Didžiausia ir saldžiausia vasaros uoga

Tikras vasaros simbolis – prinokęs gardus arbūzas. Ypač naudingas atplūstant vasariškai šilumai. Nors dažnai valgomas tiesiog suraikytas ir atstoja desertą, naudojamas kur kas įdomiau – kepamas kepsninėje ar net dedamas į troškinius. Ir arbūzo paruošimas tikrai nėra vienintelė dėmesio verta įdomybė.

Mokslo reikalai

Daugelis arbūzą vadina vaisiumi. Deja, klysta. Nepaisant įspūdingo dydžio, arbūzas yra uoga. Būtent taip klasifikuojamas šis saldusis gražuolis. Mokslinės nomenklatūros ir žmogiškojo suvokimo skirtumai atsirado dėl to, kad žmonės kai kuriuos vaisius uogomis ir atvirkščiai pavadino tūkstantmečiais anksčiau, nei mokslininkai sugalvojo tikslius klasifikacijos kriterijus, sako Kalifornijos universiteto Devise (JAV) augalų biologė Judy Jernstedt. Paprastai žmonių sąmonėje uogos – tai maži, nesunkiai sutrinami vaisiai, kuriuos galima nuskinti nuo augalų. Tačiau tikslūs moksliniai klasifikavimo kriterijai gerokai sudėtingesni. Kalbant botaniniais terminais, uoga turi turėti tris skirtingus sluoksnius: egzokarpą (išorinę luobelę), mezokarpą (minkštimą) ir endokarpą (sėklas gaubiantį vidinį sluoksnį). O arbūzas pagal tai neabejotinai yra uoga. Sukietėjusi ir valgyti netinkama žievė – egzokarpas, skanioji mėsinga dalis – mezokarpas, o centras, kuriame susikaupusios sėklos, – endokarpas. Ne mažiau įdomu ir tai, kad tam, jog vaisius galėtų būti vadinamas uoga, jame turi būti ne mažiau nei dvi sėklos. O arbūzas, valgytojų nusivylimui, jų turi tikrai daugiau. Įdomu tai, kad pagal šį kriterijų vyšnios ir kiti mėsingi vaisiai su odele bei viena centrine sėkla priskiriamos kaulavaisiams. Be to, uogos turi išsivystyti iš vieno žiedo, turinčio vieną mezginę. Štai mėlynės turi žiedus su viena mezgine. Tad tai tikrų tikriausios uogos. Taip pat iš žiedo su viena mezgine išsivysto pomidorai, paprikos, baklažanai, spanguolės, kiviai, tad jie irgi uogos. Vieną mezginę turi ir mėgstamiausia vasaros uoga – arbūzas.

Šis tas įdomaus

Arbūzai priklauso moliūginių (Cucurbitaceae) šeimos Citrullus genčiai. Kilę iš Afrikos. Iš šio regiono į kitas šalis paplito X a. Žinomos keturios jų rūšys. Arbūzai būna žalsvai margi ar balti, dažniausiai apvalūs, minkštimas raudonas, rožinis, avietinis, rečiau baltas ar geltonas. Tikrieji arbūzai mėgstami ir valgomi visose pasaulio šalyse, sveria 0,6–16 kg, turi iki 11 % angliavandenių, vitaminų. Jų sėklose yra vertingų aliejų. Vartojami švieži, virti, marinuoti. Kita gerokai mažiau pažįstama rūšis – kartusis arbūzas, sveria 10–15 kg, turi 2–3 % angliavandenių. Šie arbūzai naudojami kaip pašaras gyvuliams. Žmonės jų valgyti veikiausiai nenorėtų, nes kaip rodo pavadinimas, pasižymi karčiu, net aitroku skoniu. Šiuo metu daugiausia arbūzų pasaulyje užaugina Kinija, mat šioje šalyje arbūzas – dažna dovana einant į svečius. Visgi kur kas įdomiau su arbūzais elgiamasi Japonijoje – specialiose dėžėse auginami įvairių formų, ypač populiarūs kvadratiniai. Didėdami pritaiko savo formą prie dėžės. Taip susiformuoja ne tik kvadratiniai, bet ir trikampiai ar net širdelės pavidalo arbūzai. Jų kaina, beje, iš tiesų įspūdinga. Už kelis kilogramus sveriantį nestandartinės formos arbūzą tenka pakloti net iki 150 JAV dolerių. Sakoma, kad didelis arbūzų mėgėjas buvo rašytojas Markas Tvenas, net vadino juos angelų maistu. Arbūzai noksta ilgai – nuo 85 iki 100 dienų. Šiluma ir saulė – būtinos sąlygos, kad augtų skanūs ir dideli. O užaugti jie gali milžiniški. Gineso rekordų knygoje užfiksuotas didžiausias pasaulyje arbūzas svėrė kiek daugiau nei 118 kg. Užaugintas 1990 m. JAV, Tenesio valstijoje.

