Vartotojiška visuomenės politika skatina žmogų įsigyti ir turėti kuo daugiau daiktų. Ne kiekvienas tokiam siūlymui geba atsispirti. Psichologė Asta Petrauskienė teigia, kad apsikrauti daiktais pavojinga, nes polinkis kaupti daiktus gali būti susijęs su skurdo psichologija, kuri į žmogaus gyvenimą prišaukia nesėkmių.

 

daiktai

Kodėl žmonėms taip sunku atsikratyti senų, menkaverčių, nereikalingų daiktų?

 

Priežasčių gali būti kelios. Pirmiausia daiktai sukuria saugumo jausmą. Tiksliau – saugumo iliuziją. Tikėjimas, kad jeigu prasidės nepriteklius, žmogus bus tam pasiruošęs. Kita priežastis gali būti susijusi su gyvenimu ateitimi arba praeitimi, prisirišimu prie sentimentų, kitų žmonių nuomonės sureikšminimu: „Ką atvykusi į svečius teta pagalvos, jeigu neras mano sekcijoje prieš trisdešimt metų dovanoto porcelianinio servizo? Bus nepagarba jai.“ Nereikia bijoti nereikalingo daikto išmesti (parduoti, dovanoti). Jei dovanotojui užklius, kad dingo jo „brangi“ dovana, tai tegul būna jo problema. Tai jis per daug sureikšmina save ir savo daiktus.

 

Kokioms asmenybėms daiktai suteikia saugumo jausmą?

 

Vieni žmonės būna orientuoti į daiktus, kiti – į žmones. Orientuotieji į daiktus esti godesni, mažiau linkę bendrauti, padėti, prasčiau sutaria su kitais, nori kontroliuoti supančią aplinką. Daiktai lengviau leidžiasi kontroliuojami. Taip pat tokie žmonės linkę tikėti iliuzijomis, kad įmanomas visiškas saugumas. Tačiau ar apsikrovimas daiktais apsaugos nuo visko? Juk jeigu prasidės karas, naudingiausi ir vertingiausi daiktai, maisto atsargos greičiausiai bus atimti. Jeigu namie kils gaisras, visi daiktai tikriausiai sudegs arba taps nevartojami. Taigi ištikus nelaimei svarbiausia ne sukauptas daiktų kiekis, o žmonių pagalba. Tuomet galbūt geriau atsikratyti nereikalingų daiktų ir daugiau energijos skirti savęs tobulinimui bei santykių su aplinkiniais gerinimui?

 

Ką galima pasakyti apie žmogų pastebėjus, kurioje namų vietoje jis kaupia daiktus?

 

Kiekviena namų vieta simboliškai atspindi vietą šeimininko psichikoje. Jei namai per daug apkrauti nereikalingais daiktais – galva per daug apkrauta nereikalingomis mintimis, įsitikinimais. Pavyzdžiui, rūsys simbolizuoja pasąmonę. Šeimininkai, kurių rūsys yra apkrautas, galimai turi daug problemų, baimių, įsitikinimų, kurių patys aiškiai net nesuvokia. Miegamasis – tai meilės sritis. Kuo labiau apkrautas miegamasis, tuo daugiau tarp partnerių įtampos. Todėl miegamajame neturėtų būti ne tik šlamšto, bet ir, pavyzdžiui, vaikų nuotraukų, žaislų. Tai tėvų tarpusavio santykių vieta. Virtuvė – maisto ruošimo, simbolinė namų židinio, šeimos bendravimo vieta. Netvarka joje – netvarka šeimos santykiuose.

 

Ar polinkis kaupti daiktus paveldimas?

 

Labiau išmokstamas. Šis polinkis būdingesnis tiems, kurie vaikystėje išgyveno nepriteklių, jautė nuolatinį materialinį stygių. Pastebima, kad dauguma vyresnio amžiaus žmonių, kurie patys arba jų tėvai išgyveno karą, badą ar kitokias grėsmes, labiau linkę prisirišti prie daiktų. Tokie tėvai nuolat gyvena baimindamiesi vėl pajusti nepriteklių. Vaikai jaučia tėvų baimes, mato jų elgseną, kopijuoja gyvenimo būdą. Ir jei užaugę vaikai neišsivaduoja ir tėvų baimių, neatskiria, kur yra tėvų nerimas, o kur jų, gyvena taip, kaip tėvai ir patys nesupranta, kodėl.

 

Kodėl tėvams atrodo, kad jie privalo ką nors materialaus sukaupti savo vaikams, anūkams? Gal kaltas lietuviškas mentalitetas?

 

Gali būti kaltas ir mentalitetas. Juk istoriškai daugelį amžių lietuviai kentė karus, nepriteklius, baudžiavą, pinigų nuvertėjimą. Natūralu, kad yra tas nesaugumo jausmas: „Jei ne man, tai vaikams gali kas nors panašaus nutikti (okupuoti rusai, vokiečiai ar pan.)“. Kyla noras tam būti pasiruošus. Lietuviai nėra klajoklių tauta. Pavyzdžiui, žydai nuolat būdavo išstumiami iš savo vietos, namų, šalies, todėl turėjo daugybę kartų kurtis gyvenimą iš naujo, prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Todėl ši tauta kur kas labiau vertina žinias, gebėjimus, įgūdžius. Kita vertus, noras perduoti kuo daugiau materialių dalykų rodo nepasitikėjimą vaikais, jų gebėjimais patiems susikurti materialinę gerovę.

