, kad ir ateityje vystant lėktuvus bus naudojamasi tuo, ką du talentingi amerikiečiai nubraižė ir ištobulino nedidelio namo studijoje Deitono mieste.

 

 Autorius Eglė Stratkauskaitė