LNK televizijos seriale „Man reikia meilės“ vieną pagrindinių vaidmenų atlikusi Ilona Kvietkutė neslepia, kad su jos vaidinama karštakoše Zina turi panašumų. Pasak pašnekovės, personažai negimsta iš niekur – į juos aktoriai sudeda vidinius išgyvenimus, pastebėjimus iš supančios aplinkos. „Tai, kad nenorėčiau būti panaši į Ziną, nereiškia, kad nesu“, – šypteli Ilona.

 
Ilona Kvietkutė ©VMT archyvas

Ilona Kvietkutė ©VMT archyvas

 

Ar lengviau kurti personažus, kai su jais sieja daugiau bendrų savybių?

 

Kiek teko kurti personažų, tiek iš pradžių galvodavau, kad jie visiškai į mane nepanašūs. Tačiau kurdama kaskart atrasdavau panašumų pojūčiuose, poelgiuose. Privalau kažką iškapstyti, kad personažas būtų atpažįstamas. Manau, su kiekvienu personažu galima surasti panašumų, jei tik to norėsi.

 

Kuris vaidmuo pats brangiausias?

 

Į kiekvieną vaidmenį visada įdėta daug darbo, todėl kiekvienas svarbus. Žinoma, būna tokių, kuriuos myli labiau, kuriuos pavyko sukurti stipresnius. Vienas mėgstamiausių mano vaidmenų – Marija Antonovna Rimo Tumino spektaklyje „Revizorius“. Tai pirmasis vaidmuo, buvau dar studentė, kai mane atrinko vaidinti. Pirmasis prisilietimas prie profesionalios scenos, pirmasis darbas su profesionaliais aktoriais. Šis spektaklis paliko didžiulį įspūdį, dovanojo daug patirčių, pavyzdžių. Įsimintinas buvo Dainiaus Gavenonio ir Jūratės Paulėkaitės spektaklis „Kartu“, kuriame vaidinau storo vyro storą žmoną. Taip pat režisieriaus Tomi Janežič spektaklis „Dėdė Vania“, kuris pelnė keturis „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimus: aš ir kolega Martynas Nedzinskas už geriausius pagrindinius vaidmenis, režisierius T. Janežič už kūrybą, kostiumų dailininkė Marina Sremac už kostiumus.

 

Kam ilgiau ir intensyviau ruošiatės – spektakliams ar filmavimams?

 

Tai skirtingi dalykai, net sulyginti neįmanoma. Spektaklį intensyviai ruošiame tris mėnesius, tik tada parodome žiūrovams. Prieš pirmąjį serialo „Man reikia meilės“ sezoną buvome susitikę aptarti, koks turėtų būti Zinos personažas, o vėliau vaidindama scenas pamažu ją ir sukūriau. Per pirmąjį sezoną personažas įgavo aiškią formą, o kitų sezonų metu jis tik tvirtėjo, įgavo ryškesnių spalvų.

 

Kaip įeinate į vaidmenį?

 

Situacija panaši, kaip ir su tekstu. Daugelis stebisi, kaip aktoriams pavyksta išmokti tokios apimties tekstus? Kiekvienas įsimintų, jei tą patį tekstą kartotų tris mėnesius diena iš dienos. Taip ir su personažu. Per tris mėnesius jį sukuriu, perprantu, pajaučiu. Kai turiu vaidinti spektaklį, tą dieną gyvenu su tuo personažu, kartoju tekstą, ruošiuosi. Kai ateinu į teatrą, rengiuosi sceninį kostiumą, grimuojuosi, deduosi peruką, kaupiuosi, jau esu vaidmenyje. Lengviausia įeiti į personažus tų spektaklių, kuriuos vaidinu ilgus metus. Užtenka užsidėti peruką ir laukti išėjimo į sceną, nes vaidmuo jau užtvirtintas, žinomas. Jei vaidmuo gana naujas, prireikia susikaupti, pavyzdžiui, „Dėdei Vaniai“ pradedu ruoštis ir vakaro.

 

Vienodai jaudinatės prieš gyvą publiką ir filmavimo kameras?