 

Kokie žmonės linkę kaupti daiktus – turtingesni ar gaunantys mažesnes pajamas?

 

 

Labiau linkę kaupti mažesnes pajamas gaunantys žmonės. Ir jų namai, palėpės bei rūsiai būna prigrūsti menkaverčių daiktų. Tai skurdo psichologija, tikėjimas, kad ateitis bus blogesnė negu dabartis. Blogiausia, kad tokios nuostatos veikia pasąmonę, žmonės prisišaukia nesėkmių. Be to, per daug daiktų atima energiją – juos reikia tvarkyti, valyti, dėlioti į vietas, pirkti baldus jiems laikyti.

 

Kam sunkiau atsisveikinti su daiktais – jaunam ar vyresniam žmogui?

 

Mūsų šalyje – vyresniems. Pirmiausia dėl istorinių aplinkybių. Jaunoji karta gyvena pertekliaus amžiuje, todėl jiems kaupimo poreikis pasireiškia rečiau. Veikia ir klimatas. Kadangi keletą mėnesių trunka šaltasis periodas, todėl žmonės privalo jam pasiruošti, sukaupti užtektinai maisto atsargų, šilumos.

 

Kodėl vaikams būna sunku išsiskirti su savo daiktais (net ir sulūžusiais žaislais, senomis, suplyšusiomis knygelėmis)?

 

Priežasčių gali būti įvairių. Vaikas iki 2–3 metų sunkiai skiria Aš ir Ne Aš ribas. Todėl jo žaisliukai jam gali būti tarsi dalelė savęs. Be to, mažyliui visiškai normalu, kad iš vienos knygelės tapo dvi. Taip pat vaikai dar nesuvokia baigtinumo: mirties, atitarnavusių daiktų, o jei suvokia, jiems tai atrodo labai baisu. Todėl mažyliai bet kokia kaina stengiasi pratęsti daiktų „galiojimo laiką“. Jeigu vyresnis vaikas sunkiai išsiskiria su visais daiktais, viena priežasčių gali būti, kad tėvai arba vienas jų per daug sureikšmina daiktus. Vaikas tik mėgdžioja.

 

Ar daiktų kaupimas priklauso nuo lyties?

 

Perdėtas kaupimas, kaip sutrikimas, būdingas vienodai tiek vyrams, tiek moterims.

 

Kur riba, kai sveikas protas žmogui turi pasakyti: „sustok – laikas atsikratyti nereikalingų daiktų“?

 

Ribą nustato paties žmogaus savijauta. Jeigu namie žmogus jaučiasi prastai, nepailsi, kankina nerimas, ligos, sunku priimti sprendimus, tarp šeimos narių dažnai kyla konfliktai, vadinasi, reikia ką nors keisti. Sunkiausia pradėti nuo savęs, lengviausia – nuo daiktų. Vienoje Didžiosios Britanijos ligoninėje atlikti tyrimai parodė, kad naujose, gražiose patalpose pacientai (tiek fizinių, tiek psichinių sutrikimų) sveiko greičiau, nuskausminamųjų vaistų jiems reikėjo mažiau, gydytojus ir slaugytojus vertino kaip geriau dirbančius ir dėmesingesnius.

 

Staiga žmogų apima noras nebereikalingus daiktus mesti lauk. Su kokiais psichikos procesais tokie staigūs troškimai gali būti susiję?

 

Paprastai tai susiję su pokyčių troškimu. Atsisakymas daikto – tai tarsi atsisakymas dalelės savęs: savo požiūrio, vertybių, gyvenimo būdo, santykių. Jeigu šie dalykai pradeda labiau trukdyti negu teikia naudos ar džiaugsmo, juos reikia paleisti. Ir susijusius daiktus taip pat. Labai dažnai tokie norai užplūsta persikeliant į kitus namus, keičiant gyvenimo būdą, po kelionių ar seminarų arba tiesiog perskaičius gerą knygą. Svarbiausia šio troškimo neužslopinti ir neatidėti. Išmetus nereikalingus daiktus užplūsta palengvėjimo jausmas, į gyvenimą neretai ateina daugiau naujų galimybių.

 

Ar tikrai moters prigimtyje užkoduota frazė „neturiu kuo apsirengti“? Juk dažna taria šią frazę netgi žiūrėdama į savo spintą, lūžtančią nuo drabužių…

 

Dauguma dizainerių pasakys, kad jeigu moteris „neturi kuo apsirengti“, vadinasi, metas daryti spintos reviziją. „Neturėjimas kuo rengtis“ rodo ne drabužių stygių, o jų perteklių. Moteris jų turi tiek daug ir įvairių stilių, kad nepajėgia jų suvaldyti.

 

Į ką turėtų orientuotis žmogus, norintis išsaugoti sveiką mąstymą, – daiktų kaupimą ar jų išsižadėjimą?

 

Vienareikšmiškai į daiktų išsižadėjimą. Norint būti laimingam, būtina gebėti paleisti viską: daiktus, pinigus, žmones, vaikus, įsitikinimus, idėjas, laimėjimus. Paleisti – tai reiškia neprisirišti. Turiu – gerai, nebeturiu – irgi ne tragedija. Kitu atveju gresia tam tikri sutrikimai, liūdesys. Arba gyvenimas pats pasirūpina, kad tai, prie ko žmogus prisiriša, to ir netektų…