Gamtoje absoliuti tyla neegzistuoja. Tad bent teoriškai žmogus sukurtas gyventi garsų apsuptyje. Visgi gyvenimas keičiasi ir tenka susidurti su terminu „akustinė tarša“. Mokslininkai ir medikai vis dažniau prabyla apie žalojantį garso poveikį bei kenksmingus įpročius per ilgai ir per garsiai klausytis muzikos. Negi tai reiškia, kad dėl sveikatos teks nutildyti pasaulį? O galbūt pakaks išmokti garsais tinkamai pasinaudoti?

 

Aplinka tampa vis garsesnėYoung,Beautiful,Woman,At,Home,Covering,Ears,With,Fingers,With

 

Nacionalinis visuomenės sveikatos centras praneša, kad nepageidaujamų garsų aplinkoje kasmet daugėja. O kas penktas Lietuvos gyventojas kenčia nuo triukšmo. Pasaulyje akustinė tarša jau pripažįstama viena pagrindinių ekologinių problemų, keliančių grėsmę žmonių sveikatai ir daranti reikšmingą poveikį gyvajai gamtai. Bene didžiausiu akustinės taršos šaltiniu specialistai įvardija autotransportą. Jis bendroje aplinkos triukšmo visumoje sudaro 90–95 %. Taip pat dėl statomų ar rekonstruojamų individualių namų šildymo energijos taupymo plačiai paplito „oras-oras“ ar „oras-vanduo“ šilumos siurbliai, kurių išoriniai lauko blokai kartais neatitinka reikalavimų, generuoja nuolatinį triukšmą artimiausioje ir kaimyninėje gyvenamojoje aplinkoje. Nors ilgainiui žmonės prie ūžesio ir gaudesio pripranta, tačiau ausys ir smegenys pašalinius garsus nuolat fiksuoja, o tai daro poveikį nervų sistemai. Panaši situacija su patalpų mechaninio vėdinimo ir vėsinimo įranga. Ypač vasaros mėnesiais, kai vėsinimo įranga veikia ir dieną, ir naktį. Su statybos ir remonto darbais ar patalpų eksploatacija susijęs generuojamas triukšmas Lietuvoje tapo ypač aktualus pastaraisiais metais, prasidėjus pastatų renovacijos projektams. Visgi dažnai žmonės patys pasirenka būti triukšme, t. y. per garsiai klausosi muzikos per garsiakalbius ar ausines, vienu metu įjungia televizorių, kompiuterį ir radiją. Beje, tokiu būdu triukšme atsiduria ir daugiabučio pastato kaimynai. Mat muzikos kūrinių įvairaus stiprumo ir dažnio garso bangos, sklisdamos oru ir kietomis konstrukcijomis, atsispindėdamos nuo kietų paviršių ir dalinai sugertos minkštų akytų medžiagų, yra moduliuojamos, iškraipomos ir tampa nemalonios ausiai, virsta erzinančiu aplinkos triukšmu. Kartais sąmoningai nepastebimą triukšmą kelia netinkamai veikiantys buitiniai prietaisai ir elektronika. Visuomenės sveikatos specialistų duomenimis, aplinkos triukšmas yra rimta problema Lietuvoje. Visgi dažniausiai tautiečiai skundžiasi dėl muzikos, statybų ir motociklininkų keliamo triukšmo. Kasmet vidutiniškai 10–15 % daugėja oficialių gyventojų skundų dėl higienos normų neatitinkančių triukšmo šaltinių.

 

Triukšmas veikia kūną, protą ir ekonomiką

 

