Vera Wang, sulaukusi 40-ies, debiutavo su svajonių vestuvine suknele. Prireikė trijų dešimtmečių, kad jos kūryba pasklistų po visą pasaulį, o vardas reikštų kokybę, grožį ir eleganciją. Nors ateitį visada įsivaizdavo kaip mados vienuolės, tiesiog alsuojančios drabužiais, viskas susiklostė kitaip.

 

London,,United,Kingdom,-,February,19,,2023:,Vera,Wang,Attends

Kilusi iš turtingos šeimos

 

Vera Ellen Wang gimė 1949 m. birželio 27-ąją Niujorke, Chengo Chingo ir Florence Wangų šeimoje. Tėvas, laisvai kalbėjęs angliškai, buvo kinų generolo sūnus, o motina – Kinijos politiko dukra. Pora pabėgo iš gimtinės po Antrojo pasaulinio karo, galiausiai susituokė ir apsigyveno Niujorke. Jiedu taip pat turėjo sūnų Kennethą, kuris gimė praėjus 18 mėnesių po pirmagimės. Nors būsimosios dizainerės tėvas buvo kelių milijonų dolerių vertės įmonės vadovas, turtingos šeimos vaikai nelepinti. Nuo mažens tėvai vaikams skiepijo kitokius gyvenimo tikslus ir vertybes – skatino siekti akademinės ir sportinės kompetencijos, būti sąžiningiems darbe. V. Wang motina garsėjo kaip gražuolė ir turinti puikų skonį. Ji mokė dukrą stiliaus subtilybių, kartu nuolat lankydavosi Paryžiaus madų šou, todėl mados pojūtis mažajai Wang išugdytas anksti.

 

Be drabužių ir baleto pamokų, mergaitė mėgo čiuožti ant ledo. Per Kalėdas gavusi pačiūžų porą, aštuonerių pradėjo lankyti dailiojo čiuožimo pamokas, o po 4 metų pasipuošė pirmuoju medaliu. V. Wang žinojo, kad tik atkaklumas ir nuoseklumas duos trokštamų vaisių, todėl kasdien keldavosi anksti, jog 6 val. ryto galėtų treniruotis ant ledo. Iškart po čiuožimo skubėdavo į mokyklą, o po pamokų laukdavo naujos treniruotės. Jau suaugusi ne kartą sakė, kad čiuožimas ant ledo – pirmoji gyvenimo meilė. Tiesa, nors viskas atrodė gerai suplanuota, lydėjo ir nesėkmės. Prieš tapdama viena geidžiamiausių mados dizainerių, siekė patekti į olimpinių žaidynių dailiojo čiuožimo komandą. Tačiau jai nepavyko įgyvendinti olimpinių svajonių, nes JAV nacionaliniame čempionate su partneriu jaunių varžybose užėmė penktą vietą. Nusivylimą keitė nauji įspūdžiai – baigė Chapin mokyklą ir įstojo į Sarah Lawrence koledžą, kur studijavo meno istoriją, o vasaras leisdavo dirbdama pas Yvesą Saint Laurentą. Norėjo studijuoti dizaino mokykloje, bet tėvas atsisakė mokėti už mokslą. „Jis manė, kad tikimybė, jog tapsiu dizainere, lygi nuliui“, – sakė moteris.

 

Nors atrodė, kad galės nevaržoma toliau siekti savo tikslų, tačiau ir mokytis, ir lankyti dailiojo čiuožimo treniruotes neužteko laiko. Tai privertė pajausti didžiausią gyvenimo nusivylimą – nusprendė mesti čiuožimą ant ledo. Vėliau V. Wang prisiminė, kad po šio sprendimo susirgo depresija ir persikėlė į Paryžių. Būtent šiame mieste rimtai svarstė galimybę siekti mados karjeros, todėl 1971 m. galiausiai įgijo meno istorijos laipsnį.

 

Ilgos vestuvinės suknelės paieškos

 

Baigusi koledžą pradėjo dirbti žurnale „Vogue“, tapo mados direktorės Polly Mellen asistente. V. Wang pasinaudojo galimybe mokytis ir sužinoti viską apie mados industriją. Sunkus darbas greitai atsipirko. Vos po metų, sulaukusi 23-ejų, paskirta vyresniąja mados redaktore. Jos kasdienybė buvo tokia intensyvi, kad dažnai dirbdavo septynias dienas per savaitę ir neturėjo laiko romantikai. Tiesa, patiko vakarėliai, susibūrimai, pašnekesiai ir naujos pažintys. Galiausiai po beveik 17 m. sunkaus darbo suprato, kad turi eiti pirmyn, todėl tapo Ralpho Laureno aksesuarų dizainere.

 

R. Laureno įmonėje tempas buvo ne toks įtemptas, taigi V. Wang turėjo daugiau laiko asmeniniam gyvenimui. Su būsimu vyru verslininku Arthuru Beckeriu susipažino 1980 m. teniso rungtynėse. Netrukus A. Beckeris pradėjo kalbėti apie santuoką, tačiau ji norėjo sutelkti dėmesį tik į karjerą. Pora liko draugais, bet 9-ojo dešimtmečio pabaigoje jų širdyse vėl įsiliepsnojo meilė ir įsimylėjėliai susižadėjo. V. Wang ėmė planuoti vestuves ir, kaip kiekviena būsima nuotaka, suskubo ieškoti tobulos vestuvinės suknelės. Tačiau viską, ką sugebėjo rasti, kėlė tik nuostabą, suknios buvo vienodos ir nuobodžios. „Norėjau kažko elegantiško ir santūraus, bet nieko nebuvo. Supratau, kad noriu užpildyti šią nišą“, – žurnalistams sakė moteris.

