Šiuo metu austrų dailininko Gustavo Klimto (1862–1918 m.) ikoniški darbai ne tik vertinami visame pasaulyje, bet ir gausiai tiražuojami. Deja, didžiąją XX a. dalį jis nebuvo pripažintas. Erotizmu dvelkiantys paveikslai išprovokuodavo pasipiktinimo audras. Visgi didžiojo modernisto darbai itin asmeniški, net intymūs. Tad jo įspūdingas palikimas, 230 paveikslų, neabejotinai pasakoja tikrą gyvenimo istoriją.

 

klimtas

(Ne)blizgantys auksinio berniuko metai

 

XIX a. antrosios pusės Austrija (tuometė Austrijos-Vengrijos imperija), kurioje pasaulį išvydo būsimasis dailės genijus, maudėsi gerokai prigesusiuose imperinės galybės spinduliuose. Klestėjimo periodas ėjo į pabaigą. Itin sunkūs laikai atėjo po anuometinę ekonomiką sudrebinusio akcijų biržos nuopuolio 1873 m. Realias ekonomikos krizės pasekmes pajuto devynmetis Gustavas. Jis buvo antras iš septynių vaikų, gimusių aukso graviruotojui Ernstui Klimtui ir nesėkmingai muzikės karjeros siekusiai Annai Finster. Gausi šeima glaudėsi mažame Baumgarteno priemiestyje, į pietvakarius nuo Vienos, ir metų metus neišsivadavo iš skurdo. Nepriteklius ypač žeidė jautrios, į melancholiją linkusios būsimojo dailininko motinos sielą. Ji svajojo tapti operos soliste ir stovėti ryškiai apšviestoje scenoje. Deja, gyveno žvakėmis apšviestame namelyje su būreliu nuolat negaluojančių vaikų. Motinos patiriama kančia neabejotinai atsispindėjo jos veide, o jaunasis Gustavas tai matė. Ir šis vaizdas jam įsirėžė į atmintį. Menotyrininkai tik spėja, kad būtent skausmingai romantiškas motinos įvaizdis vėliau atsispindėjo dailininko kuriamuose moterų portretuose. Juose švelnios, romantiškos, bet nuolankiai su likimu susitaikiusios damos žvelgia liūdesio kupinomis akimis. Tokiam G. Klimto moteriško pasaulio ir išgyvenimo suvokimui įtaką galėjo padaryti ir tragiškas dviejų jo seserų likimas. Anna vos sulaukusi penkerių mirė ant motinos rankų, o Klara, kentėjo dėl psichikos sutrikimų. Sunkiai besiverčiančiai šeimai ji buvo sunki našta, kurią skausmingai tempė ir tėvai, ir broliai.

 

Suvaržytas meno taisyklių

 

Vyriškajai Klimtų šeimos daliai sekėsi kiek geriau. Gustavas ir du jo broliai Ernstas bei Georgas gana anksti pademonstravo turintys meninių gabumų. Tačiau Gustavo rankos ir žvilgsnis buvo ypatingi. Sulaukęs keturiolikos jis jau laikė stojamąjį egzaminą į dailės ir amatų mokyklą prie Austrijos dailės ir pramonės muziejaus. Jį ne tik išlaikė, bet ir gavo stipendiją. Jo pavyzdžiu pasekė du jaunesnieji broliai: Ernstas tapo tapytoju, o Georgas ėmėsi skulptūros ir metalo apdirbimo. Vienos centre G. Klimtas atsidūrė tuomet, kai mieste vyko reikšmingi įvykiai. Dar 1858 m. imperatorius Pranciškus Juozapas I įsakė sunaikinti senųjų viduramžių gynybinių sienų, juosusių centrinę miesto dalį, likučius, paliekant didelę apskritą erdvę. Ji pertvarkyta į plačių bulvarų, vadinamų Ringstrasse (žiedinė gatvė) žiedą. Praėjus trims dešimtmečiams nuo šio sprendimo Vienos veidas neatpažįstamai pasikeitė. Šiame rajone dygo nauji modernūs pastatai, buvo kuriami teatrai ir meno muziejai, gatves apšvietė elektra. Viena įžengė į pramonės, mokslinių tyrimų ir mokslo aukso amžių. G. Klimtas visa tai matė savo akimis ir negalėjo likti abejingas. Jis savotišką revoliuciją troško sukelti ir meno srityje. Tačiau nedrįso to padaryti, nes laisvės dvasia dar nepalietė meno pasaulio. O nuo to, ar tapyta akademine maniera, priklausė ir uždarbis. Tik šis, deja, nebuvo toks didelis kaip tikėjosi pats dailininkas. Net ir išgarsėjus neretai menininkui tekdavo suktis iš nepatogios padėties.
 
