Psichologai sako, kad vienas pagrindinių jų kasdienio darbo uždavinių – savigalbos ir savęs palaikymo įgūdžių vystymas. Mat šių gebėjimų turėjimas leidžia nustoti sau priekaištauti, išmokti susitvarkyti su kaltėmis, gyventi laimingiau. Pasirodo, žmonės vengia save guosti, girti ir padrąsinti, nes baiminasi, jog kitiems neatrodys teisingi bei priimtini. Tad kaip tapti savo palaikymo komandos nariu, bet nevirsti savimyla?

 

Dialogas su savimiYoung,Woman,Hugging,Her,Own,Reflection,In,The,Mirror.,Love

 

Kiekvieno žmogaus viduje vienu metu aktyviai veikia kelios psichikos dalys – vidinis vaikas, siekiantis palaikymo ir malonumų, bei vidinis tėvas – auklėtojas ir didysis kritikas, verčiantis elgtis pagal taisykles ir patenkinti aplinkinių lūkesčius. Abi šios psichikos dalys reikalingos, nes reguliuoja elgesį ir reakcijas. Šioji sistema veikia be sustojimo, o jos kodas suformuojamas ne tik asmeninių prigimtinių savybių, bet ir auklėjimo bei išmokto elgesio. Mus elgtis ir reaguoti tam tikru būdu išmoko artimieji, o didžiausią įtaką padaro tėvai. Tad žvelgiant į šį sudėtingą procesą labai paprastai, vidinio dialogo toną nulemia tėvai ir globėjai. Deja, psichologai dažnai susiduria su žmonėmis, kurių galvose vykstančio nenutrūkstamo pokalbio tonas būna kaltinantis ar net piktas. Mat vidinis kritikas (tėvo ar motinos figūra ir moralinis sergėtojas) kartais tampa labai garsus ir kritikuoja kone kiekvieną žingsnį. Tai kelia vidinę įtampą, nepasitenkinimą, net gali tapti generalizuoto nerimo priežastimi.

 

Vidinio kritiko dominavimas taip pat gali lemti, kad žmogus pradeda sau kelti nepamatuotai aukštus reikalavimus. Pavyzdžiui, per trumpą laiką pasiekti aukštų tikslų, atitinkamai atrodyti ar aplinkiniams demonstruoti tariamai geidžiamas savybes. Jeigu to padaryti nepavyksta, kyla nusivylimas ir jaučia norą būti nubaustas. Tad prasideda savęs nuvertinimas, kuris ne tik neduoda jokios naudos, bet ir išeikvoja daug psichinės energijos. Taip žmogus atsiduria nuolatinės kovos su pačiu savimi užburtame rate, o realybė ir lūkesčiai nuolat supriešinami. Deja, ydingų lūkesčių ir vidinio postūmio sau priekaištauti mes išmokstame. Kaskart, kai vaikystėje nesulaukiame palaikymo, paguodos ir įvertinimo, toji patirtis užsifiksuoja psichikoje ir tampa įpročiu save paauklėti ar net išbarti, kad nesame pakankamai geri.

 

Mokytis priimti savo emocijas

 

Daugelis vaikystėje girdėjo, kad girtis ir didžiuotis negražu. Kuklumas, net ir prieš patį save, laikomas tariama dorybe. Taip pat tariamai negražu ir nepriimtina pykti, verkti, skųstis ir kitaip išlieti nepasitenkinimą. Juk visi vaikai nori būti gražūs ir mylimi. Tad neišvengiamai, siekiant pritarimo, išmokstama slopinti išgyvenimus ir nesitikėti pagyrimo ar palaikymo. Deja, tokia strategija suaugus neretai virsta kliuviniu. Juk susidurti tenka su įvairiosiomis situacijomis, kai palaikymas ir sveika bei natūrali emocijų raiška reikalinga vien tam, kad būtų įmanoma ištverti įtampą. Vienas pirmųjų uždavinių, kuriuos turi įgyvendinti norintys susikurti psichologinį atsparumą ir savigalbos sistemą, yra savo emocijų atpažinimas ir pripažinimas. Atrodo, kad tai labai paprasta. Juk džiaugsmą nesunku atskirti nuo baimės. Tačiau iš tiesų žmogus beveik niekada nejaučia tik vienos grynos emocijos.

 

Tad pravartu treniruotis ir sukurti įgūdį nustatyti dominuojančią emociją. Šis įgūdis atsiranda palyginti nesudėtingai – per savistabą ir leidimą sau emocijas įvardinti garsiai. Pavyzdžiui, padarius klaidą darbe ar patyrus nesėkmę, dera patyrinėti savo būseną ir įvardinti: „aš nusivyliau“, „aš bijau“, „aš pykstu“. Tai padaryti labai svarbu, nes pasąmonė emocijas dažnai painioja su vadinamosiomis minties konstrukcijomis, skambančiomis kaip „jaučiuosi kvailys“, „jaučiuosi prasikaltęs“, „jaučiuosi nevertas…“. Emocijos yra natūralios, o štai minčių konstrukcijos įdiegtos ir dažniausiai susijusios su tuo, kokio vertinimo tikimės iš aplinkinių. Šių dviejų aspektų atskyrimas žmogui leidžia suvokti, su kuo realiai susijusi jo psichologinė būsena – ar jaučiu apmaudą, kad man nepavyko, ar tiesiog bijau kitų pasmerkimo, atstūmimo.