 

Nesijaudinu prieš kameras, bet daugiau ar mažiau jaudinuosi prieš kiekvieną spektaklį, kitaip neįmanoma. Prieš filmavimą jaudinuosi tik tada, kai pirmą kartą vykstu filmuotis naujam projektui – dar nežinau, kokia bus aplinka, nepažįstu žmonių. Kai jau būnu įsidirbusi, kai vieni kitus pažįstame, atvažiuojame tiesiog dirbti, to jaudulio jau nėra. Žinoma, jaudulį prieš kameras mažina ir faktas, kad nepavykusius dublius galima perfilmuoti, o spektaklio iš naujo nepradėsi, jei kažkas ne taip (šypteli).

 

Visada jaučiate, jei kažkas nepavyksta?

 

Jei kalbame apie serialą, jaučiu, kur man nelabai pavyko, kad ne taip pasakiau frazę. Būna, tiesiog fiziškai jaučiu, kad intonacija neorganiška. Tuomet prašau pakartoti. Jei kažkas ne taip, visada perfilmuojame, kad žiūrovai to nepajustų. Žiūrovų paprastai neapgausi. Filmuojantis režisierius visuomet seka darbą, žiūri, kad viskas būtų gerai, pataria, ką reikia pakeisti ar patobulinti. Teatre kiek kitaip, nes prieš spektaklį vyksta intensyvus trijų mėnesių darbas, kurio metu aktorius kuria personažus, bando išsimatuoti personažų ribas, atskleisti jų spalvas. Per repeticijas režisierius padeda atsiskleisti aktoriui ir jo kuriam personažui. Aktorius visada jaučia, jei kažkas negerai. Pasitaiko, kad ir kolegos draugiškai pasiūlo pastabą, paragina pabandyti kažką padaryti ar pasakyti kitaip. Iš šalies visada geriau matyti, todėl stengiuosi atsižvelgti į pastabas.

 

Atskleiskite, ar scenoje esate pakliuvusi į pavojingą, kuriozišką situaciją?

 

Tikrai buvo, ir ne kartą (šypsosi). Dažniausiai pasitaikantys kuriozai – pamirštas tekstas arba kai kolega ko nors neišgirsta ar išgirsta neteisingai. Tačiau man pasitaikė ir rimtesnių. Režisieriaus R. Tumino spektaklyje „Madagaskaras“ vaidinau Veroniką – išnešu į sceną degančią žvakę ir ją perduodu Pokštui, kurį vaidina Ramūnas Cicėnas. Vieno spektaklio metu perdavus žvakę ir klausantis jo monologo, man tiesiai į akį įlašėjo karšto vaško. Supratau, kad nieko nematau, akys ašaroja, atsimerkti negaliu, o man dar 10 minučių vaidinti. Šiaip ne taip suvaidinau savo sceną ir toliau vykstant spektakliui mane išvežė į Skubiosios pagalbos skyrių: žiemą, plikomis kojomis, su sijonu, perregima palaidinuke, peruku, tik striukę spėjau užsimesti. Budintis gydytojas apžiūrėjo akį, bet joje vaško nerado, pasikvietė seselę, kad jam pašviestų, tačiau „operacija“ buvo nesėkminga. Parvežė mane atgal. Grimerė Dalia paklausė, ar pavyko ištraukti? Atsakiau, kad niekas nieko nerado. Ji užvertusi mano akies voką pamatė perregimo vaško likučius ir atsargiai juos išėmė adatėle. Ir nuskubėjau į sceną vaidinti antro veiksmo (šypsosi).

 

Dar buvo kuriozas, kai spektaklyje „Revizorius“ reikėjo ropštis aukštyn rąstu. Nors dar nesimatė, aš laukiausi. Apie tai žinojo tik publikoje esantys mano vyras su uošviais. Iš baimės jie vos nenumirė.

 

Nuobodžiu jūsų darbo nepavadintum. Kaip manote, galėtumėte dirbti nuo 8 iki 17 val. monotonišką darbą?

 

Nežinau. Kadaise esu pagalvojusi, kad būtų visai smagu, tačiau abejoju, ar sugebėčiau, nes esu pripratusi prie chaotiško, nesustyguoto gyvenimo ir darbo. Jei gyvenimas priverstų, gal ir dirbčiau, bet ar būčiau laiminga – abejoju. Susikūriau sau tokį gyvenimą, kokio noriu. Jei norėčiau dirbti nuo 8 iki 17 val., būčiau tokį darbą ir susiradusi. Jo neieškau, vadinasi, nereikia (šypsosi).

