Nemaža dalis pensijos sulaukusių žmonių užsidaro tarp keturių sienų ir atsiriboja nuo aplinkinio pasaulio. Tai, pasak Janinos Mikučionienės, nuobodus, bet užtikrintas būdas greičiau iškeliauti į kapus. Veikli senjorė iš Kretingos renkasi visiškai kitą gyvenimo kelią – septynerius metus vadovavo Trečiojo amžiaus universitetui, šoka sportinius šokius su bičiulėmis. Moterų kolektyvas „Danė – Pozityvas“ jau dukart laimėjo Lietuvos sportinių šokių čempionatą ir iškovojo pirmą vietą pasaulio čempionate.

 
JAnina

Janina Mikučionienė

 

Janina, kada ir kaip kilo mintis suburti šokių kolektyvą „Danė – Pozityvas“?

 

Kai pradėjau vadovauti Trečiojo amžiaus universitetui, galvojau, kad būtų naudinga užsiimti dar kažkuo, neužteko vien paskaitų ar išvykų. Taip gimė mintis suburti sportinių šokių kolektyvą. Prieš penkerius metus pradėjome šokti dvylika moteriškaičių, paskui po truputėlį prisijungdavo dar viena, kita. Dabar mūsų jau 20, o dvylikos branduolys išlikęs tas pats nuo veiklos pradžios. Prasidėjusi COVID-19 pandemija šiek tiek atitraukė nuo šokių, bet sugrįžome su naujomis jėgomis ir negęstančiu entuziazmu.

 

Ar nesunkiai radote šokti norinčių senjorių?

 

Visos esame iš Trečiojo amžiaus universiteto. Užteko pasakyti, kad renkame šokių kolektyvą, ir moterys mielai prisijungė. Visos esame pensinio amžiaus – nuo 69 iki 76 metų. Tiek į universiteto organizuojamas veiklas, tiek į šokių repeticijas einame su malonumu. Mus vienija požiūris, kad nereikia sėdėti tarp keturių sienų ir penktų lubų. Kai šoki, nėra kada stenėti, kad kažką skauda ar skųstis gyvenimu.

 

Kaip sutariate su kolegėmis? Ar tapote draugėmis iš už repeticijų salės ribų?

 

Per penkerius metus susibendravome, suartėjome, viena kitai galime paskambinti ar susitikusios pasidalyti tiek gerais, tiek blogais išgyvenimais, paprašyti pagalbos. Kas mėnesį ar du kartus pakeliaujame, einame į kavines aptarti reikalų ar šiaip smagiai paplepėti. Žinoma, ne visada einame visos dvidešimt, bet po repeticijų bent su keliomis moteriškaitėmis einame atsigerti kavos, pabendrauti. Tikrai linksmai gyvename. Patarčiau visiems savęs negailėti, išnaudoti tas jėgas ir energiją, kol jų dar turime.

 

Anksčiau esate šokusi? Kokie šokiai patinka labiausiai?

 

Tik mokyklos būreliuose, kaip ir visi. Man nelabai patinka tautiniai šokiai, todėl kilo mintis pamėginti pramoginius. Tai buvo tinkamas sprendimas. Kiekvieną kartą į šokių repeticijas einame kaip į šventę. Skauda neskauda, yra repeticija ir eini. O neretai pajudėjus ant parketo ir skausmas praeina.

 

Ar pradėjusi šokti kolektyve tikėjotės, kad atstovausite Lietuvai pasaulio čempionate?

 

Niekada net minties tokios nebuvo. Ėjome šokti dėl malonumo, noro pajudėti. Į mankštą nueiti daugelis patingi, tai sakau: „Nagi, moteriškaitės, susiorganizuokime šokius – pajudėsim, pakrutėsim.“ Bendruomenėje vyksta vakaronių, per kurias šokama, galvojau, kaip būtų smagu mokėti pašokti gražiai. Greitai pajutome, kad šokiai mums teikia malonumą, be to, šokame tokius šokius, kuriems amžius neturi jokios reikšmės. Žinoma, mūsų pasiekimams didelę įtaką padarė trenerio užsispyrimas.

Kaip jam sekasi suvaldyti tokį gausį moterų kolektyvą? Ar visada klausote?

received_187279837764161 (2)

 

Tikrai klausome, nes treneris giežtas, geras ir teisingas. Mūsų kolektyvą treniruoja sportinių šokių klubo „Danė“ vadovas Tadas Romeika. Kartais pajuokauja, kad su mumis sunkiau nei su mažais vaikais (šypsosi). Kai per daug įsiplepame, sako „ar jau vėl turgus?“. Tada nurimstame, susikaupiame ir dirbame toliau. Tik darbu ir savo noru viską pasieksi. Nėra taip paprasta, kaip iš šalies atrodo: atėjo bobutės, pašoko ir viskas. Tikrai taip nėra. Mes daug dirbame.

 

O treneris be galo draugiškas, supratingas, tačiau griežtas – pasako, kad važiuosime į čempionatą ir važiuojame. Visada galvojome, kad šokame tik dėl savo malonumo, bet šokom šokom ir prisišokom iki pasaulio čempionato (juokiasi).

 

Kaip vyko pasiruošimas čempionatui? Reikėjo tik įsiminti šokių žingsnelius ar atlikti ir kitų darbų?

