„Go3“ seriale „Detektyvai: 209“ vaidinantis Deividas Breivė pasakoja, kad detektyvo Robkės vaidmuo jam itin reikšmingas. „Kol kas tai didžiausias mano vaidmuo ekrane, todėl jam kruopščiai ir atsakingai ruošiausi. Teko net paprakaituoti bokso ringe“, – atskleidžia pašnekovas. Su Deividu kalbamės ne tik apie aktorystę, bet ir patirtus sunkius išgyvenimus.

 
Modesto Šerlinskio nuotrauka

Modesto Šerlinskio nuotrauka

 

KADA pajutote pašaukimą vaidinti?

 

Kai buvau 5-erių, kartu su mama žiūrėjau filmą „Kaukė“ – likau sužavėtas Jimo Carrey pasirodymo. Norėjau ir aš taip sugebėti, nors dar nesupratau, kas toji aktorystė. Vėliau sužinojau, kad yra toks dalykas, kaip filmai, kad juose dirba aktoriai, kuria personažus. Visada mėgau dėmesį, stengdavausi prajuokinti aplinkinius, taigi mintis apie aktorystę manęs nebepaleido.

 

KAIP jaunuoliui iš Panevėžio sekėsi pritapti Vilniuje?

 

Gimtasis Panevėžys sukelia ir labai gerų, ir prastesnių prisiminimų. Augdamas visada norėjau daugiau laisvės, šokau breiką, vilkėjau apsmukusius drabužius. Žodžiu, buvau „neformalas“ ir už tai esu gavęs į galvą. Vilnius visada atrodė kaip miestas, kuriame gali išsilaisvinti ir drąsiai jaustis savimi (žinoma, dabartinis Panevėžys, esu tikras, nebėra toks konservatyvus, kaip mano paauglystės laikais). Atvykęs į sostinę greitai adaptavausi, puikiai sutariau su kurso draugais LMTA. Gal pirmais mėnesiais dažniau norėjosi grįžti namo, nes pirmą kartą gyvenau visiškai savarankiškai, ne tėvų namuose. Tai buvo psichologinis iššūkis, bet per pusę metų pripratau prie Vilniaus ritmo ir pajutau esąs čia savas.

 

KUR dingo jūsų panevėžietiška tarmė?

 

Vykdamas studijuoti į LMTA ir gyventi Vilniuje nujaučiau, kad reikės keisti kalbėjimo manierą. Stengiausi kalbėti bendrine kalba, bet nesąmoningai išsprūsdavo panevėžietiška tarmė. Gavau pastabų iš kurso vadovo, kad reikėtų labiau palavinti bendrinę kalbą, ir susiėmiau. Nebuvo sudėtinga, nes aplink girdėjau kone vien bendrinę kalbą, todėl per pusę metų jau ir man nereikėjo dėti pastangų.

 

KURIS vaidmuo labiausiai palietė širdį?

 

Visada ypatingas pirmasis vaidmuo. Manasis buvo dar Panevėžio teatro studijoje, spektaklyje „Durys“. Jį kurdamas pirmą sykį susidūriau su personažo analize (išvaizda, elgesiu, kalbos maniera, motyvacijomis, funkcija siužete) ir kitais pamatiniais aktorystės dalykais. Dabar svarbiausiu vaidmeniu laikau serialo „Detektyvai: 209“ personažą Robkę. Tai kol kas didžiausias mano vaidmuo ekrane: daug laiko, daug analizės, daug bandymo suprasti, kas tai per žmogus. Visai kita atsakomybė, kai vaidini vieną pagrindinių vaidmenų.

 

Teatre mėgstamiausias buvo Liuciferio vaidmuo, bet to spektaklio jau neberodome. Kaifavau turėdamas daug laisvės kurti ir atrasti išraiškos priemones. Dar įsiminė Kšištofo vaidmuo spektaklyje „Jaudulys“. Spektaklio jautrumas, jame paliečiamos temos man ypač artimos. Be to, vaidinti scenoje kartu su aktore Nele Savičenko – vienas malonumas. Esu jai dėkingas, nes proceso metu iš jos daug mokiausi. Unikali partnerė scenoje.

 

KĄ įdomaus teko išmokti dėl vaidmens?