Triukšmo neapsikentę žmonės dažniausiai tarnyboms praneša, kad vakarais ar naktimis neįmanoma ilsėtis. Taip pat nerimauja, kad ilgai trunkantis triukšmas gali paveikti klausą. Ir ne be priežasties, mat didelis triukšmas gali sukelti problemų, susijusių su klausa: klausos praradimą, ūžesį ausyse ir padidėjusį jautrumą garsui. Daugiau kaip 5 % pasaulio gyventojų (466 mln. žmonių) jau turi klausos sutrikimų – 432 mln. suaugusiųjų ir 34 mln. vaikų. Apskaičiuota, kad iki 2050 m. daugiau nei 900 mln. žmonių (kas dešimtas) dėl triukšmingos aplinkos gali prarasti klausą. Tai tik dalis jau nustatytų ir moksliniais tyrimais įrodytų akustinės taršos poveikių žmogaus sveikatai. Visgi tikrieji vis garsėjančios aplinkos pavojai neapsiriboja poilsio sutrikdymu ar klausa. Mokslininkai tikina, kad ilgai besitęsiantis triukšmas gali veikti ir fiziškai, ir psichologiškai, sutrikdyti miegą, poilsį, dėmesio sutelkimą, bendravimą. Įrodyta, kad 70 decibelų siekiantys smarkūs garsai veikia centrinę ir vegetacinę nervų sistemas. Pavojingiausias – pastovus triukšmas. Nuolat dirginant centrinę nervų sistemą, daugeliui žmonių sukeliama apsauginė organizmo reakcija – stresas. Jis gali pasireikšti galvos skausmais, nepaaiškinamu nuovargiu ar mieguistumu, atminties (ypač operatyviosios) pablogėjimu, širdies veiklos ir kraujo spaudimo pokyčiais ar sutrikimais, neurodermito ar nervinės opaligės paūmėjimais, imuniteto funkcijos sutrikimais. Dėl triukšmo sumažėja fizinis ir protinis darbingumas, judesių koordinacija, net didėja traumų rizika. Be to, žmogus atpažįsta triukšmą ir reaguoja į jį netgi tada, kai miega. Triukšmo pažadintas ne tik tinkamai nepailsi, bet to padarinius patiria ir kitą dieną. Kamuoja mieguistumas, sunku sutelkti dėmesį, didėja nelaimių kelyje rizika, sumažėja darbingumas. Negalintys susikaupti darbuotojai dažniau daro klaidų, atlikti užduotis jiems užtrunka ilgiau. JAV atliktais eksperimentais nustatyta, kad triukšmingoje aplinkoje dirbantys darbuotojai kasdien dėl šių priežasčių praranda 45–65 min. efektyvaus darbo laiko. Tad triukšmas daro neigiamą poveikį ne tik fizinei bei psichikos būklei, bet ir reikšmingai veikia ekonomiką.

 

(Ne)efektyvios tylos paieškos

 

Jeigu atrodo, kad žmonija su triukšmu susidūrė tik dabar, verta žvilgtelėti į praeitį ir įsitikinti, jog nors triukšmo lygis dėl technologinės pažangos gerokai paaugo, tačiau ši problema egzistavo nuo antikos laikų. Dar XI a. pr. Kr. viename Graikijos miestelyje, kuriame gyveno daugiau kaip 100 tūkst. žmonių, uždrausta dirbti didelį triukšmą keliantiems amatininkams. Julijus Cezaris buvo uždraudęs naktį riedėti vežimais, nes keliamas triukšmas trukdė jo miegui. Garsus vokiečių mikrobiologas Samuelis M. Cohenas pasakė įsimintiną frazę: „Ateis laikas, kai žmonės kovos su triukšmu ir nugalės jį taip, kaip nugalėjo cholerą ir marą.“ Kol kas su triukšmu kiekvienas kovoja taip, kaip išmano. Nors tai neabejotinai turės pasikeisti, nes, Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, aplinkos triukšmo lemiamų ligų ir kitų sveikatos sutrikimų našta pagal savo mastus yra antra po oro taršos. Nors visame pasaulyje gausu triukšmą reguliuoti turinčių įstatymų, tačiau realybėje jie ne visada veikia. Tad problemą, kurios masto išaugimą lėmė technologijos, mėginama jomis ir išspręsti – aplinkos triukšmas slopinamas ausinėmis. Tik ne tomis, kurias naudoja triukšmingose gamyklose dirbantys darbuotojai, o tiesiog vienus garsus užmaskuojant kitais: klausantis muzikos per paprastas, dažniausiai į ausis kišamas ausines. Remiantis „Edison Research“ 2023 m. atliktu tyrimu, 13–24 m. JAV gyventojai kasdien praleidžia vidutiniškai 3 val. 43 min. klausydamiesi muzikos. Tais pačiais metais Lenkijoje atliktas tyrimas atskleidė, kad muzikos klausymasis yra neatsiejama 18–34 m. jaunimo kasdienio gyvenimo dalis. 74 % jų klausosi muzikos kelis kartus per dieną, o 46 % – net keliasdešimt sykių per dieną. Remiantis PSO, vidutiniškai 80 decibelų garsumo muzikos galima klausytis iki 40 val. per savaitę, nepakenkiant klausai. Visgi šios stebėtinai tikslios rekomendacijos, kokiu garsumu ir kaip ilgai klausytis muzikos yra saugu, dažnai nepaisoma. Pirmiausia dėl to, kad muziką tenka pasigarsinti siekiant nuslopinti aplinkos garsus. Be to, beveik visi įrenginiai, kuriais muzikos ir klausomasi, palaiko gerokai didesnį garsumą nei minėti 80 dB.

