Prieš didžiąsias šventes daugelį užplūsta noras tapti geresniems. Statistika rodo, kad šiuo metų laiku net 48 % lietuvių perka brangių dovanų, o štai likusieji sau pasižada labiau atjausti ar keistis į gera. Šiuo laikotarpiu ypač padaugėja įvairių gerumo akcijų, kviečiančių dalytis. Tad kas antras lietuvis prieš šventes plačiau praveria piniginę ir labdarai. Visgi psichologai primena, kad užprogramuotas gerumas nesuteikia trokštamo psichologinio pasitenkinimo, be to, kartais ir nuvilia.

 

Gegerumasrumo reklama

 

Senas posakis byloja, kad geri darbai turėtų būti daromi tyliai. Reklaminiai šūkiai nuolat kartoja, kad prieš šventes būti geram ir dosniam privaloma, todėl žmogui kyla nenumaldomas noras pranešti kitiems, jog šį paliepimą įvykdė. Pasirodo, šiuolaikinė visuomenė dažnai pasiduoda ne tik masinio vartojimo, bet ir masinio aukojimo akcijoms. Tad užsikrėsti gerumu yra ne tik įmanoma, bet ir labai lengva. Tyrimai rodo, kad prieš šventes labdarai neaukojantys asmenys pasijaučia nejaukiai. Jiems atrodo, kad nepritampa prie visuomenės. Todėl, siekdami išvengti šių nemalonių išgyvenimų, ne tik dosniai aukoja, bet ir stengiasi, kad aplinkiniai apie tai žinotų. O kartais gerumas skatinamas netgi prievartos būdu – kaip dovana įteikiamas raštas, liudijantis, kad artimojo vardu buvo paaukota tam tikra pinigų suma. Viena vertus, tame nėra nieko blogo. Juk surenkamos lėšos iš tiesų pasiekia tuos, kuriems stinga materialios gerovės. Kita vertus, tai kuria neįprastą, netgi iškreiptą aukojimo akto aspektą – norą puikuotis dosnumu. O tam socialinių tinklų eroje yra sukurta specialių programėlių. Jos prie žmogaus, kuris aukoja labdarai, nuotraukos socialiniuose tinkluose prideda specialių ženkliukų. Tai kol kas dar ne itin populiaru, tačiau tendencija akivaizdžiai auga. Vadovaujantis 2018 m. duomenimis, Lietuvoje maždaug trečdalis pavienių asmenų ir įmonių, prisidėjusių prie įvairių paramos akcijų, pageidavo, kad jų viešai neįvardytų. O štai JAV gyventojai, kurie paaukoja vidutiniškai 3,5 % savo turto labdarai, ir britai, kurie joms nepagaili 0,8 % savo pajamų, gerumo reklamomis naudojasi itin noriai.

 

Negailėtų, jeigu turėtų užtektinai?

 

2017 m. duomenimis, Lietuvoje maždaug 30 % asmenų uždirbo tiek, kad dalį pajamų galėtų skirti labdaros organizacijoms. Tačiau aukojančiųjų nedideles sumas yra dvigubai daugiau. Tad peršasi išvada, kad pagelbėti vargstantiems dažniausiai ryžtasi tie, kurių materiali padėtis yra tik šiek tiek geresnė už asmenų, gyvenančių žemiau skurdo ribos. „Atviros Lietuvos fondo“ (ALF) užsakymu atliktas sociologinis tyrimas „Filantropija Lietuvoje“ parodė, kad daugiau nei 80 % tautiečių finansiškai paremtų kitus para, jeigu būtų turtingi. Ir ši statistika nemeluoja – pasaulio turtingieji iš tikrųjų bent dalį kasmet uždirbamų pajamų skiria labdarai. Puikus pavyzdys – kompanijos „Microsoft“ įkūrėjas Billas Gatesas. Jis 2011 m. buvo paaukojęs jau 28 mlrd. JAV dolerių. Tokie dosnūs yra toli gražu ne visi asmenys, priklausantys vadinamajam milijardierių klubui, tačiau psichologai teigia, kad peržengus tam tikrą materialinės gerovės ribą iš tiesų atsiranda suvokimas, jog dalytis su vargstančiaisiais būtina. Mat tik tokiu būdu įmanoma pasiekti bendrą gerovę. Įdomu, kad šioji riba nėra labai didelė. Tyrimais įrodyta, kad daugiausiai džiaugsmo ir pasitenkinimo teikia savarankiškai uždirbti pirmi 10–20 tūkst., vėliau pinigų teikiamas pasitenkinimas slopsta. Deja, šią tiesą suvokia ne visi. Valstybėse, kuriose vidurinioji klasė yra itin gausi, o didžioji dalis žmonių nepatiria nepritekliaus, aukojimas tampa ne tik kultūros, bet ir pramogos dalimi. Labdaringais tikslais rengiamos milijonus kainuojančios vakarienės ir koncertai. Ekonomistai skaičiuoja, kad tokia pramoginė labdara atneša vos 42 % realios naudos. Vadinasi, didžioji paramos dalis vargstančiųjų taip ir nepasiekia.