 

Kai vaidinau Liuciferį, praktikavausi gerklinį, šamanišką dainavimą. Nors laisvalaikiu užsiimu beatboxinimu, ką dariau anksčiau nebuvo tikras gerklinis dainavimas, o daugiau balso stygų gadinimas. Dėl Robkės vaidmens lankiau bokso treniruotes, nes personažas dažnai linksta problemas spręsti fiziniu būdu. Pagalvojome su režisieriumi, kad reikėtų išmokti bent keletą judesių. Buvo tikrai įdomu ir sunku, teko gerai paprakaituoti. Dar buvo režisieriaus Juozo Vaičkaus vaidmuo spektaklyje „Pirmeiviai“, kuriam reikėjo pasimokyti žemaičių tarmės. Turiu kurso draugą, mokantį žemaitiškai, tai jis man ir pagelbėjo.

 

KAS aktoriaus darbe sudėtingiausia?

 

Kiekvienas naujas projektas turi savų iššūkių, niekada nežinai, kas tai bus: reikės fizinės ištvermės, psichologinio pasirengimo, naujo įgūdžio ar kt. Man ta nežinia, koks bus naujas projektas ir ko jis iš tavęs pareikalaus, labiausiai ir traukia vaidinti. Kuo skirtingesni vaidmenys – tuo įdomiau, visada norisi suvaidinti kažką, ko dar nesi vaidinęs.

 

KURIS žanras artimiausias?

 

Komedija man labai artima. Mėgstu atlikti charakteringus, ryškius vaidmenis, tačiau patinka ir draminiai, realistiški, žemiški. Stengiuosi kiek įmanoma būti lankstus, bet jau matau, kad charakteringi vaidmenys – viena stipresnių mano pusių. Tai lėmė Jimas Carrey – nebijoti pakvailioti, paieškoti grimasų, balsų, kūno kalbos. Net jei man reikia vaidinti realistišką vaidmenį, vis tiek pradedu nuo kiek paryškintos formos ir vis nuimu po keletą detalių, kol pajuntu, kad esu žemiškas personažas. Kita vertus, visi esame charakteringi, turime savybių, kurias galima, pavyzdžiui, parodijuoti: balsą, kalbos manierą, gestus ir kt.

 

KAS būtumėte, jei ne aktorius?

 

Labai domina astrofizika. Nuo vaikystės mėgau stebėti naktinį dangų, gimtuose namuose turiu teleskopą. Domiuosi kosmoso misijomis, stebiu tiesiogines raketų paleidimo transliacijas, marsaeigio ataskaitinius vaizdo įrašus ir kt. Be galo įdomu stebėti žmonijos pažangą šioje srityje. Dar mėgstu žiūrėti įvairus debatus, kur, pavyzdžiui, diskutuoja religijai ir mokslui atstovaujantys žmonės. Būtų įdomu tapti šiuolaikiniu mąstytoju ir dalyvauti panašiose diskusijose. Atstovaučiau mokslui, nes esu ateistas, neišpažįstu jokios religijos. Tiesa, nebūčiau piktybinis, labiau linkęs pafilosofuoti.

 

KAIP neperdegate emociškai ir fiziškai sudėtingame darbe?

 

Padeda kitos veiklos – laisvalaikiu užsiimu grafiniu dizainu, kuriu muziką. Viena veikla leidžia atsipūsti nuo kitos. Padeda ir elementari rutina – konkrečią dieną susitvarkyti namus, turėti kitų žemiškų užduočių. Einu pasivaikščioti, pažiūriu filmą, pabūnu gamtoje, kažką nuveikiu su mylimu žmogumi. Neretai tenka išgirsti, kad aktoriai vargsta neišeidami iš savo personažo, kad tai emociškai sudėtinga profesija. Manau, kad tai perspaustas dalykas, gal net mitas. Tu gali išeiti iš spektaklio ar filmavimo panašios nuotaikos, kurią skleidžia personažas, bet ne kažkaip mistiškai likti vaidmenyje ir negalėti iš jo ištrūkti. Jei taip būna, gal reikėtų susirūpinti? Asmeniškai nesusidūriau su tokia problema. Suvokiu, kas yra mano profesija, kad ji reikalauja fizinių ir emocijų pastangų, bet neužstringu joje: yra darbas ir yra kasdienybė, kur esu Deividas ir darau buitinius dalykus.

 

KODĖL esate viešai prisipažinęs, kad sirgote depresija?