 

Ausines naudoti atsakingai

 

Anot PSO, didėjant garso intensyvumui, saugaus klausymosi trukmė sparčiai mažėja, pavyzdžiui, nusprendus muziką pasigarsinti iki 90 dB, klausytis sau nekenkiant galima tik 4 val. per savaitę, o jei garsas padidinamas iki 100 dB, rekomenduojamas laikas sumažėja iki 20 min. per savaitę. Dar 2019 m. Europos Komisija išplatino įspėjimus, jog apie 10 % 30–mečių po dešimtmečio turės naudotis specialiais klausos prietaisais, nes dabar jie muzikos per ausines klausosi per garsiai. Tyrimai rodo, kad 90 % jaunų žmonių net kelias valandas muzikos klausosi tokiu garsu, kokį skleisti pajėgus įrenginys. Į ausies landą kišamos ausinės, manoma, sukelia didžiausią riziką. Nustatyta, kad vadinamosios vidinės ausinės kaip kamštukai užkemša visą klausos sistemą ir dėl to garsas sustiprėja maždaug 9 decibelais. Tad slenkstinė garso vertė iškart išauga, neretai pasiekiama ir patologinė garso stiprumo zona. Ilgas garsios muzikos klausymasis gali paveikti vidinėje ausyje esančias plaukuotąsias ląsteles. Šios ląstelės garso bangos energiją transformuoja ir perduoda smegenims. Plaukuotosios ląstelės, mokslininkų teigimu, itin gležnos. Dėl žalingo garso poveikio jos žūva, o tuomet suprastėja klausa. Beje, šioms ląstelėms labiausiai kenkia vienodų dažnių muzikos klausymasis. Tad itin trankių ritmų vertėtų klausytis be ausinių. Sunkiojo metalo gerbėjai neretai nukenčia dėl vadinamųjų klausos skylių atsiradimo. Klausos skylės atsiranda tuomet, kai pažeistos plaukuotosios ląstelės nereaguoja į tam tikro dažnio garsus. Iš pradžių žmogus gali tokio sutrikimo nė nepastebėti, tačiau ilgainiui tai tampa rimta problema. Santaros klinikų Ausų, nosies ir gerklės ligų centro specialistai sako, kad žmonės patys nepastebi, kai praranda 10–15 % klausos. Tik pokyčiams pasiekus penktadalio ribą pajuntama, kad aplinkos garsai nebe tokie, kokie buvo anksčiau. Tuomet ir kreipiamasi pagalbos. Visgi dažnai atitaisyti padarytos žalos jau nepavyksta. Nors iš ausinių sklindančios muzikos garsumą derėtų stebėti visų amžiaus grupių žmonėms, tačiau vaikams ir paaugliams ausines ar išmaniuosius telefonus reikėtų specialiai sureguliuoti, kad garsas neviršytų higienos normų. Medikai tikina, kad garsai greičiau paveikia dar tik besiformuojančias smegenis.

 

Tylos ir garsų harmonija

 