 

Tačiau įvairūs specialistai tvirtina, kad rutina itin reikalinga, ypač turint vaikų.

 

Iš tiesų mūsų šeimos gyvenimas chaotiškas. Kai dukros buvo mažytės, prašydavo, kad niekur neičiau, o man kone kas antrą dieną repeticija arba spektaklis, taip pat ir savaitgaliais. Taigi mamos vis nebūdavo. Būdavo periodų, kai ilgai esu namuose, paskui ir vėl nebūnu. Per karantiną, kai sustojo teatro veikla, vis svarsčiau, ar reikėjo tiek dirbti, gal vaikai per mažai mane matydavo. Vienu metu, kai užsiėmiau ir pedagogine veikla, išėjusi ryte sugrįždavau tik vakare po spektaklių, todėl dukroms teko prisitaikyti mane matyti mažiau. Visgi laiką, kai būdavome kartu, visada stengiausi leisti kokybiškai.

 

Už kokias dovanas esate dėkinga gyvenimui, visatai ar Dievui?

 

Už visas. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad reikia dėkoti Dievuliui už patį gyvenimą: visas patirtis, žmones, kurie šalia, už pamokas, kad ir kokios skaudžios jos būtų. Bėgant laikui supranti, kad visos jos buvo reikalingos, kad viskas gyvenime sustyguota taip, kaip reikia. Jei kažkada verkiau, nes kažko neturėjau, vėliau pamačiau, jog tai buvo ne skriauda, bet dovana, kad tai apsaugojo nuo blogų dalykų. Tikiu, kad kas yra tavo – niekur nepabėgs, ateis vienu ar kitu keliu, o kas nėra tavo – niekada nesigailėk. Džiaugiuosi ir dėkoju Dievui už įdomų gyvenimą.

 

Kokios savybės padeda gyvenime, o kokias norėtumėte pakeisti, patobulinti?

 

Dabar, kai man jau daugiau nei 40, nekeisčiau nieko. Visos mano savybės – tiek teigiamos, tiek neigiamos – reikalingos. Dėl jų esu, kur esu. Galvoju, jei anksčiau būčiau kažką pakeitusi, tai jau būčiau nebe aš. Galbūt kaip tik tos neigiamos savybės kažkur pasitarnavo, dėl jų gavau vertingų pamokų. Jei turėčiau vien teigiamas savybės, negalėčiau mokytis, tobulėti. Manau, kad visko, ką turiu, man reikia.

 

Lengva aktoriui kasdieniame gyvenime nedėvėti kaukių?

 

Aktoriai kasdieniame gyvenime nieko nevaidina, esame tokie, kokie esame. Dažnai net norime pasislėpti, būti niekuo neišsiskiriantys žmonės, kurių niekas nepastebėtų. Scenoje ar filmuojantis taip pat nesidedame kaukių – kuriame personažus, kaip atskirus gyvus subjektus. Kita vertus, visi skirtingai bendraujame su žmonėmis, todėl visi kartais užsidedame vienokią ar kitokią kaukę. Man kaukė reikalinga, kai vedu renginį – žmonėms atrodo, kad aš labai pasitikiu savimi, kad viską žinau, nors man rankos, kojos dreba ir nieko nežinau (šypsosi).

 

Kaip bėga jūsų laisvalaikis?

 

Laisvalaikio turiu mažai. Man gera pabūti vienai su knyga, taip pat pasivaikščioti gamtoje, po mišką. Gal dėl to, kad vaikystėje su baba dažnai eidavau grybauti, uogauti. Su šeima mėgstame kur nors nuvažiuoti, pamatyti kažką naujo. Būna, važiuojame kažkur, pamatome, kad netoliese yra apžvalgos bokštas ar pažintinis takas, na, ir užsukame, pasižiūrime. Mums patinka ilsintis pažinti, ypač gamtos objektus – mišus, pelkes, paežeres.

 

Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad reikia dėkoti Dievuliui už patį gyvenimą: visas patirtis, žmones, kurie šalia, už pamokas, kad ir kokios skaudžios jos būtų. Bėgant laikui supranti, kad visos jos buvo reikalingos.

 

Autorius Laima Samulė