Dykumos užima apie 20 % Žemės sausumos. Šiose teritorijose gyvuoti gali tik atsparios gyvūnų ir augalų rūšys, o žmogus čia jaučiasi tarsi papuolęs į kitą planetą. Dykumos lankomos ne taip dažnai, tačiau čia slepiasi daug įdomių dalykų. Mokslininkai kasmet atranda ką nors įdomaus ir paslaptingo.

 

Kulto vieta Arabijos dykumoje??????????

 

Neseniai Arabijos dykumoje archeologai aptiko senovės arabų kulto vietą, vadinamą mustatilu. Skaičiuojama, kad iš po smėlio atkasta vietovė ritualinėms apeigoms naudota prieš 7000 metų. Be žmogaus palaikų, čia aptikta daugybė gyvūnų kaulų. Beveik visos kaulų liekanos priklausė naminiams gyvuliams, taip pat gazelėms ir smulkiems laukiniams atrajotojams.

 

Pasak vietovę tyrinėjusių mokslininkų, stačiakampio formos teritorijoje buvo vykdomas gyvūnų aukojimas, skirtas lietui prišaukti. Įvairūs radiniai liudija, kad anuomet čia nebuvo dykumos – gyvenant senosioms gentims, dabartinė Arabijos dykuma buvo apaugusi vešlia žole, po kurią braidė drambliai, o vietomis telkšojusiuose ežeruose maudėsi begemotai. Tačiau pamažu klimatas ėmė keistis, dirbamosios žemės plotai traukėsi, todėl atsigręžta į tikėjimą aukštesnėmis jėgomis ir joms dosniai aukota.

 

Vakarų Australijos universiteto archeologė Melissa Kennedy nustatė, kad kulto garbintojai į mustatilus įeidavo iš vieno galo, tada 20–600 m eidavo iki kito, kol pasiekdavo iš akmenų suformuotą priekinę platformą. Jos viduje esančioje patalpoje būdavo specialus akmuo (kartais meteoritinės kilmės), per kurį kulto išpažinėjai bendraudavo su garbinamais dievais.

 

Ežeringa dykuma Kinijoje

 

Badain Džarano dykuma užima dalį Kinijos ir Vidurio Mongolijos – iš viso 49 000 km2. Už Kinijos ribų šią dykumą mažai kas žino, tačiau ji garsėja aukščiausiomis pasaulyje smėlio kopomis – vietomis jos siekia net 500 m. Ši dykuma plyti itin sausringo klimato juostoje ir per metus čia iškrenta vos 50–60 ml kritulių. Tačiau, kitaip nei daugumoje dykumų, – čia telkšo beveik 140 neišdžiūvančių ežerų. Apie šį neįprastą reiškinį sufleruoja ir dykumos pavadinimas, kuris išvertus iš mongolų kalbos reiškia „paslaptingi ežerai“. Manoma, kad ežerus maitina požeminiai vandens šaltiniai. Šiuos šaltinius gausina net ir nedosnūs krituliai, o pagrindinis maitintojas yra per šimtus kilometrų nuo dykumos nutolusių kalnų ištirpęs sniegas. Didžioji dalis Badain Džarano dykumos ežerų yra druskingi, tačiau juose veisiasi dumbliai bei krevetės. Dėl intensyvaus garavimo daugelis ežerų druskingi, gausūs įvairių mineralų, apie kai kuriuos susiformavusi net druskos pluta. Atsižvelgiant į mineralų kiekį ir krevečių bei dumblų populiacijų dydį, ežerų spalva kinta. Gėlo vandens ežeruose atsigaivina kupranugariai, ožkos, arkliai, kuriuos dykuma gena klajokliai. Greta ežerų želiančiuose nedideliuose augalijos ploteliuose gyvuliai randa ir ką parupšnoti.

