Carl Gustav Jung gimė 1875 m. liepos 26 d.

Mirė 1961 m. birželio 6 d.

 

Analitinės psichologijos mokyklos įkūrėjas, šveicarų psichiatras Karlas Gustavas Jungas laikomas vienu įtakingiausių visų laikų psichologijos mokslo atstovų. Žmogaus sąmonės slėpiniai ir iš jų kylančios problemos, kurias Karlas tyrinėjo savo darbuose, buvo paremtos jo paties asmenine patirtimi. Išplėtojęs teoriją apie intravertų ir ekstravertų asmenybės tipus, K. G. Jungas įminė ne tik savo paties asmenybės paslaptį, bet ir paliko ryškų pėdsaką psichologijos, religijos bei literatūros mokslo srityse.

 

Vieniša vaikystė

K. G. Jungas gimė 1875-aisiais Šveicarijoje. Religingoje protestantų pastoriaus šeimoje jis buvo vienintelis išgyvenęs vaikas. Prislėgta trijų atžalų mirties ir išsiilgusi vyro dėmesio, Karlo motina išgyveno nuolatinę depresiją ir ilgainiui visiškai atsiribojo nuo namų ruošos bei rūpinimosi šeima. Vaikystėje berniukas dažnai jautėsi vienišas ir apleistas, todėl ištisas valandas praleisdavo stebėdamas savo tėvų, mokytojų ar namus aplankančių svečių elgesį, bandydamas suprasti jų mintis, motyvus ir siekius. Ūgtelėjęs K. G. Jungas suprato, kad priešingai negu jo tėvas ir dauguma giminaičių jis nejaučia pašaukimo tapti pastoriumi. Atsisakęs pratęsti šeimos tradiciją, Karlas įstojo į Bazelio universitetą. Prieš galutinai apsispręsdamas studijuoti mediciną, lankė biologijos, paleontologijos, archeologijos, filosofijos, mitologijos ir netgi krikščioniškosios literatūros paskaitas. Vaikystėje patyręs stiprią galvos traumą, K. G. Jungas žinojo, kad niekada negalės dirbti fizinio darbo, todėl visiškai atsidavė mokslams.

 

Tarp proto ir dvasios

Studijuodamas mediciną K. G. Jungas nuolatos domėjosi dvasiniais dalykais. Dar vaikystėje susidūręs su nepaaiškinamais reiškiniais, girdėjęs motinos pasakojimus apie regimas ir girdimas dvasias, Karlas buvo įsitikinęs, kad ne visos paslaptys susijusios su religija. Suvokdamas, kad žmogaus protas turi ne ką mažiau slėpinių negu siela, kryptingai žengė psichologijos mokslo link. 1902-aisiais parašė daktaro disertaciją tema „Okultizmo reiškinių psichologija ir patologija“ ir, baigęs medicinos studijas, ėmėsi gydytojo praktikos. Dar po metų K. G. Jungas vedė. Nors santuoka tęsėsi daugiau kaip penkis dešimtmečius, t. y. iki pat žmonos mirties, Karlas nuolatos susitikinėjo su kitomis moterimis. Apie nesantuokinius psichologo ryšius ir aistringus romanus sklido daugybė kalbų, tačiau kone labiausiai aptarinėjamu tapo K. G. Jungo ir jo pacientės Sabinos romanas. Psichikos sutrikimų turinti mergina buvo atvežta į psichiatrinę ligoninę ir paskirta Karlo globai. Sabina ne tik tapo K. G. Jungo paciente, bet ir studente. Ji buvo pirmoji moteris, parašiusi psichoanalitinę mokslinę disertaciją. Išvargintas nuolatinių meilužės pavydo scenų, isterijos proveržių, šantažo ir paskalų, Karlas nutraukė romaną pastebėjęs, kad tai kenkia ne tik jo įvaizdžiui, bet ir karjerai.

 

Zigmundas Froidas – asmeninis patarėjas

Dirbdamas su psichikos sutrikimų turinčiais pacientais K. G. Jungas tęsė mokslinę veiklą. 1906-aisiais atlikęs tyrimą apie žodžių sukeliamas pasąmoningas asociacijas darbo kopiją nusiuntė Z. Froidui – garsiausiam to meto psichologijos mokslo atstovui. Tai buvo jų bendravimo ir bendradarbiavimo pradžia. Vėliau Karlas pasakojo, kad pirmą kartą gyvai susitikę juodu be paliovos kalbėjo daugiau kaip dvylika valandų. Z. Froidas tapo ne tik K. G. Jungo mokytoju, bet ir asmeniniu patarėju bei psichologu. Būtent jis paskatino Karlą nutraukti romaną su Sabina. Draugystė su Z. Froidu taip pat turėjo įtakos K. G. Jungo moksliniams darbams, ypač teorijoms apie pasąmonę, sapnų asociacijas ir mitus. Z. Froidas visą laiką jautėsi esantis geriausias psichologas, todėl nenuostabu, kad Karlui pradėjus kurti naujas psichoanalizės ir psichodinamikos teorijas, kurios prieštaravo Zigmundo teorijoms, draugystė pašlijo. K. G. Jungą pasmerkė dauguma to meto psichologų ir gydytojų. Nuo jo nusigręžė netgi artimiausi draugai. 1913-aisiais Karlas atsistatydino iš „Tarptautinės psichoanalitikų asociacijos“ vadovo posto ir stačia galva pasinėrė į mokslinius tyrimus, kurių išvados padėjo suformuoti naują sritį – psichiatriją. Nepaisant visų nesutarimų, K. G. Jungas keliavo po Europą ir JAV skaitydamas paskaitas universitetuose, dalyvaudamas mokslo konferencijose ir susitikimuose. Sukūręs ir išplėtojęs asmenybių tipų teoriją, vėl užsitarnavo bendradarbių pagarbą, pripažinimą ir įvertinimą.

