Delfinų terapiją 1978 metais aprašė ir pradėjo taikyti amerikiečių psichologas dr. Deividas E. Natansonas. Gydomoji terapija buvo skirta vaikams, turintiems kalbos, judesių koordinacijos ar kitokių vystymosi sutrikimų. Taip pat suaugusiems, turintiems fizinių ir psichinių negalių.

 

Manoma, kad delfinų besąlygiška meilė ir parama teigiamai veikia vaikų ir kitų sunkių ligonių sveikatą. Delfinų terapijoje tokie žmonės išmoksta labiau pasitikėti savimi. Nemažai žmonių tiki, kad delfinai geba jausti užuojautą ir kitus „žmogiškus“ jausmus. Žmonės, lankantys delfinų terapijos užsiėmimus, įgyja pasitikėjimo savimi, jų socialiniai įgūdžiai ir akademiniai pasiekimai pagerėja.

 

Yra ir kitokių nuomonių apie delfinų terapiją. Skeptikai tvirtina, kad tai tiesiog labai brangus malonumas, kurio nauda sveikatai nėra įrodyta patikimais moksliniais tyrimais. Gyvūnų mylėtojai tvirtina, kad nelaisvėje augantys delfinai išnaudojami, jie patiria didelį stresą. Teigiama, kad vienintelis tokios terapijos privalumas tas, kad žmonės plaukdami šalia ar įsikabinę į gražuolių gyvūnų peleką tiesiog patiria begalinį malonumą, nieko bendra neturintį su gydymu. Pagerėjimas po pasiplaukiojimo su delfinais geriausiu atveju būna laikinas. Negi verta vandens gyvūnus išnaudoti dėl akimirką trunkančios euforijos?