Visgi specialistų patarimai ir net grėsmingi perspėjimai nėra skirti tam, kad žmones išgąsdintų ar paskatintų atsisakyti muzikos klausymosi. Tai veikiau būdas paskatinti visuomenę elgtis atsakingiau. Ir, žinoma, dažniau daryti kūno ir psichikos sveikatai naudingas tylos pertraukėles. Visgi vertėtų žinoti, kad, anot mokslininkų, žmogus nėra pajėgus suvokti absoliučios tylos. Tam priešinasi pačios smegenys. Visgi įmanoma tokią idealią tylą patirti ir tai daroma beaidžiuose kambariuose (anechoic chambers). Tik štai apimantys pojūčiai nėra itin malonūs. Beaidžiame kambaryje, kur garso lygis siekia 9 decibelus, žmogus pradeda girdėti savo paties kūną. Girdi, kaip plaka širdis, kvėpuojant išsipučia plaučiai ir net kaip kraujagyslėmis šniokšdamas srūva kraujas. Tai daugelį gąsdina. Beje, tokioje aplinkoje sunku net vaikščioti, nes laikydami pusiausvyrą žmonės įprastai orientuojasi ir pagal garsą, nors patys to nesuvokia. Ir tai įrodymas, kad aplinkos garsų mums reikia. Tik ne tiek daug, kiek įprastai. Mokslininkai mano, kad pasaulį šiek tiek pritildyti galima sąmoningai ir, beje, nesinaudojant ausinėmis. 2006 m. tiriant triukšmo ir muzikos fiziologinį poveikį nustatyta, kad vos 2 min. trunkanti tyla (ne absoliuti, bet tiesiog buvimas ramioje aplinkoje be muzikos, triukšmingų įrenginių ar kitų pašalinių garsų) sukelia malonų atsipalaidavimą. Smegenys per šį trumpą laiką atsipalaiduoja geriau nei 15 min. klausantis ramios muzikos. Beje, kiti tyrimai parodė, kad vadinamosios tylos pauzės padeda atsigauti nuo kenksmingo poveikio, kuris buvo patirtas triukšmingoje aplinkoje. Tai patvirtina ir biologės Imke Kirste atlikti tyrimai. Djuko universitete (JAV) mokslininkė ištyrė itin palankų tylos poveikį smegenims. Atlikus eksperimentus paaiškėjo, kad 2 val. sąlyginės tylos per dieną skatina ląstelių vystymosi procesus smegenų srityse, susijusiose su atmintimi ir jausmais. Pasirodo, kol žmogus yra sąmoningoje tyloje, smegenys gali sparčiau atkurti daugelį kognityvinių gebėjimų. Žinoma, tyla ir įvairios meditacinės praktikos nėra panacėja nuo įvairių ligų. Tačiau mokslininkai įsitikinę, kad tai iš tiesų gali pagerinti gyvenimo kokybę, sumažinti streso lygį ir net kontroliuoti kraujo spaudimą.

 

Patarimai, kaip susikurti tylos pauzes:

 
  •  Per dieną be pašalinių garsų verta praleisti bent valandą, o per savaitę padovanoti sau gerą pusdienį dirbtinių garsų netrikdomos ramybės. Tai nereiškia, kad reikia susikurti spengiančios tylos sąlygas. Smegenys kaip tylos pauzę suvokia natūralius gamtos garsus. Tad derėtų pasivaikščioti miške, prie vandens ar bent atokesnėmis miesto gatvėmis. Beje, namuose vertėtų palikti ausines ir net išmanųjį telefoną.
  •  Veiksminga tylos praktika – ramus pogulis. Jis turėtų trukti ne ilgiau kaip 15 min. Įsitaisius patogiai vertėtų sutelkti dėmesį į kvėpavimą ir sąmoningai šio garso klausyti, nesiblaškant ir nevystant vidinio monologo.
  •  Kita tylos praktikų dalis susijusi su informacine dieta. Rekomenduojama kartą per savaitę visiškai nesinaudoti internetu, televizorių žiūrėti tik 2–3 dienas per savaitę. Verta riboti radijo ar muzikos klausymąsi. Iš pradžių sąmoningas buvimas tyloje gali trikdyti. Tačiau maždaug po dviejų savaičių pajuntamas terapinis poveikis ir tuomet tylos pauzės tampa malonia kasdienės rutinos dalimi.
  •  Sudėtingiausia, bet ir veiksmingiausia tylos praktika – meditacija, kai sąmoningai apsivaloma nuo vidinio triukšmo. Juk mūsų galvose nuolat formuojasi mintys apie praeitį ir dabartį. O štai medituojant mokomasi tai nutraukti ir susikoncentruojama tik į dabarties akimirką. Esama daugybė skirtingų meditacijos formų ir kiekvienas gali sau pasirinkti tinkamiausią. Išmokus medituoti smegenims ir kūnui suteikiama neįkainojama poilsio akimirka.
 

Autorius Eglė Stratkauskaitė