 

Raudonoji knyga

Dar konflikto su Z. Froidu pradžioje K. G. Jungas išgyveno psichologinę traumą, kurią įvardijo kaip susidūrimą su pasąmone. Retkarčiais regimos haliucinacijos, girdimi balsai ir įsivaizduojami dalykai vertė Karlą sunerimti dėl galimai besivystančios šizofrenijos. Analizuodamas savo būklę jis nusprendė užrašyti visas priepuolių patirtis ir iliustruoti matytus vaizdinius dienoraščiuose. Vėliau visus užrašus ir piešinius įamžino didelėje knygoje raudonos odos viršeliais. Tai buvo kone labiausiai intriguojantis K. G. Jungo darbas, pareikalavęs net šešiolikos gyvenimo metų. Po mirties Karlas nepaliko jokių nurodymų dėl tolesnio raudonosios knygos likimo. Todėl remiantis jo šeimos valia daugiau kaip keturis dešimtmečius ši knyga buvo laikoma banko saugykloje. 2009-aisiais psichiatro anūkas, norėdamas surinkti papildomų lėšų „Filemono fondui“, pasirašė reikiamus dokumentus dėl raudonosios knygos publikavimo. Knygos originalas šiuo metu saugomas Niujorko „Rubin“ meno muziejuje.

 

Atsiskyrėlio dalia

Per Pirmąjį pasaulinį karą K. G. Jungas išgyveno skaudžią izoliaciją. Visas pasaulis gyveno depresinėmis nuotaikomis, o akademinė visuomenė ir mokslo atstovai tuo metu buvo pasmerkti savotiškam sąstingiui. Dar karo pradžioje Karlas buvo paskirtas britų kariuomenės gydytoju. Atradęs naują tyrimų vietą, jis nukentėjusiems karo dalyviams suteikė ne tik medicininę, bet ir psichologinę pagalbą. To laikotarpio patirtį ir vidines dramas aprašė veikale „Septyni pamokslai mirusiesiems“, kurį publikavo savo autobiografijoje „Prisiminimai, sapnai, atspindžiai“. Po Pirmojo pasaulinio karo Karlas keliavo po didžiąsias pasaulio valstybes skaitydamas paskaitas apie psichologiją, psichiatriją, asmenybių tipus ir galiausiai savo paties asmeninius išgyvenimus bei patirtis. Aplankęs Indiją, Rytų Afriką, JAV ir daugelį Europos šalių, paskutiniuosius gyvenimo metus praleido rašydamas mokslinius darbus ir knygas apie psichiatriją. K. G. Jungas mirė 1961-aisiais nuo ligos komplikacijų savo namuose, Ciuriche.

 

Įdomu

  • 2011-aisiais sukurtame filme „Pavojingas metodas“ pasakojama apie Karlo ir Sabinos romaną, kurio prigimtį, motyvus ir galimas pasekmes K. G. Jungui padeda suvokti Z. Froidas.
  • Paskutinysis grupės „The Police“ muzikinis albumas pavadintas „Synchronicity“, kaip ir K. G. Jungo sukurta teorija. Albumo viršelį puošia dainininkas Stingas, laikantis Karlo knygą tuo pačiu pavadinimu.
  • 1944-aisiais žymusis psichiatras kelioms minutėms buvo priartėjęs prie mirties, kuomet po širdies smūgio patyrė klinikinę mirtį.
  • Pagrindine Z. Froido ir K. G. Jungo pykčių priežastimi tapo nesutarimai dėl seksualumo svarbos asmenybės vystymosi teorijoje.
  • Prieš Antrąjį pasaulinį karą Karlas vadovavo nacių remiamai bendrijai, tačiau aktyvi nacių propaganda, nukreipta prieš žydus, privertė jį pasitraukti iš jos. Norėdamas atsikratyti sąžinės graužaties, K. G. Jungas keletą metų konsultavo JAV specialiąsias tarnybas apie nacių taikomas psichologinio teroro priemones.

 

Giedrė Naidzinavičiūtė