 

Savęs palaikymo strategijos

 

Suvokimas, kodėl reaguojame būtent tokiu būdu, leidžia save geriau suvokti ir įvertinti, ar reikalinga vidinė kritika, ar vidinis palaikymas. Svarbu suprasti, kad savęs palaikymas nėra tik liaupsės ir atsakomybės nusimetimas, bet veikiau savęs ir savo nuopelnų priėmimas be nepagrįstų priekaištų ir nuvertinimo įvairiose situacijose. Palaikyti save, psichologų teigimu, – suteikti sau teisę veikti taip, kaip tuo metu pavyksta. Specialistai primena, kad norint išmokti save palaikyti ir sutramdyti įsisiautėjusį vidinį kritiką nuolat derėtų prisiminti esminius principus. Pirmiausia, tai, kad žmogus turi teisę išgyventi visus jausmus. Jeigu kažkas nuskriaudė ar įžeidė, turite teisę jausti liūdesį, skausmą ir pyktį. Vien jau savo teisės išgyventi emocijas pripažinimas – savęs palaikymo forma. Mat visiškai patiriant visą emocijų spektrą lieka mažiau vietos gėdai ir menkinimui.

 

Jeigu padarėte klaidą ir taip pasielgėte netyčia, palaikyti save galite pripažindami, kad dėjote pastangų, ir tai yra pozityvus aspektas. Kitą kartą tiesiog atidžiau vertinsite smulkmenas arba savo darbą patikrinsite kruopščiau. Save kritikuoti ar net bausti neretai verčia nenoras būti atstumtam aplinkinių. Kai kuriais atvejais tai naudingas psichologinis mechanizmas, nes neleidžia pažeisti įstatymų ar padaryti kitiems žalos. Tačiau kasdienybėje tokia baime varoma kontrolė nereikalinga. Tad svarbu kiekvieną situaciją vertinti ne automatiškai, pagal vieną modelį, bet individualiai. Jeigu vairuodami sukėlėte nedidelį eismo įvykį ir niekas nenukentėjo, tai nereiškia, kad esate kvailys ar netikęs vairuotojas. Tiesiog taip nutiko ir būtina ne save keikti, o paguosti ir pasidžiaugti, kad neišsipildė blogesnis scenarijus. Ir tai galioja beveik visose situacijose. Tokią strategiją taikyti verta, nes būna situacijų, kai tik patys galime save palaikyti ir vesti į priekį.

 

Naudingi patarimai

 
  •  Pastebėjus, kad kaskart veiksmai ir emocijos vertinami neigiamai, pirmiausia reikia išmokti sustoti ir sąmoningai sutramdyti minčių srautą. Šioji pertrauka leidžia tarsi iš šalies įvertinti situaciją ir realų savo vaidmenį joje.
  •  Nuveikus kažką naudingo, derėtų mintyse save pagirti. Tiesiog pasakykite: „Esu šaunuolis, nes įveikiau šią (ne)sudėtingą užduotį.“
  •  Siekiant tikslų savo pastangas derėtų vertinti taip, kaip vertinamos kitų žmonių pastangos. Jūsų laikas ir energija tokie pat vertingi, kaip ir kitų. Savo ir kitų indėlio pripažinimas – vertingas įprotis, padedantis tiksliai suprasti, kaip ir iš ko susideda sėkmė.
  •  Savęs palaikymas – tai ne tik padrąsinantys žodžiai, tačiau ir rūpinimasis fiziniais poreikiais. Miegas, maistas, tinkamas skysčių kiekis ir fizinis aktyvumas leidžia jaustis geriau tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
  •  Vienas svarbiausių poreikių yra bendravimas. Visgi tiems, kurių vidinis kritikas labai garsus ir prastai nusiteikęs, atvirai bendrauti ir dalintis išgyvenimais sunku. Tačiau stengtis verta. Bent kartą per savaitę leiskite laiką su draugais ar artimaisiais ir išmokite su jais kartu pasidžiaugti nedideliais laimėjimais. Bendravimas su pozityviai nusiteikusiais žmonėmis padeda pamatyti, kad aplinkiniai nėra tokie kritiški, kaip daugelis galvoja.
  •  Jeigu jaučiate, kad patiriami išgyvenimai itin stiprūs ir neslopsta arba savo aplinkoje negaunate palaikymo, drąsiai kreipkitės pagalbos į specialistus, jie pasiruošę padėti.

 

 Autorius Eglė Stratkauskaitė