 

Manau, kad itin svarbu apie tai kalbėti viešai, nes visi žinome savižudybių statistiką Lietuvoje. Tikiuosi, kad mano patirtis padės kažkam kitam apie tai atviriau pasikalbėti, atsiverti, pasakyti, kad jaučiasi blogai, kad kyla pavojingų minčių. To visiškai nereikia gėdytis. Kad ir kaip būtų, mūsų gyvenimas susideda ne vien iš džiaugsmų. Blogi dalykai kaupiasi, o dar gyvename greitu tempu, visi visiems stengiasi kažką įrodyti… Kai tai nepavyksta, palūžtama. Svarbu kalbėti. Jei psichikos problemas laikysime už tamsaus šydo, jų neišspręsime. Tai dalykas, reikalaujantis kitų žmonių, ir jei kiti problemos negirdės, ji neišsispręs. Dėl to kalbu garsiai ir atvirai.

 

Į KOKIUS ženklus atkreipti dėmesį, kad laiku pastebėtume šalia skaudančią sielą?

 

Tai subjektyvu, nes kiekvienas esame skirtingas ir savaip slepiame problemą. Manau, vienas iš ženklų yra užsisklendimas, vengimas susitikti, išeiti iš namų, ypač jei prieš tai žmogus buvo socialiai aktyvus, nevengiantis bendrauti. Kitas žmogus gali pradėti juokauti apie savižudybę. Jei tokie pajuokavimai kartojasi, galbūt derėtų suklusti. Problemą rodo ir padidėjęs alkoholio ar kitų svaigalų vartojimas, nes žmonės linkę blogas emocijas nustumti nuo savęs svaiginantis. Taigi, vieno universalaus ženklo nėra, bet socialinis atsiribojimas man jau būtų pavojaus signalas.

 

KAS jums ištiesė pagalbos ranką?

 

Pirmą reikalingiausią pagalbą suteikė geriausias draugas, pastebėjęs, kaip sunkiai išgyvenu viduje. Į Vasaros gatvę nuvežė kurso vadovas Vidas Bareikis, nes pats nebūčiau ryžęsis. Dėkoju ir savo tėvams, kurie nesmerkė, palaikė, lankė. Kurso draugai irgi padėjo atrasti kelią į sveiką gyvenimą. Psichiatrijos ligoninėje praleidau mėnesį, grįžęs namo ėmiau lankytis pas psichologus. Iki šiol akylai rūpinuosi savo psichologine sveikata.

 

KĄ laikote savo mokytojais, autoritetais?

 

Visų pirma, mano mama man yra autoritetas ir geriausia mokytoja. Ji niekada neabejojo manimi, mano svajonėmis būti kažkuo. Esu labai dėkingas mamai ir a. a. močiutei, kuri visada palaikė, sirgo už mane, išmokė, kaip išgirsti kitus, kaip įsiklausyti į save. Esu tikrai dėkingas J. Carrey, kuris netiesiogiai nukreipė aktorystės keliu. Taip pat kurso vadovams Vidui Bareikiui ir Algirdui Latėnui, kurie išmokė profesionaliai žiūrėti į aktorystę, gebėti iš jos uždirbti. Tai svarbu, juk norime iš profesijos gyventi. Nieko nėra maloniau, nei daryti, kas patinka ir iš to užsidirbti. Esu dėkingas ir geriausiems draugams. Esame ketveriukė iš Panevėžio, kurie vienas kitą stipriai palaikome.

 

KO norėtumėte sau, visuomenei, pasauliui?

 

Pasauliui linkiu taikos. Sau – daugiau supratingumo, gebėjimo priimti kitų idėjas ir nuomones. Visuomenei linkiu paprasto, bet reikšmingo dalyko – išgirsti kitą žmogų. Nedaryti staigių išvadų apie jį, nepulti, jei nesutinki su jo mintimis. Priešinga nuomonė turi savo šaknis ir jos yra visa ko esmė. Pirmiausia reikia pasidomėti jomis, tik tada daryti išvadas. Gebėjimas girdėti vieniems kitus padeda bet kurioje situacijoje, tiek kalbant apie savižudybes, tiek kasdienę pagalbą. Taika prasideda nuo tos akimirkos, kai žmonės išgirsta vienas kitą. Aišku, nekalbu apie teroristinę Rusiją, su kuria viskas ir taip aišku. Šią šalį ne kartą „girdėjome“, žinome, kas ir kaip. Kalbu apie žmones, visuomenę, kuriems linkiu išgirsti vienam kitą, kad liūdnai pasibaigusių istorijų būtų kuo mažiau.

 

Autorius Laima Samulė