 

Tikrasis (ne)proginio dosnumo tikslas

 

Skaičiuojama, kad žmonės, dirbantys socialinių paslaugų sektoriuje, kasdien sutinka 5–12 asmenų, kurių gyvenimas neretai neatitinka net žemiausių fizinės ir psichologinės higienos normų. Tokius sukrečiančius vaizdus kaip gyvenimo realybę suvokti ir sąmoningai priimti gali tik itin psichologiškai atsparūs asmenys. Visiems kitiems tai gali sukelti trumpalaikių depresyvių sutrikimų. O jie gali vesti prie neadekvataus troškimo aukoti kuo daugiau, arba atvirkščiai – idėjos, kad auka nieko verta, nes ji negali pasiekti tikslo. Pasirodo, gailestingumas ir gerumas kitiems yra sudėtinga tema, turinti nemažai dilemų. Visgi jas sprendžia suvokimas, kad kiekvienas gali prisidėti prie socialinių problemų mažinimo ir daryti tai po truputį, t. y. nesuskriausdamas nei savęs, nei šeimos. Labdaros ir paramos akcijų rengėjai tikina, kad jiems naudingiausi yra rėmėjai, kurie kas mėnesį nuo savo pajamų skiria tam tikrą dalį. Tai gali būti vos keli eurai. Jeigu per metus bendra skiriama suma siekia bent 50–60 eurų, galima pasirūpinti vieno remiamo asmens poreikiais. Beje, apskaičiuota, kad 2 eurai yra ta suma, kurią statistinis lietuvis gali skirti ir jausti, kad prisideda prie problemos sprendimo. Tai susiję su saviveiksmingumo sąvoka. Ji reiškia, kad žmogus, atlikdamas tam tikrą veiksmą, vertina, ar jis prisidės prie problemos sprendimo. Nepaisant to, kad didžiausios paramos sumos surenkamos šventiniu laikotarpiu, aukos reikalingos ištisus metus. Kartais ne švenčių metu pinigai organizacijoms yra reikalingesni.

 

Būti geram apsimoka

 

Šiuo metu Pasauliniame aukojimo indekse (angl. World Giving Index) Lietuva iš 140 šalių užima tik 124 vietą. Taip yra ne tik dėl to, kad lietuviai nedosnūs pinigų, bet ir dėl nesusiformavusios tradicijos savanoriauti. Beje, neretai užsimenama, kad savanorystė pačiam žmogui yra naudingesnė nei nedidelių sumų aukojimas labdarai. Kalifornijos mokslininkai atliko eksperimentą su 200 savanorių ir apklausos būdu bandė nustatyti, kokių jausmų jiems sukelia geri darbai. Savanorių buvo prašoma 3 dienas per savaitę padaryti bent po vieną nesavanaudišką darbą. Paaiškėjo, kad 68 % žmonių nedideles sumas aukojo gatvėje elgetaujantiems žmonėms. 12 % ryžosi prisidėti prie bendruomeninės veiklos, o 2 % pagalbą suteikė nematerialia forma – skyrė laiko bendravimui. Gero darbo suteiktas intensyvus džiaugsmas truko maždaug pusvalandį, o malonus lengvumas buvo jaučiamas 4–6 val. 2013 m. britų mokslininkai išnagrinėjo net 40 tarptautinių studijų ir patvirtino, kad savanorystė ir labdara teigiamai veikia gyvenimo trukmę. Apskaičiuota, kad neatlygintina veikla užsiimantys asmenys gyvena 10–22 % ilgiau. Spėjama, kad tokį reikšmingą pokytį lemia laimės hormonai, užplūstantys gerus darbus atliekančius žmones. Patiriamas pasitenkinimas taip pat teigiamai veikia širdį. JAV senelių globos namuose gyvenantys senjorai, besiskundžiantys aukštu kraujospūdžiu, gydomi neįprastu būdu. Jiems skiriama 200 savanoriškos veiklos valandų per metus. Jų kraujospūdis sumažėja vidutiniškai 40 %. Senjorai, kurie savanoriavo, jautėsi žvalesni ir vartojo mažiau vaistų. Pasirodo, gerumas gydo, nes teikia gyvenimui tikslą.

 

Įdomu

 

  • Pagalba kitiems geriau veikia ją teikiančius nei ją gaunančius asmenis. Eksperimentas su pacientais, kenčiančiais chroniškus skausmus, parodė, kad naudos kitiems teikimas veikia kaip psichologiniai vaistai nuo skausmo.
  • Skaičiuojama, kad Lietuvoje žemiau skurdo ribos gyvena apie 640 tūkst. žmonių. Kas 5 asmeniui gyvybiškai reikia maisto, drabužių ir pinigų.
  • Iš kasmet labdarai paaukojamų 60 t daiktų tinkamų būna vos 40 %.
  • Spėjama, kad daugiau nei 61 % savanoriška veikla užsiimančių ar neadekvačiai dideles sumas labdarai aukojančių žmonių tai darydami bando nuslopinti kaltę.
  • JAV sociologų atliktų apklausų metu paaiškėjo, jog labdarą teikiantys žmonės viliasi, kad jų auka daro pasaulį geresnį. Tai reiškia, kad aplinkiniai juos ir jų veiksmus turėtų priimti su tokiu pačiu gerumu. Deja, tačiau net 4 atvejais iš 5 paramą socialinės rizikos grupėse atsidūrę žmonės priima ne su dėkingumu, o kaip savaime suprantamą dalyką, kartais netgi su panieka. Tokia realybė labai liūdina kiek daugiau nei trečdalį aukojančių asmenų.
  • Psichologų nuomone, vyresni nei 45 m. žmonės, gyvenantys Rytų Europoje, vis dar prisimena gyvenimą Sovietų Sąjungos sudėtyje, todėl jiems sunku priimti globalias idėjas, skatinančias dalytis ne tik su greta esančiais, bet ir kituose žemynuose gyvenančiais asmenimis.