 

Raižiniai Katare

 

Apleistoje ir vėjų pustomoje Kataro šiaurės rytų pakrantėje, tarp bekraščių dykumos smėlio kopų, yra didžiausia ir svarbiausia Persijos įlankos uolų meno radavietė – Al Džasasija. Prieš šimtus, o gal tūkstančius metų vietiniai čia esančias neaukštas kalkakmenio atodangas naudojo kaip drobę, kurioje raižė įvairius simbolius, motyvus ir daiktus. Iš viso archeologai Al Džasasijoje rado per 900 uolų raižinių. Daugiausia jų sudaro paslaptingi ženklai ir raštai, tačiau yra ir burlaivių atvaizdų. Dažniausiai laivai vaizduojami iš viršaus (su į šalis nukreiptais irklais) ir puikiai matyti iš paukščio skrydžio. Tai unikalus būdas piešti laivą, nes taip paprastai didelio laivo iš viršaus nepamatysi.

 

Archeologai nesutaria, kodėl būtent laivai pavaizduoti taip tiksliai ir kodėl senovėje čia gyvenę žmonės jiems skyrė tiek dėmesio. Pagal vieną versiją, laivai buvo reikšmingi, nes jie naudoti verčiantis perlininkyste. Kiti sako, kad su laivais susijusios religinės apeigos – laivas simbolizuoja persikėlimą iš gyvųjų į mirusiųjų pasaulį. Nesutariama ir dėl kitų raižinių – dviejų lygiagrečių 7 duobučių eilių. Vieni istorikai tvirtina, kad būtent šioje vietoje sugalvotas žaidimas „mankala“, kai du žaidėjai į duobutes meta nelyginį ir lyginį skaičių mažų akmenukų. Kiti sako, kad šios duobutės naudotos perlams rūšiuoti ir saugoti. Treti – kaip sistemos laikui ir potvyniams skaičiuoti. Tikrojo atsakymo vis dar ieškoma.

 

Akmeniniai statiniai Sacharos dykumoje

 

Sacharoje esančios akmeninės konstrukcijos jau ne vieną dešimtmetį mokslininkams neįmenama mįslė. Iš skirtingo dydžio luitų sukrauti statiniai yra pusmėnulio, pilno apskritimo arba visiškai tiesių linijų stačiakampio formos. Kai kurie statiniai pastatyti iš į krūvą sukrautų uolienų, o kai kurios struktūros yra visų išvardintų dalykų kombinacijos, siekiančios net kelių šimtų metrų ilgį.

 

Archeologai nesutaria dėl statinių paskirties, tačiau pagrindinė hipotezė – jie yra kapų arba laidojimo ritualo dalis, mat šiose vietose aptiktos kelios uolienų krūvos, kuriose palaidota žmonių.

 

Vakarų Sachara kažkada buvo drėgnesnė vieta, kur žaliavo augalija ir klestėjo skirtingos gyvūnų rūšys. Tai liudija uolose aptikti piešiniai ir raižiniai, kuriuose vaizduojami galvijai, žirafos, antilopės, avys. Aplinkos tyrinėtojai rado įrodymų, kad čia tyvuliavo ežerų ir kitų vandens šaltinių, kurie išdžiūvo prieš tūkstančius metų. Tolesnius tyrėjų darbus sunkina saugumo klausimas šiame regione: teroristinė islamiškojo Mahribo „Al-Qaida“ grupuotė 2013 m. iš Tindoufo pabėgėlių stovyklos Alžyre pagrobė du ispanų savanorius. Vietiniai vakariečiams taip pat nesutinka papasakoti apie paslaptingus akmeninius statinius, nors archeologai mano, kad šie žino tikrąją jų paskirtį.

