Kartais švaistyti laiką gali būti sveika ir naudinga. Įdomu, kad moksliniuose tyrimuose teigiama, kad šio jausmo reikėtų ne vengti, bet jį priimti. Žmogus turėtų atrasti pusiausvyrą tarp aktyvios veiklos ir nuobodžiavimo, jeigu nori, kad jo psichinė būklė išliktų stabili.

 

nuobodulys

Šiandien, kai naujausios technologijos prieinamos, beveik visiems, retai pamatysi žmogų, tiesiog stebinį aplinką ir paskendusį savo mintyse. Daugelis kiekvieną laisvą minutę išnaudoja kokiai nors veiklai: muzikos klausymuisi, popierinių arba elektroninių knygų skaitymui, kompiuteriniams žaidimams išmaniuosiuose telefonuose ir planšetėse. Nieko neveikimą dabar įprasta laikyti kone nuodėme. Tačiau nuobodžiavimas (saikingas) nepelnytai nuvertinamas. Gyvenime turi būti pusiausvyra tarp nieko neveikimo ir aktyvios veiklos. Tai daro teigiamą poveikį ne tik žmogaus psichikai, bet ir karjerai.

 

Nors nuobodulys kartais atrodo kaip XXI amžiaus fenomenas, traktuojamas kaip priverstinė būsena nieko neveikti, kai prieš tai reikėjo veikti labai daug ir intensyviai, tačiau iš tikrųjų jis egzistuoja šimtus metų. Depresija ir prasta nuotaika buvo vaizduojama ir Pompėjos piešiniuose ant sienų, senovės romėnų filosofijos traktatuose aprašyta kaip tam tikra pykinimo rūšis, o krikščionių raštuose įvardijama kaip „popietės demonas“. Praktiškai visi – nuo Sokrato iki vaiko, važiuojančio viešuoju transportu – kartais yra jutę nuobodulį.

 

Nuobodulio sąvoka sena kaip pasaulis – mokslininkai tik bando išsiaiškinti, ką jis iš tikrųjų reiškia ir kodėl atsiranda. Nuobodulys apibrėžiamas kaip nemaloni patirtis, kai norima, bet nerandama jėgų užsiimti mėgstama veikla. T. y. nuobodžiaujančio asmuo nedomina vidiniai (mintys ir jausmai) arba išoriniai (aplinka) veiksniai, kurių reikia, kad būtų galima užsiimti pasitenkinimą keliančia veikla.

 

Nuobodulys gali atrodyti kaip erzinantis jausmas, kuris galėtų kuo greičiau dingti, tačiau mokslininkai teigia, kad jis iš tikrųjų mums pasitarnauja kasdieniniame gyvenime. Tyrimai rodo, jog pasyvūs, „nuobodūs“ užsiėmimai (skaitymas, susitikimai darbe ir pan.) skatina kūrybingumą. Taip yra dėlto, kad nuobodžiaujantys asmenys pradeda daugiau svajoti ir dėlto atsiranda naujų, inovatyvių sąsajų bei sprendimų.

 

Nuobodulys gali atrodyti kaip nesuderinamas dalykas su šiuolaikiniu judriu, veikliu ir energingu gyvenimo tempu. Dėlto daug žmonių imasi bet kokios veiklos, baimindamiesi atrodyti kaip tinginiai. Dėl šios priežasties dauguma prisiima begales darbo. Niekas nenori, kad pro jų darbo vietą praeitų viršininkas ir rastų juos svajojančius ir spoksančius į tuščią erdvę. Viršininkams tai taip pat nelabai patiktų. Vakarų visuomenėje įprasta nuobodulį laikyti kliūtimi efektyviai dirbti ir būti inovatyviems.

 

Tačiau iš tikrųjų nuobodulys, kuris kamuoja retkarčiais, skatina mąstyti ir būti išradingesniems. Kiti moksliniai tyrimai rodo, kad nuobodulys skatina siekti naujų tikslų, nes tai, ką darėte iki šiol, tampa nebeįdomu, pradedama ilgėtis naujų iššūkių. Nuobodžiaujantys asmenys gali paprašyti vadovų daugiau darbo, naujų pareigų, nes jie pradeda ieškoti naujų galimybių.