Vaikas šeimai visuomet reiškia džiaugsmą, o du – dvigubą. Tačiau vis dažniau nutinka taip, kad amžiaus skirtumas tarp pirmagimio ir mažojo broliuko bei sesutės būna kur kas didesnis negu 5 metai. „Ryšys tarp atžalų labiau priklauso nuo charakterių panašumų ir to, kaip tėvai geba suvienyti jas į vieną komandą“, – dėl vaikų amžiaus skirtumo nerimaujančius tėvus ramina psichologė Gintarė Jurkevičienė.

 

vaikai

Koks amžiaus skirtumas tarp vaikų laikomas optimaliu?

   

Tinkamiausią amžiaus skirtumą tarp vaikų įvardyti sunku, nes atžalos ir jų tėvai yra labai skirtingi. Dažniausiai psichologai optimaliu amžiaus skirtumu tarp vaikų laiko 4 metus. Keturmetis jau gavo užtektinai tėvų dėmesio ir meilės, o toks metų skirtumas dar netrukdo atrasti bendrų pomėgių bei veiklos. Didelis amžiaus skirtumas tarp vaikų yra 6 ir daugiau metų. Kai kurių psichologų teigimu, vaikai, tarp kurių amžiaus skirtumas yra didesnis negu 6 m., auga kaip vienturčiai.

 

Galima numanyti, kad vaikui, kuris šeimoje ilgai buvo vienturtis, gana nelengva susitaikyti su mintimi ir padėtimi, kai atsiranda jaunesnis brolis arba sesė. Tai gali psichologiškai traumuoti vyresnėlį?

   

Jaunesnio vaiko gimimas šeimoje vyresniam vaikui sukelia krizę, nepriklausomai nuo jo amžiaus. Kartais kuo vyresnis vaikas, tuo lengviau jam būna paaiškinti mažesnio vaiko atsiradimą ir būsimus pasikeitimus šeimoje. Tai, kaip vyresnėlis susitaiko su jaunesnio vaiko atsiradimu, labiau priklauso ne nuo amžiaus skirtumo, o nuo to, kaip tėvai paruošia jį, kalba ir aiškina pasikeitusią situaciją, kiek dėmesio netenka vyresnėlis. Jaunesnės atžalos atsiradimas nėra trauma. Tai – krizė, kurią kiekviena šeima turi įveikti per 6 mėn. Jeigu nepavyksta to padaryti per pusę metų, gali prireikti psichologo pagalbos. Gimus jaunėliui, vyresnėlis gali jaustis nemylimas, apleistas, nuskriaustas, gali pradėti nekęsti naujagimio, jam pavydėti ir pykti. Vyresnė atžala staiga vėl gali tapti maža, pavyzdžiui, pradėti prašyti čiulptuko arba norėti kartu miegoti su mama. Visa tai rodo, kad vaikas jautriai išgyvena permainas, todėl jam reikia padėti jas įveikti. Kartais vyresnis vaikas labai gerai reaguoja į naujagimį, bet šiam pradėjus ropoti, vaikščioti ir imti vyresnėlio daiktus, trukdyti žaisti ar mokytis, gali pradėti pykti bei nenorėti dalytis.

 

Kaip jaučiasi pirmagimis, kai prakutęs mažasis neklaužada nuolatos būna teisus, o iš vyresnėlio dažniausiai reikalaujama nuolankumo bei tolerancijos?

 

Vyresnis vaikas, matydamas neteisybę, jaučiasi nemylimas, įskaudintas bei nesuprastas, todėl tolerancijos reikia mokyti ne tik jį, bet ir jaunėlį. Vyresnėliui reikia aiškinti, kad mažesnis brolis arba sesė reikalauja daugiau tėvų dėmesio, nes dar negeba daug ko daryti savarankiškai. O jaunesnę atžalą reikia pratinti prie to, kad vyresnėlis turi teisę turėti savo erdvę, daiktus bei laiką, ir be atsiklausimo jo daiktų nevalia imti.