 

Skylės Pisko slėnyje

 

Peru esančiame Pisko slėnyje rasta tūkstančiai kūgio formos skylių, kurios plačiu ir ilgu kaspinu nuvingiuoja kalnų ketera. Iki šiol nežinoma, kas tas skyles čia padarė ir kokia jų paskirtis. Preliminariais skaičiavimais, maždaug 1,5 km ilgio ir apie 20 m pločio juostoje yra apie 6900 skirtingo gylio ir pločio skylių. Vieni pirmųjų šios vietovės tyrėjų iškėlė hipotezę, kad duobės naudotos grūdams laikyti, tačiau galima įrengti kur kas patogesnes vietas sandėliuoti, be to, archeologai jose neaptiko maisto likučių, taip pat jokių žmogaus veiklos pėdsakų: namų apyvokos reikmenų, įrankių ar dangčių skylėms uždengti, taip apsaugant grūdus nuo aplinkos veiksnių. Kiti mokslininkai pasiūlė mintį, kad šiose paslaptingoje skylėse, kurių ilgis siekia iki 2 m, buvo laidojami žmonės. Visgi ši teorija taip pat sugriuvo, nes teritorijoje neaptikta jokių palaikų, religinių apeigų pėdsakų, artefaktų.

 

Įdomiausia tai, kad net dviejose skirtingų vietų Mėnulio nuotraukose matyti panašūs keliai iš paslaptingų duobių. Buvo iškelta hipotezė ne tik apie nežemiškos kilmės aparatą, kuriuo uoliena taip „sušaudyta“, bet ir nuvilnijo versija, kad šios duobės yra ne tokios senos, atliktos gana moderniu grąžtu uoloje ieškant vertingų iškasenų.

 

Nubijos dykumos Stounhendžas

 

Nubijos dykumoje, Pietų Egipte yra archeologinė vietovė, vadinama Nabta Playa. Ji ypatinga megalitine akmenine struktūra, kuri tūkstantmečiu senesnė už visiems puikiai žinomą Stounhendžą. Prieš 6500 m. sukonstruota Nabta Playa yra nevienodo dydžio akmenų žiedas, stovintis penkiomis eilėmis. Jį sudarantys akmenys siekia iki 2,7 m aukščio ir sveria po kelias tonas. Šioje vietoje rasta galvijų palaikų, įvairių daiktų, tačiau žmonių palaikų neaptikta, todėl teorija apie religines apeigas ir laidojimą nepasitvirtino.

 

Kolorado universiteto astronomijos mokslų dr. prof. Johnas McKimas Melville’as manė, kad paslaptingas statinys skirtas žvaigždėms stebėti. Pasak jo, megalitinės struktūros centre esantys penki stulpai skirti Saulei, kuri vasaros saulėgrįžos metu būna zenite, stebėti. Saulės kelias anuomet buvo itin reikšmingas žemdirbyste besiverčiantiems žmonėms. Tarp vieno iš centrinių megalitų ir dviejų akmeninių blokų, esančių už kilometro nuo jo, nutiesus tiesią liniją, ji rodys rytų ir vakarų kryptį; dar dvi tokiu pat būdu nubrėžtos linijos per kitus panašius akmenis nustatys pietryčių ir pietvakarių kryptis. Aplink centrinę megalito dalį yra dar apie 30 jį sudarančių elementų.

 

Kalifornijos astrofizikas Thomas Brophy tvirtina, kad akmeninių blokų struktūra yra detalus kalendorius ir astrofizinis žemėlapis, kuriame pateikiama neįtikėtinai tiksli informacija apie Oriono žvaigždyną ir tris Oriono juostos žvaigždes. Tačiau kam viso to reikėjo, lieka neįminta paslaptis.

 

Įdomu

 
  •  Dykumos pagal klimatą skirstomos į atogrąžų, paatogražių ir vidutinių platumų.
  •  Antarktida ir Arktis taip pat yra dykumos, tačiau poliarinės.
  •  Dykumų plotai kasmeti didėja.
  •  Didžiausia pasaulio dykuma Antarktida, antra pagal dydį – Sachara.
  •  Australija yra žemynas su daugiausia dykumų – turi net 10.
  •  Dykumos užima net 18 % Australijos proto.
  •  Augalijos dykumoje gali nebūti net keliolikos kvadratinių kilometrų plote.
  •  Dienos ir nakties temperatūrų skirtumas dykumose didžiulis – dieną nepakeliamai karšta, o naktį būna net šalnų.
 

Autorius Laima Samulė