1954 m. amerikiečių biofizikas, neurofiziologas ir psichoanalitikas Dž. Lilis sukūrė sensorinės deprivacijos kamerą. Joje žmogus nieko nejaučia, negirdi ir nemato. Lietuvoje tokią kamerą sukonstravo psichologas Romualdas Žitkevičius. Jis pats šią nedidelę patalpą gražiai vadina „laimės kambarėliu“. Anot pašnekovo, jame pavyksta visiškai atsipalaiduoti.

 

Kuo ypatinga sensorinės deprivacijos kamera?

Norint visiškai atsipalaiduoti ir pailsėti, reikėtų išmokti nekreipti dėmesio į aplinką. Tai du dalykai, galintys žmogui padėti. Tačiau atsipalaiduoti sunku. Šią kamerą vadinu „tinginio svajone“, nes joje bet kuriuo atveju atsipalaiduoji – nori tu to ar ne. Ten nieko nematai, negirdi, nejauti, tik ramiai plūduriuoji. Smegenys pailsi nuo pašalinių dirgiklių.

 

Ši kamera pripildyta vandens?

Ne, joje yra ne grynas vanduo, o tirpalas, kurio sudėtis labai panaši į Negyvosios jūros vandenį. Jame daug druskų. Jis, kaip ir oras kameroje, yra odos temperatūros. Šis tirpalas naudingas odai, padeda esant mėšlungiui. Organizmas per odą iš tirpalo pasisavina reikalingas medžiagas.

 

Kodėl šiuolaikiniam žmogui taip sunku išmokti atsipalaiduoti?

Mūsų laikais visur pilna informacijos. Mes nuolatos skubame, lekiame, bandome atsirinkti kas tiesa, o kas melas. Yra tokių žmonių, kurie visą gyvenimą nei karto nebuvo atsipalaidavę. Turime daug rūpesčių, įsipareigojimų. Kasdien patiriame stresą, o atsipalaiduoti nemokame.

 

Dažniausiai psichologai pacientų problemas sprendžia šnekėdamiesi su jais. Kodėl nusprendėte, kad žmonėms labiau padės toks „laimės kambarėlis“, o ne nuoširdus pokalbis?

Bendravimas padeda, jaučiame palengvėjimą. Tačiau tai tik trumpalaikis efektas. Dažniausiai net ir patys protingiausi aplinkinių patarimai problemų neišsprendžia. Galiausiai aš nemėgstu, kai man „lenda į dušią“. Be to, žmogus į visus patarimus žiūri kritiškai.

Šią kamerą sukonstravau pats. Neturėjau pinigų, susiradau rėmėjų. Tačiau ją dariau sau, kad išvalyčiau pasąmonėje susikaupusias šiukšles. Mus valdo ne valia, o pasąmonė ir jausmai. Jeigu mes išmokstame susitarti su pagrindiniu savo organizmo instrumentu – pasąmone, tuomet smegenys tampa pačiu geriausiu daktaru. Jos reguliuoja visą organizmo veiklą. Kita vertus, problemos atsiranda tuomet, kai smegenys nebekontroliuoja kokios nors medžiagos gamybos ir jos mums ima trūkti. Pagal psichinę sveikatą žmones skirstau į depresuojančius (tuos, kurie nieko nenori, verkšlena ir skundžiasi) ir į psichuojančius (tuos, kurie pilni energijos, į situaciją reaguoja neadekvačiai). Yra ir tarpinis variantas. Depresuojančių žmonių organizmas nebegamina reikalingų medžiagų, o psichuojančių žmonių atveju jų gaminama per daug. Organizmas puikiai sugeba save reguliuoti, tačiau kai papildomai gauna vitaminų, papildų, vaistų ar pan., jam nebereikia pačiam gamintis tam tikrų medžiagų.  Jei organizmas to negauna, automatiškai jaučiamas diskomfortas, stresas. Tačiau smegenys šią problemą gali išspręsti. Pavyzdžiui, placebo efektas. Sakoma, kad įvyko stebuklas, bet iš tiesų čia „padirbėjo“ žmogaus smegenys. Svarbiausia yra tikėjimas. Kai jo nėra, smegenys į mūsų norus tiesiog nesureaguoja.

 

Taigi kai esi kameroje, kurioje nieko nematai ir negirdi, atsinaujina įgimtos organizmo funkcijos?

Atsipalaidavimas yra būtinas organizmo ir psichikos savireguliacijai. Tai pripažįsta tiek oficialiosios, tiek netradicinės medicinos atstovai.