 

Mažylis gana anksti suvokia, kad konfliktuojant su vyresnėliu sulauks tėvų palaikymo, todėl dažnai tuo piktnaudžiauja. Ar gali jaunėlis vyresnį vaiką sąmoningai provokuoti konfliktui?

   

Vaikai labai greitai pajaučia, kaip ir kada gali manipuliuoti tėvais, ir tai sėkmingai daro. Visi vaikai yra egocentriški ir pirmiausia galvoja, kaip patenkinti savo poreikius. Atjauta ir empatija atsiranda sulaukus 4–5 m. Iki to laiko vaikai trokšta kuo greičiau ir bet kokia kaina patenkinti savo poreikius. Taigi jaunėlis tikrai gali piktnaudžiauti savo padėtimi ir išvesti iš kantrybės vyresnėlį. Konfliktuojant atžaloms tėvai turi būti labai atsargūs, skatinti konfliktus spręsti savarankiškai ir nekaltinti visada vieno vaiko. Atminkite – įvykus konfliktui visada dalyvauja dvi pusės.

 

Ką mažyliui iš tiesų reiškia turėti gerokai vyresnę sesę arba brolį?

 

Mažyliui vyresnis brolis arba sesė dažniausiai būna didelis autoritetas. Mažylis jaučia meilę, globą ne tik iš tėvų, bet ir iš vyresnėlio. Toks vaikas dažniausiai jaučiasi itin saugus, nes turi vyresnį brolį arba sesę, kuri apgins nuo kitų (kartais ir nuo tėvų), patars, bet nepamokslaus, ir padės, bet neužgoš savarankiškumo.

 

Kas labiau laimi dėl didelio amžiaus skirtumo – vyresnėlis ar jaunėlis?

   

Dėl didelio amžiaus skirtumo laimi ir vyresnėlis, ir jaunėlis. Vyresnėlis tampa labiau savarankiškas ir atsakingas. Turi mažą žmogutį, kuris jį besąlygiškai myli ir laiko beveik Dievu. Mažylis iš vyresnėlio gauna meilės ir saugumo, taip pat pavyzdį, kaip geriau elgtis, o ko nedaryti.

 

Manoma, kuo mažesnis amžiaus skirtumas tarp vaikų, tuo stipresnis ryšys tarp jų. Ar ši teorija pasitvirtina?

 

Ši teorija tikrai ne visada pasitvirtina. Pametinukai gali nerasti bendros kalbos ir veiklos, nes jų temperamentai, pomėgiai yra skirtingi, o atžalos, tarp kurių didelis amžiaus skirtumas, gali puikiai sutarti. Amžiaus skirtumas lemia tai, kad vaikų interesai bus skirtingi, todėl jiems labiau reikės derintis vienam prie kito. Ryšys tarp atžalų labiau priklauso nuo jų charakterių panašumų ir to, kaip tėvai geba suvienyti jas į vieną komandą. Kartais gyvendami po vienu stogu vaikai nuolatos pešasi, viskuo nepasidalija, kartu neleidžia laiko, bet vienam išsikrausčius, atsiranda ilgesys ir noras bendrauti.

 

Vaikai, tarp kurių – didelis amžiaus skirtumas, linkę konkuruoti?

   

Tarpusavyje linkę konkuruoti bet kokio amžiaus vaikai. Jaunesnėlis nori būti panašus į vyresnėlį: siekia laisvės, savarankiškumo ir pan. Pavyzdžiui, stengiasi taip pat gerai kalbėti, skaityti, žaisti krepšinį, eiti miegoti tokiu pat metu ir t. t. Paprastai vyresnėlis su jaunesnėliu konkuruoja dėl tėvų dėmesio ir pagalbos užsiimant kasdiene veikla. Kai amžiaus skirtumas yra didelis, kartais atsitinka taip, kad gimus jaunesniam vaikui, vyresnėlis atsipalaiduoja nuo perdėto tėvų rūpesčio ir meilės, nes jie, augindami tik vieną vaiką, gali perdėtai rūpintis bei slopinti jo savarankiškumą, o gimus jaunėliui tą rūpestį padalija dviem.