Kaip išsirinkti patį gardžiausią?

Tiesa, itin dideli arbūzai, kaip minėtas pasaulio rekordininkas, geru skoniu nepasižymi. Arbūzas iš tiesų gali būti tikra paslaptimi. Mat sunku įspėti, ar bus gardus. Lietuvoje dažniausiai prekiaujama iš Viduržemio jūros šalių importuotais arbūzais. Visgi saulėta kilmės šalis dar ne visada yra garantija, kad uoga bus saldi, sultinga ir tvirta. Prieš dedant į pirkinių krepšelį vertėtų atkreipti dėmesį į arbūzo dydį ir svorį. Geriausias pasirinkimas – vidutinio dydžio, bet sunkus. Per didelis gali būti vandeningas, o per mažas – neprinokęs. Sunkus arbūzas kupinas sultingo minkštimo. Būtina apžiūrėti ir žievelę. Ji turėtų būti blizgi, be pažeidimų. Gelsvos dėmės ant žievelės – geras ženklas. Tai reiškia, kad iš vidaus veržiasi cukrūs. O taip nutinka tik tuomet, kai uoga sunoksta saulėkaitoje. Kuo didesnė ir intensyvesnė geltona dėmė, tuo saldesnis arbūzas. Rekomenduojama vengti su baltomis dėmėmis ant žievės. Tai ženklas, kad nuskintas per anksti. Turbūt daugelis girdėję, kad renkantis gardžiausią arbūzą galima panaudoti stuksenimo metodą. Prinokęs arbūzas skleidžia gilų, gurgždantį garsą. Jei pabeldus nėra jokio garso, tikrai nebus labai skanus. Jeigu klausa pirkėjas nepasitiki, gali atkreipti dėmesį į arbūzo uodegėlę. Sausa rodo natūralų nokimą, o žalia gali reikšti, kad derlius nuimtas per anksti. Nusipirkus pjaustyto arbūzo gabalėlį, galima įvertinti jo spalvos intensyvumą. Kuo minkštimas raudonesnis, tuo saldesnis. Parsinešus namo, svarbu tinkamai laikyti. Neperpjautas gali būti laikomas kambario temperatūroje. Perpjautą reikia uždengti maistine plėvele, laikyti vaisiams ir daržovėms skirtame šaldytuvo stalčiuje. Suvartoti per 48 val.

Nauda sveikatai

Gelbsti per karščius. Ne veltui jis taip tinka atsigaivinti karštomis dienomis – arbūze yra net 92 % vandens. Be to, gausu kalio, kalcio, magnio, natrio, kurie padeda organizme išlaikyti skysčių pusiausvyrą.

Turi priešvėžinių savybių. Arbūzas – puikūs likopeno, kurio taip pat yra pomidoruose, šaltinis. Likopenas – tai antioksidantas, kuris mažina plaučių, skrandžio, prostatos vėžio riziką.

Vitaminų ir kitų vertingųjų medžiagų šaltinis. Arbūzuose gausu vitaminų B₆, A, C, antioksidantų, aminorūgščių. Šios medžiagos teigiamai veikia širdies sveikatą, normalizuoja kraujospūdį. Manoma, kad reguliariai valgant arbūzo užkertamas kelias astmai, aterosklerozei, kataraktai, valomas organizmas, stiprėja imunitetas, gerėja žarnyno veikla.