 

Po jungtuvių – skaudi žinia

 

Vera nubraižė svajonių suknelės dizainą ir paprašė pasiūti siuvėjos už 10 000 JAV dolerių. Pora susituokė 1989 m. birželį. Deja, 40-metė nuotaka netrukus suprato esanti nevaisinga. Sutuoktiniai norėjo susilaukti kūdikio, tačiau gydymas nuo nevaisingumo buvo nesėkmingas. Maža to, moteris nusprendė mesti darbą pas R. Laureną ir galiausiai įsivaikino dvi dukras Cecilią ir Josephine.

 

1990 m. V. Wang tėvas, matydamas, kad dukrai reikia pagalbos ir postūmio į priekį, pasiūlė jai finansinę paramą. Netrukus moteris atidarė nuotakų butiką prabangiame „Carlyle“ viešbutyje Madison Avenue Niujorke. „Kai susižadėjau 39-erių, buvau šiek tiek vyresnė nei dauguma nuotakų ir ieškojau suknelės. Ieškojau visur, nuo universalinių parduotuvių iki „Chanel“ butiko. Mano tėvas įvardijo tai kaip galimybę. Jis nedirbo drabužių pramonėje, bet buvo verslininkas ir matė verslo nišą. Tuo metu prekyboje buvo mažai audinių, o kadangi žmonės visada norės tuoktis, tikėtinas pastovus klientų srautas“, – apie pirmuosius žingsnius versle žurnalui „Harvard Business Review“ pasakojo dizainerė. „Vera Wang Bridal House“ buvo skirta įžymybėms ir visuomenininkams, iš pradžių siūlė garsių dizainerių Guy‘aus Laroche, Arnoldo Scaasi, Carolinos Herreros ir Christiano Dioro kurtas sukneles. Per pirmuosius salono gyvavimo metus moteris patobulino savo, kaip mados dizainerės, įgūdžius, o galiausiai išleido išskirtinę paprastesnių ir įmantrių vestuvinių drabužių kolekciją. V. Wang vardas greitai išpopuliarėjo ir pelnė mados elito pagyras už prabangius audinius, išskirtines detales, modernią klasikinių linijų interpretaciją. Dizainerė, kurdama sukneles, sėkmingai panaudojo spalvas ir novatoriškas idėjas, žinojo, kaip patraukti dėmesį, bet sykiu būti elegantiška.

 

Pasaulinis pripažinimas

 

Nors nuotakos išsyk pamėgo V. Wang sukneles, mados pasaulis jai nebuvo toks malonus. Žiniasklaida matė ją tik kaip ypatingą mados industrijos savininkę. Suabejota jos šeimos finansine parama verslui, todėl dizainerei ne kartą teko aiškinti, kad niekas neatstos sunkaus darbo. Nuo tada ji atidarė vestuvinių suknelių salonus Niujorke, Londone, Tokijuje ir Sidnėjuje, taip pat išplėtė savo prekės ženklą – pristatė kvapų, papuošalų, akinių, batų ir namų apyvokos reikmenų kolekcijas. „Manau, turiu būti labai sąžininga, tai tikrai kasdienė kova. Negyvenu subalansuotai ir visapusiškai. Darbas buvo ir yra visas mano gyvenimas. Nuolat žaviuosi, išsigąstu, nerimauju ir jaučiu stresą, tačiau mano karjera suteikė galimybę gyventi visavertį gyvenimą. Verslumo gyslelę turi ne visi, bet jei tikrai ką nors dievinate, kad ir kas tai būtų, tai didelė pradžia“, – apie verslą ir pripažinimą „CNBC“ televizijos kanalui sakė moteris.

 

V. Wang verslo strategija – pirmiausia siekti sėkmės vestuvinių suknelių pramonėje, o paskui plėstis į kitas sritis. Jos kūryba sužavėjo 1992 ir 1994 m. žiemos olimpinių žaidynių dalyvius, mat amerikiečių dailiojo čiuožimo atstovė Nancy Kerrigan vilkėjo dizainerės kurtus kostiumus. Vėliau ši „Vogue“ sakė: „Jaučiausi taip, tarsi mano gyvenimas būtų apsisukęs ratu. Nepasiekiau tokio konkurencijos lygio, bet mano drabužiai tai padarė.“ 2009 m., įvertinus kuriamą sportinių rūbų dizainą, įtraukta į JAV dailiojo čiuožimo šlovės muziejų.

 

Rožinis gyvenimo etapas

 

Pernai V. Wang sukako 73-eji. Per gimtadienio šventę ji pasipuošė rožine spalva. Nuo suknelės iki gimtadienio torto – viskas švytėjo rožiniais atspalviais. Per dešimtmečius trukusią karjerą dizainerė išgyveno daug etapų. Vienas naujausių – moteris tapo legendinės „Barbie Tribute“ kolekcijos dalimi. Ji sakė, kad niekada neįsivaizdavo, jog kada nors galėtų būti barbės veidu. Jai šis mergaičių dievinamas žaislas – neatsiejama mados pasaulio ikona, mat įkvėpė daugybę dizainerių.

 

Autorius Monika Budnikienė