Esu dėkingas už sunkias akimirkas, nes jos augina

Vienas ryškiausių Lietuvos elektroninės muzikos kūrėjų Jonas Nainys-Jovani sugrįžta trečiajam „Jovani Arena Show“, kuris šįkart žada tapti dar įspūdingesnis. Didžėjus pasakoja, kad jam pačiam šie koncertai labiausiai įsimena dėl išskirtinės atmosferos ir pozityvios energijos, kurią dar ilgai jaučia ir žiūrovai, ir scenoje pasirodantys atlikėjai.

Jonas Nainys-Jovani, nuotraukos autoriai Lukas Grušeckas ir Evelina Sabaliauskaitė.

KO gali tikėtis žiūrovai iš naujausio jūsų koncerto?

Paskutinį rudens penktadienį, lapkričio 27 d., žiūrovų lauks unikalus 360 laipsnių scenos sprendimas, moderniausios technologijos ir iki šiol nematytas muzikinis reginys. Bus daug staigmenų, įskaitant scenoje pasirodysiančius atlikėjus, kurių vardų dar neskelbiu – noriu, kad į koncertą atėję žmonės patirtų „wow“ efektą. Tiesa, jau esu pranešęs, kad scenoje kartu pasirodys Rolandas Mackevičius. Sugrįšime į tuos senus gerus „Radistų“ laikus, kai buvome didelė jėga tiek klubinės muzikos scenoje, tiek radijuje, tiek televizijoje. Norisi po daugybės metų bent vienam kartui vėl su Rolka pakelti visą areną ant kojų.

KIEK yra užkulisinio pasiruošimo, kurio žiūrovai nemato?

Tai kompleksinis procesas. Tikrai nėra paprasta, bet scenoje esu daug metų, turiu gerų partnerių, kolegų, savo srities profesionalų, tad darbas vyksta sklandžiai. Apie koncertą paskelbiu likus maždaug pusmečiui, kad žmonės galėtų susiplanuoti ir ateiti. Dabar, likus kiek daugiau nei mėnesiui, vyksta intensyviausias darbas: dėliojame programą, atrenkame kūrinius, kviečiame atlikėjus. Tikrai yra didelių vardų, su kuriais viską reikia kruopščiai derinti. Turime bendrų kūrinių, o daugelis jų jau yra buvę mano šou arba girdėję apie čia užsikuriančią atmosferą, todėl mielai ateina pasirodyti.

KODĖL jums pačiam vis norisi sugrįžti į sceną?

Kaskart per šiuos koncertus arena virsta didele šokių aikštele. Atmosfera būna įsielektrinusi kaip per „Žalgirio“ varžybas. Įprastuose koncertuose būna ir ramesnių dainų, ilgesnių tarpų tarp pasirodymų, o mums per tiek metų pavyko sukurti nenutrūkstamą šokių muzikos renginį, per kurį keičiamės pozityvia energija. Užtenka kelių laiku pasakytų frazių, pavyzdžiui, „Pakelkit rankas“, ir visi kartu sukuriame ypatingą atmosferą, kurioje gera būti ir žiūrovams, ir atlikėjams.

KOKIA muzika skamba jūsų automobilyje?

Automobilyje dažniausiai klausausi garso knygų. Aistra knygoms, viduje degantis noras mokytis, vis sužinoti kažką nauja lydi nuo filosofijos studijų laikų. Man gilinimasis į dominančias sritis, mokymasis suteikia kažkokio gyvybingumo, drąsos, motyvacijos ryte keltis ir įgyvendinti projektus. Manau, jei kasdien mažais žingsneliais netobulėtum, tai netobulėtų ir visa tavo aplinka. Patinka ir mokslinės, ir psichologinės, ir romantinės knygos. Gera klausytis maloniai įgarsintos gražios, sklandžios literatūrinės kalbos. Mane tai atpalaiduoja, pailsina, o paskui vėl galiu kibti į darbus, grįžti prie muzikos.

O KO klausotės namuose?

Namuose klausau visko – nuo elektroninės iki klasikinės muzikos. Patinka pasileisti pasaulinio garso didžėjų pasirodymus, pažiūrėti, ką jie groja, kaip dirba. Norisi nepamesti muzikinio pulso, kuriuo dabar gyvena pasaulis. Namuose paklausau ir „Žemaitukų“, ir „Mokinukių“, ir Natalijos Bunkės, nes visi jie yra mūsų draugai. Apskritai nesu linkęs skirstyti muzikos į gerą ir blogą, lengvai prisitaikau prie kitų žmonių.

PRIE KOKIO filmo ar serialo vis sugrįžtate?

Vaikystėje viena didžiausių pramogų buvo vaizdo kasečių žiūrėjimas (kaip tik kitoje mano namų gatvės pusėje buvo jų nuoma). Po pamokų tiesiog bėgdavau žiūrėti filmų – per vakarą po 3–4, kartais net vietoj namų darbų ruošimo… Dabar savo namuose esame įsirengę kino salę, tai su Simute, neretai ir mūsų kaimynu Nagliu, žiūrime filmus. Vienas labiausiai įstrigusį – dar vaikystėje matytas filmas „Liūto širdis“ su Žanu Klodu van Damu. Paskutinėje scenoje jis labai sunkiai kovoja, pralaiminėja, vėl keliasi ir galiausiai laimi. Nedaug toje scenoje žodžių, bet muzika ir montažas puikūs, todėl iki dabar žiūrint ją kūnu perbėga šiurpuliukai, kaupiasi ašaros. Manau, šis filmas atrakino manyje norą eiti į priekį ir siekti savo tikslo net tada, kai labai nesiseka, nes galiausiai ateis diena, kai įgyvendinsi savo svajonę.