Gyvenimo atspindžiai žymiausiuose paveiksluose

 

Kai G. Klimtas gavo galimybę paveikslų serijomis papuošti Vienos miesto teatrą, jis suskaičiavo, kad užmokesčio nepakaks padengti pozuotojų užmokesčiui. Todėl samdė draugus ir šeimos narius. Dėl šios priežasties šiandien tarp žiūrovų teatre galima pamatyti G. Klimto seseris Hermine ir Johanną, o jo brolis Georgas pavaizduotas kaip mirštantis Romeo. Beje, tarp šių darbų išlikęs ir vienintelis G. Klimto autoportretas. Atlikdamas šiuos užsakymus dailininkas pradėjo maištauti ir sulaukė nemažai kritikos. Tačiau kelio atgal nebebuvo. Ne tik dėl noro pakeisti meno pasaulį, bet ir dėl asmeninių tragedijų. Dailininkui buvo 30 metų, kai vienas po kito mirė jo tėvas ir brolis Ernstas. Šios mirtys labai paveikė Gustavą, kuris staiga liko vienas atsakingas už motiną, seseris, brolio našlę ir jų mažametę dukrą. Rūpestis velionio brolio šeima suteikė ne tik sunkių išgyvenimų, bet ir padovanojo artimą draugystę su brolio našlės seserimi Emilie Flöge. Ši moteris pažadino šilčiausius ir slapčiausius dailininko jausmus. Emilie įkvėpė G. Klimtą suskurti vieną garsiausių paveikslų – „Emilie Flöge portretas“ (1902 m.). Būtent po pažinties su įspūdingąja Emilie menininkas pradėjo ugdyti savitą stilių, kuris sutiktas itin priešiškai. Jo darbai tapo simbolistiški, kupini auksinės ornamentikos ir vaizduojantys išskirtines, neretai apsinuoginusias moteris. G. Klimtas vienas pats į to meto dailę įnešė ryškių erotikos motyvų.

 

Maištingoji era

 

Būtent jis tapo vienu geriausiai žinomų Vienos secesijos judėjimo įkūrėjų. Šio judėjimo nariai siekė jungti ir palaikyti jaunus, netradicinį stilių kūryboje taikančius menininkus, rengė parodas, leido periodinį leidinį, palaikė novatoriškas idėjas. XX a. pradžioje G. Klimtas jau buvo labai garsus ir finansiškai sėkmės lydimas menininkas. Šiuo laikotarpiu sukurti ir vieni žymiausių jo darbų, o savitas ir ištobulintas kūrybos stilius pramintas „Auksiniu periodu“. Tuomet į dienos šviesą iškilo ir menininko asmeninio gyvenimo detalės. Gustavas savo šeimos nesukūrė, tačiau moterų jo gyvenime netrūko. Manoma, kad turėjo net 14 nesantuokinių vaikų. Tačiau meno bendruomenę labiausiai erzino ne palaidas G. Klimto gyvenimas, o tai, kad spjovė į jos diktuojamas taisykles. Jis vaizdavo tai, apie ką viešai neturėjo būti kalbama, eskizuose dažus užfiksuodavo kačių šlapimu, o paveikslus uždengdavo tikro aukso lakštais. Tai buvo nepriimtina ekstravagancija, kuria taip žavisi šiuolaikinis pasaulis. Maištauti G. Klimtas nesiliovė ir paskutiniais gyvenimo metais. Tarsi nujausdamas mirtį dirbo pašėlusiu greičiu. Daugelis jo darbų – moterų aktai. Kai kurie tokie erotiški, kad iki šiol retai eksponuojami. Manoma, kad tai menininko asmeninių išgyvenimų proveržis. Gyvenimo pabaigoje jis daug laiko leido su didžiąja gyvenimo meile Emilie. Istorikai spėja, kad įsimylėjėliai niekada nebuvo fiziškai suartėję, o šioji abstinencija galiausiai virto erotinėmis fantazijomis menininko drobėje. Dailininko širdis iš tiesų buvo nelaiminga, 1918 m. sausio 11 d. jį ištiko širdies smūgis ir atsidūrė ligoninėje. Neprabėgus nė mėnesiui mirė nuo komplikacijų. Visgi G. Klimtas pasauliui padarė tokį įspūdį, kad ir dabar ne tik gerai prisimenamas, tačiau ir beveik garbinamas.

 

Trumpai

 

  • G. Klimto sukurtas „Adelės Bloch-Bauer portretas“ 2006 m. parduotas už 135 mln. JAV dolerių ir sumušė brangiausio paveikslo rekordą.
  • 2020 m. rastas pavogtu laikytas G. Klimto darbas „Moters portretas“. Maiše paslėptą paveikslą sodininkas rado karpydamas gebenes šiuolaikinio meno galerijoje „Ricci Oddi“ šiauriniame Pjačencos mieste, Italijoje. Šis paveikslas iš galerijos dingo 1997 m., kai buvo atliekamas jos remontas.
  • Menininkas beveik nepaliko užrašų, didžiąją dalį jo gyvenimo faktų istorikai surinko analizuodami atvirukus, kuriuos siuntė artimai draugei E. Flöge.
  • Bene žinomiausias G. Klimto paveikslas „Bučinys“ vis dar neduoda ramybės gerbėjams. Vieni tikina, kad įspūdingoje drobėje pavaizduota Emilie, o kiti mano, jog taip menininkas pagerbė pirmąjį bučinį su Alma Maria Mahler Gropius Werfel – moterimi, kuri tapo daugelio to meto garsiausių menininkų mūza.