 

Dabar jau esame laimėję du Lietuvos sportinių šokių čempionatus ir „World Dance Sport Federation“ varžybas. Kai nusprendėme, kad vyksime į pasaulio čempionatą, turėjome vos pusantro mėnesio pasiruošti. Repetavome tris kartus per savaitę. Viename keturių minučių trukmės šokyje atliekame penkių šokių kombinaciją: rumbą, džaivą, čia čia čia, pasodoblį ir bačiatą, tad tikrai teko padirbėti, kad į Maljorką išvyktume pasiruošusios. Iš repeticijų išeidavome gerai nušilusios (šypsosi). Specialiai čempionatui pasisiuvome naujas aprangas. Žinoma, gyvenant iš pensijos galvosūkiu tapo būtinosios išlaidos. Nuėjome pas Kretingos merą pasikalbėti apie finansinius iššūkius, kurie trukdo atstovauti savo miestui ir Lietuvai pasaulio čempionate. Esame dėkingos, kad meras nupirko mums lėktuvo bilietus. Vykome keturiolika moteriškaičių.

 

Papasakokite šiek tiek apie patį čempionatą.

 

„World Dance Sport Federation“ varžybos Maljorkoje truko keturias dienas. Kasdien po du kartus reikėjo važiuoti į repeticijas, o gyvenome tolokai nuo arenos, kurioje vyko čempionatas, todėl laisvo laiko turėjome mažai. Vos pusdienį gavome pabūti prie baseino, bet apie poilsį ar pramogas buvo sunku galvoti, nes jaudinomės, bijojome visus nuvilti, stresavome, kad nepavyks. Vykstant mūsų pasirodymui, per žiūrovų plojimus sunkiai begirdėjome muziką. Kai baigėme šokti, atsistojusi plojo net vertintojų komisija. Buvome tiesiog šoke, nesupratome, kas vyksta (šypsosi). Kai pranešė, kad savo amžiaus grupėje (nuo 50 metų) užėmėm pirmą vietą, visi puolė mūsų sveikinti, apsikabinti, džiaugsmingai šaukė. Tikrai nesitikėjome, kad taip gali įvykti. Ir dabar prisiminus užplūsta pačios geriausios emocijos.

 

Kodėl kolektyve šokate tik moterys? Sunku įkalbinti prisijungti antrąsias puses?

 

Kur tu gausi antrąją pusę, kai tau apie septyniasdešimt metų?.. Ir Trečiojo amžiaus universitete iš 40 žmonių turime vos 2–3 vyrus, daugiau – vien moterys. Dalis mūsų kolektyvo narių jau našlės, kitų vyrai nėra šokantys, todėl tenka vienoms.

 

Kaip į jūsų šokius reaguoja artimieji? Kas palaiko labiausiai?

 

Savi palaiko labiausiai – vyras, sesuo, vaikai, anūkai. Visi skatina: „Tik važiuokit, tik šokit.“ Anūkai mokykloje turi kuo didžiuotis, kai močiutė nėra liūdna, rūpesčių prislėgta sengalvėlė, rymanti prie lango, bet šokanti ir net atstovaujanti šaliai pasaulio čempionate.

 

Kai su pergale grįžome iš pasaulio čempionato, Kretingos meras suorganizavo koncertą, kurio metu parodėme konkursinį pasirodymą, koncertavo ir kitų atlikėjų. Mūsų pasirodymą vėl lydėjo stovinčių žiūrovų ovacijos, buvome apdovanotos didžiulėmis puokštėmis. Žinoma, sulaukėme ir žiniasklaidos dėmesio. Be galo smagu, kad buvome taip pagerbtos ir pastebėtos.

 

Kuo dar gyvenime užsiimate? Ar visuomet buvote veikli?

 

Kiek save atsimenu, visada buvau veikti. Palangoje dirbau direktore savo viešbutyje. Verslas atėmė visą laiką ir dėmesį, o po darbų skubėjau pas šeimą, todėl neturėjau laiko užsiimti hobiais. Kai išėjau į pensiją, sunerimau, ką gi reikės veikti?! Laimė, atsirado Trečiojo amžiaus universitetas, kuriam pradėjau vadovauti, paskui subūrėme ir mūsų šokių kolektyvą. Taigi, nesėdžiu sudėjusi rankų.

 

Kodėl svarbu bet kuriame amžiuje save realizuoti, siekti tikslų?

 

Manau, po pensijos savirealizacija tampa ypač svarbi. Juk visą laiką nesėdėsi namuose ir neskaitysi knygų, nežiūrėsi į televizoriaus ar kompiuterio ekraną. Raginu visus jungtis prie Trečiojo universiteto veiklos – paskaitų, išvykų, būrelių. Būtina save išnaudoti, neužsidaryti tarp keturių sienų. Gaila, kad daug senjorų atsiriboja nuo aplinkinio pasaulio, nuleidžia rankas. Kai turi veiklą, ypač išėjus į pensiją, nėra laiko stenėti, gailėti savęs. Jei nieko neveiksi, greitai pasensi ir išvažiuosi į kapus…

 

Kokie artimiausi jūsų kolektyvo planai?

 

Jau turime naują šokį, su kuriuo dalyvausime Klaipėdos „Danės“ taurės varžybose. Birželį atostogausime, o vėliau ruošimės rudens sezonui. Galbūt vėl būsime pakviestos vykti į pasaulio čempionatą, nes šiais metais antrą kartą užsitikrinome Lietuvos čempionių titulą Prienuose vykusiame čempionate. Kai vykome į šias varžybas, labai jaudinomės – juk esame pasaulio čempionės, kas bus, jei neapginsime Lietuvos čempionių vardo?.. Šiek tiek pasigadinome nervus, bet pergalę iškovojome (šypsosi).

 

Autorius Laima Samulė