KĄ laikote didžiausia avantiūra savo gyvenime?

Tų avantiūrų buvo tiek daug, kad vienos neįvardinčiau. Turbūt viena didžiausių – tai, kad, turėdamas didžiulę baimę kalbėti prieš žmones (mokykloje išraudonuodavau, negalėdavau prakalbėti, kartais net pabėgdavau nuo scenos, kai reikėdavo vesti kokį renginuką), įsidarbinau „Saulės“ radijo stotyje, Šiaulių televizijoje. Kita vertus, kai be gelbėjimosi rato būni įmestas į vandenį, nieko kito nelieka, kaip išmokti plaukti. Man šiuo klausimu labai padėjo knygos, filosofija ir ryžtas eiti į priekį nebijant klysti.

KAIP priimate nesėkmes?

Studijuojant filosofiją vienas dėstytojas pasakė, kad kai tau atrodo, jog niekas nesiseka, kai kiti sako, kad esi nevykėlis ir tau nepavyks, turi du pasirinkimus: sutikti su jais ir nieko nedaryti arba toliau bandyti, nors galbūt tais metais ir nepavyks pasiekti norimų rezultatų. Visada renkuosi antrą variantą. Žinodamas, kad nemoku, kad nežinau, kaip padarysiu, vis tiek einu ir nebijau klysti, nes tik klysdami mes mokomės. Per šitą užsispyrimą atsirado ir mano solinės arenos.

KĄ laikote savo autoritetais?

Autoritetas yra mano mama. Mus sieja labai artimas ryšys. Nuo pat tada, kai išvažiavau iš Pasvalio, kiekvieną dieną susiskambiname pasikalbėti. Čia turbūt reikia patiems tėveliams dėkoti, kad vaikystėje kūrė šiltą ryšį, įskiepijo vertybes, kurios padeda išlikti žmogiškam pramogų pasaulyje. Buvo momentų, kai mama ir žvaigždžių ligą išgydė (šypsosi). Ji man parodė, kad nesvarbu statusas ar pinigai – svarbiausia, koks esi su visais žmonėmis. Turbūt jos dėka sugebėjau nenuklysti ir tiesiog dirbti savo darbą, laikytis savo vizijos, gerbti kitus, nekritikuoti, nesivelti į jokius konfliktus ir žiūrėti ką galiu padaryti geriausiai. Esu dėkingas mamai už paprastumo pamokas ir visur galiojantį gyvenimo šūkį: „Nesielk su kitais taip, kaip nenorėtum, kad jie su tavimi elgtųsi.“

KAIP reaguojate į kritiką, komentarus?

Manęs tas nebeveikia. Net jei labai stipriai kritikuoja, toliau lieku susitelkęs į savo viziją. Man nelabai skaudu, kai kas nors sako, jog man nepavyks, nes praktiškai visą gyvenimą tai girdėjau. Bet kiekvienam darbdaviui ar projekto autoriui jau seniai įrodžiau, kad nė velnio. Manau, svarbiausia susitelkti į savo veiklą ir pačiam neskatinti negatyvo. Niekada iš manęs neišgirsite kritikos kitų kūrėjų atžvilgiu.

KOKIŲ silpnybių turite?

Didžiausia silpnybė – šuniukai: negaliu praeiti nepaglostęs. Jie man gražiausi padarėliai pasaulyje. Jei Simutė leistų, turėčiau bent dešimt, o dabar turime tik tris. Dar viena silpnybė – maistas. Norisi šiek tiek laikytis režimo, bet ne visada pavyksta, ypač žiūrint filmus, nes Simutė vis ką nors skanaus atneša (šypsosi). Bet stengiuosi sportuoti 3–4 kartus per savaitę ir saikingiau miegoti. Visgi labai griežtas taisyklių laikymasis nebūtinai duoda pozityvių rezultatų, net gali privesti prie nervų sistemos išsiderinimo. Manau, reikia klausti į savo kūną ir paklausti savęs, ar tikrai čia reikia tiek aukotis, galbūt sveikiau būtų laikytis balanso ir pernelyg savęs nespausti.

UŽ KĄ esate dėkingas?

Už tai, kad gimiau. Už tai, kad tėveliai mane užaugino. Esu dėkingas už kiekvieną gyvenimo akimirką, o dažniausiai dėkingumą jaučiu tada, kai man nesiseka, nes savo charakterį, savo asmenybę sukūriau būtent tomis akimirkomis, kai buvo labai, labai sunku.

Esu dėkingas už kiekvieną kartą, kai kažkas mane atstūmė, pasakė, kas esu nevykėlis ir nieko nepasieksiu, nes būtent dėl jų pradėjau keistis. Tai manyje įžiebė nežmonišką jėgą įrodyti, kad jie klysta. Tokiomis akimirkomis prasideda labai keisti dalykai: staiga nebeskaičiuoji valandų, tiesiog darai, darai, darai, nes nori įrodyti, kad tie žmonės klydo.

Sunkią akimirką gali atrodyti, kad skaudūs žodžiai yra pasaulio pabaiga, bet po kelerių metų pagalvoji: „Ačiū Dievui, kad tai įvyko“, nes dėl to šiandien esu čia ir esu laimingas.

Autorė Laima Samulė