Kameroje žmogus atsipalaiduoja, smegenys nebegauna informacijos apie aplinkinį pasaulį, sąmonė dažnai kažkur iškeliauja savo keliais, aišlaisvinama energija ir smegenys pagaliau gali skirti daugiau dėmesio organizmo funkcionalumo sureguliavimui. Kartais tai net galima pajusti, pavyzdžiui, staiga dingta nemalonūs pojūčiai ir pan. Kamera – tai postūmis savireguliacijai.

 

Tokiu postūmiu negali tapti pokalbis su kitu žmogumi?

Yra daugybė įvairiausių konsultantų. Tačiau depresija pasireiškia abejingumu, žmogui niekas neįdomu, jis nieko nenori. Jis duodamų patarimų nepriima, galiausiai neateina į susitikimus. Tokiam žmogui patogiau vartoti vaistus. Tačiau ilgainiui organizmas nustoja gaminti tai, ką turėtų.

 

 Taigi tikite, kad žmogui padėti gali tik jis pats?

Mes visi skirtingi. Vieniems reikalingas stiprus autoritarinis poveikis, postūmis iš šalies. Tačiau esu įsitikinęs, kad žmogus pats turėtų norėti kažką pakeisti. Žmogus savo rankose turi labai didelę galią. Pasak biologinio grįžtamojo ryšio technikos autorių, žmogus savo pastangas gali matyti kompiuteryje, pavyzdžiui, jis mintimis gali pasikelti kūno temperatūrą ar sumažinti pulsą. Šia technika žmogus susiformuoja tikėjimą savimi.

 

Teko girdėti, kad protas kūną gali įtikinti bet kuo, pavyzdžiui, jei moteris tikės, kad yra nėščia, jai dings menstruacijos, didės pilvas…

Tai tiesa. Tačiau tam reikia ypatingos sąmonės būsenos, vadinamos transu.

 

Tiesa, kad visos ligos atsiranda dėl nervingumo?

Šiuo klausimu rimtai domiuosi. Kai kurie psichosomatikos tyrėjai teigia, kad ši priežastis sukelia apie 60 % ligų. Kiti mano, kad nervingumas netgi gali susilpninti imuninę sistemą.

 

Ar pats turėjote kokių nors negalavimų, kuriuos kamera padėjo išgydyti?

Esu skeptikas, kai kalbama apie tokius dalykus. Nors man beveik 60 metų, valgau viską, tačiau sveikata nepriekaištinga. Bet aš nesu patenkintas savimi. Save priskirčiau prie psichuojančių žmonių. Norėčiau išsivalyti pasąmonę. Tam ir stačiau kambarėlį. Mane erzina mano burbėjimas, neadekvačios reakcijos. Dėl šių dalykų, manau, nepatinku ir aplinkiniams. Kita vertus, esu cinikas. Man nelabai svarbu, ką apie mane šneka kiti.

 

Ar teko susidurti su skeptikų nuomone?

Kamerą išbandė daugybė specialistų, kurie domisi asmeniniu tobulėjimu. Jei jie įeidavo skeptiškai nusiteikę, po seanso jokių klausimų nebekildavo. Tačiau mane patį labiausiai nustebino rebefingo meistrai. Dėl jų praktikuojamos kvėpavimo technikos smegenys negauna oro, taigi jie kankina pagrindinį savo organą. Tie žmonės bandė tikinti, kad tokiu būdu prasivalo čakros, tačiau aš išvadinau juos mazochistais. Jie nori pasiekti ypatingą sąmonės būseną, tačiau tai įmanoma ir nekankinant savęs. Tiesiog reikia išmokti tinkamai elgtis su savo psichika.

 

Jei toje kameroje pavyksta sukoncentruoti dėmesį, tikriausiai ten būtų labai lengva mokytis?

Tikrai taip. Mokymuisi ten sukuriamos puikios sąlygos. Vietoje ten skambančios muzikos galima klausytis įrašytos mokslinės medžiagos. Kamera yra tik instrumentas. Visiems pateikiu paprastą pavyzdį – pasiūlau įsivaizduoti citrinos gabaliuką ant liežuvio. Visi susiraukia. Kameroje viskas vyksta panašiai: joje išmokstama atsipalaiduoti, o vėliau tai daryti galima bet kur. Susiraukimas prisiminus citriną yra refleksas. Galima įgyti ir kitą refleksą – atsipalaiduoti prisiminus gulėjimą kameroje.

 

Kristina Gailiūtė