 

Galbūt galite paminėti keletą privalumų, kai šeimoje auga vaikai, tarp kurių – didelis amžiaus skirtumas?

 

Tėvams fiziškai būna lengviau auginti vaikus, tarp kurių yra didelis amžiaus skirtumas, nes vyresniam vaikui nereikia tiek daug tėvų pagalbos, jis yra savarankiškesnis, turi savo pomėgių ir draugų. Be to, kartais gali tėvams padėti prižiūrėti jaunesnį brolį arba sesę. Gimdytojai gali daugiau dėmesio skirti kiekvienam vaikui.

 

Dažnai tėvai, bandydami vyresnėliui įskiepyti atsakomybės jausmą, jį įpareigoja rūpintis jaunesniu broliu arba sese. Ar tai – teisingas požiūris?

   

Vyresnėlį reikia skatinti pasirūpinti mažuoju, bet tai neturi būti nuolatinis procesas. Iš vaiko nevalia atimti vaikystės. Atsakomybė vaikui ir turi būti vaikiška, atitinkanti jo amžių, supratimą bei galimybes. Gana neatsakingai pasielgtų tėvai, jeigu dešimtmetį paliktų su sergančiu trimečiu, kuriam reikia girdyti vaistus. Tuomet vyresnėliui užkrautų per didelę atsakomybę. Juk vyresnis vaikas turi savo poreikių ir užsiėmimų, o jaunėlis gali jam trukdyti, tarkime, atlikti namų darbus.

 

Ar yra riba tarp vyresnėlio išnaudojimo, kai tėvai jį padaro mažylio aukle, ir pagalbos prižiūrint jaunėlį? Kur ji?

 

Tokia riba tikrai yra. Tėvai negali vyresnio vaiko paversti nemokama aukle, nes nuolatinė ir priverstinė jaunėlio priežiūra gali trukdyti įsiliepsnoti šiltiems jausmams. Vyresnis brolis arba sesė negali pakeisti tėvų. Nepaisant didelio amžiaus skirtumo, vaikus turi sieti broliškas arba seseriškas ryšys. Pagalba turėtų būti savanoriška arba palyginti nedažna. Reikia nepamiršti, kad vyresnėlis yra tik vaikas, todėl per didelės atsakomybės jam užkrauti nederėtų.

 

Ar susiklosčius liūdniausiam gyvenimo scenarijui, kai netenkama tėvų, gerokai vyresnis brolis arba sesė gali užimti jų vietą?

   

Sunku vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą. Daug kas priklauso nuo konkrečios šeimos situacijos, t. y., kokio amžiaus yra vyresnis vaikas, kokie santykiai tarp atžalų, ar yra giminaičių, kurie galėtų padėti našlaičiais likusiems vaikams. Jeigu vyresnėlis – jau pilnametis, jaučia atsakomybę ir yra subrendęs, tada gali pasirūpinti jaunesniu broliu arba sese ir šiek tiek atstoti tėtį bei mamą.

 

Galbūt galite paminėti keletą dažniausiai daromų tėvų klaidų, kai šeimoje auga vaikai, tarp kurių – didelis amžiaus skirtumas?

   

Dažniausios klaidos būna šios:

  • Vyresniam vaikui daromas spaudimas, kad jis mylėtų jaunėlį ir puoselėtų jam tik teigiamus jausmus.
  • Dėmesio ir laiko neskyrimas vyresnei atžalai, jos pavertimas jaunėlio aukle, konfliktų tarp vaikų ignoravimas arba nuolatinis kaltės suvertimas vyresnėliui, nes jis yra vyresnis ir protingesnis.