Slopina uždegimą. Unikalus antioksidantų likopeno ir vitamino C derinys laikui bėgant organizme stabdo uždegimų procesus. Uždegimai gali sukelti patinimą, skausmą arba odos paraudimus. Dėl lėtinio uždegimo gresia sunkios ligos – vėžys, astma, širdies ligos ir II tipo cukrinis diabetas.

Skaistina odą. Vanduo, vitaminai A, B₆ ir C padeda odai išlikti minkštai, lygiai, elastingai. Vitaminas C skatina kolageno gamybą, tad gerina odos elastingumą ir kraujotaką. Vitaminas A leidžia atsigauti dermos ląstelėms, išvengti sausumo ir pleiskanojimų. B grupės vitaminai apsaugo nuo bėrimų.

Verta prisiminti! Arbūzas nekaloringas (100 g yra vos 30 kcal), bet turi net 6 g cukraus. Būtent dėl didelio cukraus kiekio patartina nesuvalgyti vienu kartu kelių kilogramų arbūzo.

Maistinė vertė       100 g

Angliavandeniai       7,6 g

Baltymai                   0,6 g

Riebalai                     0,2 g

Skaidulos                  0,4 g

Cukrus                        6 g

Kalis                        112 mg

Natris                       7 mg

Magnis                     12 g

Vitaminas A             28 µg

Vitaminas B6           0,3 mg

Vitaminas C             8 g

Likopenas                5000 µg

100  g                       30 kcal

Ispaniška šaltsriubė su arbūzais

6 porcijos

100 g 78 kcal

Ruošti 20 min.

• 2 kg prinokusių pomidorų
• 2 skiltelės česnako
• Žalioji paprika
• Raudonasis svogūnas
• 400 g prinokusio arbūzo
• 150 ml pomidorų sulčių
• 2 šaukštai raudonojo vyno acto
• Druskos, maltų juodųjų pipirų pagal skonį
• Šviežių bazilikų ir petražolių puošti

GAMINIMAS. Pomidorus nuplikyti, pašalinti odelę ir sėklas. Susmulkinti kubeliais. Česnaką nuvalyti ir sukapoti. Pašalinti paprikos sėklas, stambiai supjaustyti. Svogūną susmulkinti nedideliais kubeliais. Iš arbūzo pašalinti sėklas, nupjauti žievelę ir supjaustyti kubeliais. Atidėti šiek tiek pomidorų, svogūno ir arbūzo. Paruoštas daržoves elektriniu trintuvu susmulkinti iki vientisos masės. Supilti pomidorų sultis, actą, pagardinti druska ir pipirais. Paruoštą sriubą gerai atvėsinti. Patiekti į kiekvieną dubenėlį įdėjus smulkintų pomidorų, svogūno, arbūzo, apibarsčius kapotais bazilikais ir petražolėmis.

Marinuoti arbūzai

8 porcijos

100 g 42 kcal

Ruošti 24 val.

• 1,5 kg arbūzo
• Saujelė šviežių krapų
• 5 skiltelės česnako
• Keli laurų lapai
• 1,5 l vandens
• Šaukštelis džiovintų aitriųjų pipirų dribsnių
• 2 šaukšteliai kvapiųjų pipirų
• 2 šaukštai obuolių acto
• 50 g cukraus
• 30 g druskos

GAMINIMAS. Arbūzą supjaustyti kąsnio dydžio gabalėliais. Krapus ir česnakus stambiai sukapoti. Į sterilius indelius dėti krapų, česnakų, po vieną laurų lapą, įberti aitriosios paprikos dribsnių. Tuomet nespaudžiant sudėti arbūzų kąsnelius. Puode sumaišyti vandenį, actą, druską, cukrų, suberti pipirus. Kaitinti, kol druska ir cukrus ištirps. Gautą marinatą supilstyti į indelius. Leisti visiškai atvėsti, tvirtai užsukti ir sudėti į šaldytuvą. Arbūzas bus tinkamas valgyti po paros, tačiau geriausia marinuoti 3–4 dienas.

Autorė Eglė Stratkauskaitė